Kam reikia Europai bendros piniginės?
Euras yra gal būt ryškiausias Europos Sąjungos bendrumo simbolis. Vėliava ir kiti atributai, žinoma, irgi yra svarbūs, bet kasdienis sąlytis su jais yra nedidelis. O pinigas, net jei jis dabar dažnai yra virtualus, yra nuolatinis mūsų palydovas – varguose ir džiaugsmuose, klestėjime ir krizėse.
Žiūrint į bendrą ES valiutą kritiškai simbolinės reikšmės negana. Euras teikia jį naudojančiai šaliai stabilumo (jis yra antra pagal galią pasaulio valiuta), tačiau jo negarantuoja. Graikija ir su euru pateko į keblią finansinę krizę. Euras yra bendros rinkos laidas, tačiau jos pats savaime neatveria. Euro vertė yra tokia pati visose jį naudojančiose šalyse, tačiau prekių ir paslaugų kainos, galimybės gauti paskolą gyventojams ar verslui labai skiriasi.
Taigi euro įvedimas yra tik kablelis, o ne taškas šalies raidoje. Tą mes jau spėjome suprasti: kainos išaugo, pajamos nuo jų gerokai atsiliko, o gaunamą naudą iš bendrosios valiutos bent jau Lietuvoje toli gražu ne kiekvienas gali skaičiuoti.
Iš dalies taip yra dėl to, kad bendra valiuta nereiškia bendros gerovės: norėdami pasiekti Vakarų Europos išsivystymo lygį turėsime nueiti ilgą kelią didindami darbo produktyvumą, verslo konkurencingumą, švietimo kokybę. Gera naujiena yra tai, kad neliksime be pagalbos ir paramos – vienas svarbiausių Europos Komisijos veiklos prioritetų yra didesnė valiutos sąjungos sanglauda: geresnės sąlygos verslo ir socialinių projektų finansavimui, konkurencingumo didinimas, finansų krizių prevencija, bendrosios prekių ir paslaugų rinkos plėtra. Nelabai gerai yra tai, kad daugelis mūsų patikėjo gerokai paankstintomis politikų prognozėmis ir laukė rojaus kartu su euro įvedimu, todėl dabar jaučiasi nuvilti.
Vilties eurozonos ir visos Europos Sąjungos valstybėms teikiantis dokumentas yra pramintas „penkių prezidentų ataskaita“. Pernai metų birželį EK vadovo Jeano-Claude’o Junckerio kartu su Europos Tarybos prezidentu Donaldu Tusku, Eurogrupės prezidentu Jeroenu Djisselbloemu, Europos centrinio banko prezidentu Mario Draghi ir Europos Parlamento prezidentu Martinu Schulzu paruoštas ir paskelbtas planas numato, kaip Europos Sąjunga turėtų pasiekti išsikeltus ekonominės gerovės tikslus.
Išsami jo analizė būtų pernelyg ilgas skaitinys, todėl čia pateikiama tik labai trumpa (ir todėl nepilna) santrauka:
Tikslas 1 – Ekonominė sąjunga: didinti sanglaudą, šalinti nedarbą ir stiprinti socialinę gerovę. Ką tai reiškia? Tai, kad parama „besivejančioms“ šalims tęsis, bendra darbo rinka Europoje bus skatinama, o socialinė gerovė visose šalyse palaipsniui vienodės. Didžiausias iššūkis – pasiekti, kad visų šalių vyriausybės derintų veiksmus ir ekonominę politiką, greičiau ir efektyviau integruotų ES teisės aktus ir direktyvas. Nauda verslui: veiksnesnė bendra rinka. Nauda žmogui: išsilavinimo ir darbo mobilumas, europinių stardartų taikymas socialinėje sferoje.
Tikslas 2 – Finansinė sąjunga: bankų sąjunga, bendroji kapitalo rinka, bendras indėlių draudimas ir griežtesnė sisteminės rizikos priežiūra. Ką tai reiškia? Tai, kad finansinių paslaugų rinka bus plečiama ir demokratizuojama, kapitalas taps mobilesnis ir lengviau pasiekiamas, apsauga nuo krizių didės. Didžiausias iššūkis – suderinti laisvos rinkos energiją ir inovatyvumą su būtinomis priežiūros (ypač bankinės) priemonėmis. Nauda verslui: lengviau gaunamas kreditavimas. Nauda žmogui: patikimesnis indėlių ir turto draudimas.
Tikslas 3 – Biudžetinė sąjunga: įkurti patariamąją Europos biudžeto tarybą. Ką tai reiškia? Tai, kad ES kur kas atidžiau stebės, kaip šalių vyriausybės vykdo įsipareigojimus ES ir valdo nacionalinį biudžetą. Didžiausias iššūkis – kad šalių vyriausybės nepagalvotų, jog taip tik varžomas jų suverenumas. Nauda verslui: vieningesnis veiklos standartas visoje Europos Sąjungoje. Nauda žmogui: mažesnė tikimybė, kad rizikingi ar neatsakingi vyriausybės veiksmai atves prie rimtos krizės.
Tikslas 4 – Didesnė atskaitomybė ir stipresnės institucijos: padidinti Europos Parlamento sąlytį su Europos Komisija, šalių-narių parlamentais, užtikrinti įstatymų integraciją ir pasiekti, kad euras būtų atstovaujamas pasaulyje vienu balsu. Ką tai reiškia? Tai, kad ES narės turėtų prie bendrų darbų prisidėti ne vien kritika ir politikavimu. Reikia įtikinti pasaulio visuomenę, kad einama išvien, o ne tampoma paklodę į skirtingas puses. Didžiausias iššūkis – populistai ir euroskeptikai. Nauda verslui: rinkos ir teisinės terpės tęstinumo užtikrinimas, pagrindas ilgalaikiams planams. Nauda žmogui: apsidraudimas nuo populistų šalies valdžioje, užtikrintumas dėl ilgalaikių reformų ir ateities krypties.
Net „iššifruotas“ EK ekonominis planas atrodo abstraktokas, nes tai yra labiau gairės nei konkrečių veiksmų sąrašas. „Eurobloge“ rašysime ir apie labai konkrečius dalykus: kaip galime išlaisvinti savo duomenis ir naudotis naujausiomis technologijomis finansų, sveikatos apsaugos, švietimo srityse; kaip galime pirkti ir parduoti kitose šalyse; kaip bendrauja ir dirba kartu įvairių šalių mokslininkai ir verslininkai.
„Penkių prezidentų“ planas nenumato vienos „Europos piniginės“. Niekas neatims iš šalių vyriausybių jų biudžeto. Bet jei pavyks padaryti, kad bendra veikla būtų panašesnė į suneštines vaišes, o ne grobio dalybas, tai jau bus labai didelis pasiekimas.
Iliustracija iš „Ringology“ (wearmyjewelry.com)
Euroblogas.lt 
Parašykite komentarą