Kaip pažadinti ekologinę sąmonę?
„Tušti narvai“ įkūrėja Gabija Enciūtė, nuotr. iš asmeninio archyvo
Daugiau nei pusė mūsų visuomenės piliečių prisipažįsta negyvenantys ekologiško gyvenimo būdo. Daugiau nei 62% nerūšiuoja šiukšlių, net 39% respondentų sąmoningai naudoja priemones, kenkiančias ekologijai. Tuo metu tik 19 % atsakiusiųjų, pasakoja savo vaikams apie ekologinį sąmoningumą. Šie Žemaitijos kolegijos studentės atlikti apklausos rezultatai yra daugiau nei iškalbingi. Jie parodo, kad mūsų visuomenėje prieštaravimai tarp žmogaus ir gamtos darosi vis ryškesni, o žmonių kasdienybę užkariauja vis platesnis asortimentas daiktų ir prekių, kurios masiniu greičiu keliauja nuo gamyklų iki parduotuvių prekystalių, ir galiausiai perėję per mūsų rankas, pasiekę sąvartynus ar pamiškes trūnyja ilgus metus.
Didėjanti industrializacija ir globalizacija sekina energetinius gamtos šaltinius ir didina aplinkos užterštumą, oro tarša ir globalinis atšilimas tirpdo mūsų ledynus, šiukšlės ir medžių kirtimas ardo nusistovėjusią ekosistemą. Visa tai ir dar daugiau atsiliepia ne tik gamtai, bet ir žmogaus sveikatai bei gyvenimo kokybei. Anot visuomenės ekologijos instituto steigėjos Daivos Daugvilienės: „Per amžius nusistovėjusi žmogaus organizmo funkcionavimo sistema nesugeba prisitaikyti prie vis nepalankesnių aplinkos sąlygų, griaunamos organizmo apsaugos sistemos, daugėja genetinių, psichinių ligų. Žmogų puola ligos ir parazitai, kurie naudojasi susilpnėjusia organizmo imunine sistema. Sparčiai plinta pražūtingos priklausomybės ligos.“
Vakarų ir labiau pažengusiose Europos šalyse ekologiško gyvenimo būdo rodikliai ženkliai skiriasi nei Lietuvos. Moderniose visuomenėse jau senai buvo suvokta, kad norėdami gyventi harmoningą ir turiningą gyvenimą turime rūpintis ne tik savimi, bet ir aplinka. Lietuvoje sveikas ir atsakingas gyvenimo būdas labiau siejamas su mada, o ne norma, tačiau ekologinei krizei įveikti, būtina skatinti sisteminį – ekologinį požiūrį į fizinę, socialinę ir dvasinę aplinką.
Apie ekologišką mąstymą, pilietinį sąmoningumą, rūšiavimą, beglobius gyvūnus ir dar daugiau tinklaraštyje Euroblogas.lt kalbamės su viena iš gyvūnų teisių organizacijos „Tušti narvai“ įkūrėjų Gabija Enciūte.
– Pagal naujausius „Eurostat“ duomenis mažiausiai neišrūšiuotų šiukšlių Europoje palieka Estija, Slovėnija ir Belgija, Lietuva tuo metu užima vietą sąrašo apačioje. Kaip manai kokie pagrindiniai faktoriai lemia piliečių atsakingumą rūšiuoti?
Šis klausimas – ne mano sritis, tad, deja, negaliu į jį atsakyti kaip antropologė ar kitos srities mokslininkė, ir netgi kaip aktyvistė, tik kaip eilinė Lietuvos pilietė: pati rūšiuoju šiukšles, bet net ir aš kartais susimąstau, ar pas mus prasminga tai daryti, o gal jos nėra perdirbamos, arba… o jei perdirbimas nėra išeitis iš visuotinės šiukšlių krizės? Manau, toks klausimas iškyla daugeliui. Dar dažniau tenka išgirsti pasiteisinimų, kodėl žmonės nerūšiuoja – esą, Lietuvoje tai „niekur neveda“: dalis netiki, kad surūšiuotos šiukšlės tikrai keliauja pas perdirbėjus ir įtarinėja, kad jos suverčiamos į bendrus sąvartynus; kiti piktinasi, kad pas mus maža produktų iš perdirbtų žaliavų arba kad tokios prekės dar brangesnės už naujas.
