Vieniems norisi šilumos, kitiems teks gelbėti planetą

Mums reikia klimato atšilimo, kai taip šalta, – teigė Donaldas Trumpas filme „Before the flood“, kuriame Leonardas DiCaprio keliauja po pasaulį ieškodamas priežasčių ir sprendimų sustabdyti klimato atšilimą ir išmetamų dujų kiekį pramonėje bei transporte. Tačiau kuo dėtas tas klimato atšilimas, jei kalbame apie transportą? Prisiminkime, kad Paryžiuje 2015 m. klimato kaitos konferencijoje 180 šalių įsipareigojo pažaboti savo išmetamo anglies dioksido kiekius siekiant sumažinti žemės temperatūrą iki 1,5 laipsnių Celsijaus, bet nebuvo susitarta dėl konkrečių priemonių, padėsiančių pasiekti bendrą tikslą, o sutartis be konkretaus plano iš esmės nesiskiria nuo eilinių pašnekesių.

2016 m. Europos Komisija parengė transporto suvestinę, kurioje palygino Europos valstybių mažataršio judumo bei infrastruktūros rezultatus. Šioje suvestinėje lyderio pozicijas užėmė Olandija, Vokietija ir Švedija. Pastaroji jau yra įsipareigojusi galutinai atsisakyti iškastinio kuro iki 2040 m. Panašius tikslus išsikėlė ir kitos ES valstybės, akcentuodamos naujausių skaitmeninių technologijų pritaikymą transporto sistemoje, didinant jos efektyvumą, pasirenkant alternatyvią energetiką vietoje iškastinio kuro na ir galiausiai, skatinant gyventojų pasirinkimą naudoti emisijos neišskiriančias transporto priemones. Lietuva šioje suvestinėje užima tik 22 vietą iš 28. Tačiau anot Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidento Martyno Nagevičiaus, „Atsinaujinančios energetikos panaudojimas transporto sektoriuje yra vienas sudėtingiausių.“ Plačiau apie efektyvią transporto sistemą, atsinaujinančią energetiką ir jos pritaikymą tinklaraštyje Euroblogas.lt kalbamės su Martynu Nagevičiumi.

martynas-nagevicius-1

Ar Lietuvoje bandoma pereiti prie alternatyvių išteklių panaudojimo viešajame transporte? Jeigu ne, kokie pagrindiniai trukdžiai?

Transporte iki šiol atsinaujinanti energetika daugiausiai buvo vystoma tokiais būdais: biodegalų (biodyzelino, bioetanolio ir biodujų) naudojimas tam specialiai pritaikytuose transporto priemonių vidaus degimo varikliuose arba maišant biodegalus su degalais, pagamintais iš iškastinių išteklių; naudojant tarpinį energijos nešėją – pavyzdžiui elektrą ar vandenilį, kurių gamybai yra naudojami atsinaujinantys energijos ištekliai.

Atsinaujinančios energetikos panaudojimas transporto sektoriuje yra vienas sudėtingiausių. Todėl matyt ne nuostabu, kad atsinaujinanti energetika daugelyje valstybių, taip pat ir Lietuvoje, kur kas greičiau vystosi tokiuose energetikos sektoriuose, kaip pavyzdžiui elektros ar šilumos gamyba. Nepaisant to Europos Sąjunga kelia konkrečius atsinaujinančios energetikos plėtros tikslus ir transporto sektoriuje.

Pagrindiniai trikdžiai, trukdantys atsinaujinančios energetikos plėtrai transporto sektoriuje, visose šalyse yra panašūs: brangios technologijos (pavyzdžiui elektromobiliai ar vandeniliu varomi automobiliai yra kur kas brangesni, nei tradiciniai automobiliai); technologinės problemos (pavyzdžiui vis dar gana trumpas kelias, kurį vienu pasikrovimu gali nuvažiuoti elektromobilis, gana neefektyvios vandenilio gamybos technologijos, biodegalų naudojimo problemos esant ekstremaliems šalčiams šiaurinėse platumose); reikalingos itin didelės investicijos į infrastruktūrą.

Ką manote apie Lietuvos transporto infrastruktūros kokybę ekologijos kontekste?