– Vakarų šalys pasižymi ganėtinai aukšta gyvūnų gerovės kultūra, tuo metu Rytų ir Vidurio Europoje požiūris į benamius gyvūnus bei gyvūnus fermose yra ganėtinai negatyvus, jie laikomi našta ir parazitai visuomenėje. Kaip manai, kas lemia tokią požiūrių įvairovę į benamius gyvūnus skirtingose ES šalyse? Kodėl benamiai gyvūnai yra taip neigiamai vertinami Lietuvos visuomenėje?
Norėčiau atkreipti dėmesį, kad benamių gyvūnų Lietuvos miestuose pastaraisiais metais kažkiek sumažėjo. Man sunku informuotai įvertinti padėtį, kai kalba pasisuka apie benamiais tapusius augintinius, tačiau apie žmonių požiūrį į ūkio gyvūnus galiu pasakyti štai ką: lengva nesirūpinti gerove to, kurio nematai. Patogu tiesiog pamiršti, kad mėsa bei kiti gyvūniniai produktai prekybos centre atsiranda ne iš niekur (o ir tikrai ne iš geranoriškos kaimo močiutės tvartelio), patogu įsivaizduoti, kad maistui ir prabangai išnaudojamos būtybės tiesiog neegzistuoja. Vakarų šalyse jau daugybę metų veikia gyvūnų gerovės ir gyvūnų teisių organizacijos, aktyvistai ir pilietiškai aktyvūs fermų darbuotojai platina filmuotus vaizdus, leidžiančius žmonėms pamatyti, kaip iš tiesų atrodo jų maisto gamybos procesas. O televizijos ir naujienų portalai tokiose šalyse žino, kad tenykščiams vartotojams tai svarbi informacija, ir nevengia tokių vaizdų viešinti bei apie gyvūnų problemą garsiai diskutuoti. Lietuvoje pirmoji tikrai aktyvi, vakarietiško pobūdžio gyvūnų teisių organizacija, „Tušti narvai“, įsikūrė tik prieš kiek daugiau nei porą metų. Sakyčiau, turint omenyje neilgą gyvūnų teisių aktyvizmo istoriją, požiūris į ūkio gyvūnus mūsų šalyje taisosi nuostabiai sparčiai. Vis daugiau žmonių susimąsto, kodėl ūkiuose besikankinantys individai teisiškai laikomi negyvais daiktais, nuosavybe. Vis dažniau tenka sulaukti tokių klausimų, kaip „kur galima įsigyti aukštesnės gerovės (ne narvuose augintų) vištų kiaušinių?“ ir panašiai; taip pat daugėja vegetarų bei veganų, pasirinkusių tokį mitybos būdą dėl etinių priežasčių. Ir žiniasklaidos požiūris į gyvūnų gerovės problemas darosi brandesnis. Kai 2014-aisiais su „Tuščiais narvais“ pirmąkart paviešinome dokumentinius kadrus iš Lietuvos kailių fermų, naujienų reportažų apie tai tonas buvo pašiepiantis. O šiais metais Seimo narys Linas Balsys užregistravo įstatymo pataisą, draudžiančią auginti gyvūnus dėl kailio (ar ji įsigalios, dar pamatysime). Manau, tai puikiausiai atskleidžia visuomenės požiūrio pasikeitimą.
– Kaip manai, kas lemia piliečių socialinį atsakingumą (ekologišką mąstymą, požiūrį į beglobius gyvūnus, rūšiavimą, pagarbą gamtai ir gyvūnams)? Kokią įtaką daro auklėjimas, kultūra, valstybės propaganda, žiniasklaida?
Į šį klausimą nuostabiai atsako įžymi psichologė dr. Melanie Joy. Tiesa, didžioji dauguma jos tyrimų susiję su požiūriu į gyvūnus ir maistą. Dr. Joy įvardija mūsų auklėjimo ir apskritai viso kultūrinio fono palaikomą ideologiją, „karnizmą“. Karnizmas – tai nepastebima idėjų sistema (mums nematoma todėl, kad ji mums „normali“, įprasta, joje užaugome), kuri lemia mūsų požiūrį į gyvūnus, t.y. įsitikinimą, kad vieni gyvūnai tinka maistui, o kiti netinka; nusiteikimą, kad gyvūnai tėra daiktas, nuosavybė. Kuo savo intelektiniais sugebėjimais ar gebėjimu jausti skiriasi kiaulė ir auksaspalvis retriveris? Anot dr. M. Joy – niekuo. Tačiau vieno kančią suvokiame ir esame linkę atjausti labiau (mintis sukramsnoti auksaspalvio retriverio mėsos kepsnį mums pasirodytų groteskiška), tuo tarpu kito kūnas mums tokių jausmų nesukelia; mėsos vaizdinio stengiamės nesieti su gyvu paršeliu. Čia mums į pagalbą atskuba įvairūs psichologiniai gynybiniai mechanizmai.
Išsiveržti iš karnizmo konteksto, o taip pat ir priimti sprendimą aktyviai rūpintis aplinka, greičiausiai padeda ypač išlavinta empatija bei atsakomybės jausmas ir/arba aštrus kritinis mąstymas, polinkis analizuoti savo veiksmus bei visuomenės tendencijas. Kaip šias savybes įskiepyti nuo mažens? Sunkus klausimas, į kurį nuolatos ieškome atsakymo kartu su kolegomis aktyvistais. Viena aišku: žmonės labiau linkę atsakyti už savo veiksmus ir sąmoningai elgtis, kai jaučia, kad gali ką nors pakeisti, kad jų pasirinkimai turi svorio. Norint suteikti jiems šį galios ir atsakomybės pojūtį, nevalia pilti slogios, šiurpinančios informacijos srauto, jei negali pasiūlyti problemos sprendimo, konkrečiai išreikšti, ko reikėtų imtis. Manau, kad šiuo metu žiniasklaidoje per daug skandalizmo ir vaitojimo, bet per mažai aiškiai suformuluotų žinučių (ką skaitytojas/žiūrovas gali padaryti, kad aprašoma siaubinga situacija imtų keistis?).
– Kaip manai, kas galėtų pakeisti mūsų įpročius ir mąstyseną šiais klausimais? Kur turėtų būti pokyčių pradžia, kad visuomenė pradėtų atsakingiau vertinti savo suvartojamų daiktų ir maisto kiekį, rūšiavimas taptų norma, o beglobių gyvūnų problemos būtų sprendžiamos kaip bendra, visos visuomenės problema?
Pakeisti įpročius nėra labai lengva; kad jie pasikeistų, neužtenka žmonių informuoti – būtina juos dar ir motyvuoti. Motyvaciją atima ir bejėgiškumą kelia, kaip jau minėjau, atjautą bukinantis negatyvios, nekonstruktyviai pateikiamos informacijos srautas. Dažnai manoma, kad svarbiausia yra informacija, edukacija; kad žinojimas automatiškai nuves pilietį link sąmoningumo. Pamirštame, kaip svarbu keisti požiūrį, o pakeitus jį dar imtis keisti ir elgesį. Siekiant plataus masto socialinių pokyčių, nebūtina įtikinėti individus po vieną, keisti kiekvieno visuomenės nario požiūrį ir tikėtis, kad dėl to pasikeis jo(s) elgesys; tokia strategija nori nenori primintų tam tikrų sektų veiklą. Gera žinia ta, kad ne tik pasikeitęs požiūris keičia elgesį, bet ir pasikeitęs elgesys ilgainiui pakeičia požiūrį. Būtent todėl labai svarbu aplinkai ir gyvūnams draugiškų sprendimų priėmimą palengvinanti infrastruktūra. Ką turiu omenyje, sakydama „infrastruktūra“? Pavyzdžius galima vardinti ir vardinti. Tai rūšiuojamų šiukšlių konteinerius šalia kone kiekvieno namo, geriausia, kad dar ir su instrukcija, prikabinta prie jų, apie tai, kaip rūšiuoti. Tai lengvai prieinamas ir sveikas augalinis maistas; ir galbūt net didesnis PVM aplinkai kenksmingiems produktams (mėsai, kailiui). Tai ir veiksmingi benamių ir šeimininkus turinčių gyvūnų gyvenimą ir sterilizaciją reguliuojantys įstatymai; ir galimos lengvatos etiškiems, socialiai atsakingiems startuoliams, ir dar daugybė struktūrinių, sistemiškų sprendimų, palengvinančių individo pasirinkimą. Kai aplinkai ir gyvūnams draugišką gyvenimo būdą pasirinkti reikia didžiulės motyvacijos, kai tai yra labai sudėtinga – kodėl stebimės, kad tik tam tikra visuomenės dalis tai renkasi, apie tokius pokyčius susimąsto? Aplinkai draugiškas gyvenimo būdas turėtų būti pigesnis ir paprastesnis nei sveikatai, gamtai ir gyvūnams žalingas.
Milda Petkauskaitė
nuotraukos iš asm. archyvo, Flickr, Pixabay ir Pexels
Euroblogas.lt 
Parašykite komentarą