Kai kuriose srityse, pavyzdžiui elektromobilių plėtrai, reikia itin didelių investicijų į infrastruktūros sukūrimą. Mes čia susiduriam su klasikine vištos ir kiašinio dilema. Kol nėra infrastruktūros, elektromobiliai populiarėja labai lėtai, o kol nėra daug elektromobilių, neatsiperka investicijos į infrastruktūrą – automobilių pakrovimo stoteles. Čia yra labai svarbi valstybės intervencija, kuriant šią infrastruktūrą ateičiai. Deja ne visos valstybės turi tam pakankamai išteklių. Lietuva čia atsilieka nuo daugelio išsivysčiusių valstybių.

Ar ateityje bus įmanoma pereiti prie alternatyvių išteklių energetikos? Nuo ko reikėtų pradėti?

Egzistuoja taip pat tam tikrų prieštaravimų tarp ribotų išteklių naudojimo maistui ir biodegalams gaminti. Būtent dėl šios priežasties šiuo metu intensyviai tobulinamos antros kartos biodegalų gamybos technologijos, biodegalams gaminti naudojant atliekas, o ne išteklius, kuriuos galima būtų naudoti maisto gamybai.

Naudojimasis transportu, vartojančiu atsinaujinančius išteklius, vis dar yra pastebimai brangesnis, nei naudojimasis transportu, vartojančiu iškastinius išteklius. Pagrindinė to priežastis yra mažos iškastinių išteklių kainos, kurių žemas lygis yra sąlygojamas trilijonų dolerių vertės tiesioginėmis ir netiesioginėmis subsidijomis iškastinei energetikai. Tiesiogiai subsidijuojama iškastinių išteklių gavyba ir naudojima arba tai daroma netiesiogiai, kai tarša, sukeliama deginant iškastinius išteklius nėra apmokestinama, nors daro konkečią ekonominę žalą nuo tos taršos nukenčiantiems žmonėms.

Todėl čia valstybės renkasi vieną iš dviejų kelių – subsidijuoja atsinaujinančius išteklius naudojančias technologijas, taip bandant kompensuoti subsidijų iškastinei energetikai įtaką. Bet čia vėl susiduriama su problema, kad ne visos šalys turi tam pakankamai finansinių išteklių šioms subsidijoms. Arba antras kelias – naikinti subsidijas iškastinei energetikai ir įvesti pavyzdžiui visuotinus anglies dvideginio mokesčius. Tačiau dėl pasaulinės konkurencijos tokie sprendimai turi būti daromi globaliai, priešingu atveju vienos šalys pradeda piktnaudžiauti kitų šalių sąskaita, ūkinei veiklai keliantis į „pigesnių kainų“ regionus. Valstybių lyderiai bando tartis dėl to, tačiau kol kas nesėkmingai.

Švedijoje buvo iškeltas tikslas iki 2040 metų visiškai atsisakyti iškastinio kuro – kaip manote ar tokia galimybė būtų reali ir Lietuvoje?

Akivaizdu, kad iškastinių išteklių vartojimas transporte baigia skaičiuoti savo laiką – tai kasmet darosi vis akivaizdžiau. Ypač didelio proveržio tikimasi šiemet įsigaliojus pernai metų Paryžiaus susitarimams.

Lietuvoje atsinaujinančios energetikos vartojimas plėtosis ir transporto sektoriuje, nors gal ir kiek lėčiau, nei kituose energetikos sektoriuose, kur atsinaujinančios energetikos plėtros vietinės galimybės yra itin palankios.

Kalbėjosi Milda Petkauskaitė

8 nauji atsakymai į “Vieniems norisi šilumos, kitiems teks gelbėti planetą”

  1. Vilija M.

    Čia tik susitarimas, pokalbiai, nelabai reali situacija, kvailas projektas, projekte turi būti normali temperatūra, kiekvienai šaliai įprasta, turi viskas augti, kam kovoti prieš atšilimą ir nustatinėti tokią kvailą temperatūrą., žemėje turi būti turi viskas augti, turi būti šilta, Lietuvoje nėra iškastinių energetinių išteklių. Kas bus po tokių kvailų projektų.

    Patinka

    Atsakyti

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

Galite naudoti bazinį HTML kodą. Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.

Prenumeruokite šios diskusijos žinutes, naudodamiesi RSS

%d bloggers like this: