Transportas kaip socialinio teisingumo politika Lotynų Amerikoje

„Matai kilometrines spūstis šitoje šešių juostų gatvėje? Prieš keletą metų jos buvo dar ilgesnės“ – taip São Paulo eismą man apibūdino čia beveik dešimt metų gyvenantis draugas. Panašiai galima apibendrinti ir visą Lotynų Amerikos viešojo transporto situaciją: ji tikrai nėra ideali, bet čia matyti daug progreso. Europos Komisija spalio pabaigoje išleido suvestinę, kurioje nusakomas viešojo transporto progresas ir jam kylantys iššūkiai Europos Sąjungoje, kuriuos, gyvenant Pietų Amerikoje, labai įdomu palyginti su vietiniais.  Čia viešojo transporto situacijos gerinimas virsta daugiau nei transporto infrastruktūros reforma – čia tai socialinė politika, skirta spręsti  gilias regiono struktūrines problemas.

Šios problemos – tai visų pirma didžiulė socialinė atskirtis, kuri pasireiškia bei cikliškai kyla ir iš fizinės socialinių klasių segregacijos. Ne tik Lotynų Amerikos lūšnynų, bet ir nebūtinai jais vadinamų dirbančiosios klasės rajonų gyventojai dažnai kenčia nuo nepakankamai miestus apimančių viešojo transporto tinklų ar menko jų finansinio prieinamumo. Kelionė į darbą miesto centrinėje dalyje gali trukti kelias valandas, ir kainuoja – palyginus su menku minimaliu užmokesčiu už valandą – daug.  Lotynų Amerika yra labiausiai urbanizuotas pasaulio regionas: čia net apie 80 procentų jos gyventojų įsikūrę miestuose, kurie – tikrai ne visada tvariai – plečiasi. Sudėję šias problemas – nepakankamą viešąjį transportą ir sparčią urbanizaciją – gauname dar vieną: itin stipriai užsikemšantį eismą. Anot organizacijos „TomTom Traffic“, iš dešimties daugiausia eismo spūsčių patiriančių miestų net trys yra Brazilijoje, o pirmoje vietoje atsidūręs Meksikas.

Toks niūrus yra Lotynų Amerikos kontekstas, kurio problemas galima būtų vardinti ne vienoje knygoje. Europos patirtis, kalbant apie transporto sritį, yra aiškiai kitokia, ir progresas susisiekimo ir žalesnių technologijų srityje kyla veikiau iš noro esamą sistemą gerinti, nei kurti. Sritys, kurioje Europa lenkia Lotynų Ameriką, yra aiškios. Tai ir palyginti gerai integruotos viešojo transporto sistemos miestuose, tarpmiestinis ir tarptautinis susiekimas, mažesnės eismo grūstys, gerai išvystyta traukinių sistema ir net pigios oro linijos, jungiančios tiek ES šalis, tiek jų kaimynes.

14971588_10154626493359882_307726023_o

Atrodytų, šie du regionai turi mažai ką bendro: vienas toli priekyje, o kitame transportas ir miestų prienamumas jų gyventojams yra visų pirma socialinio teisingumo bei skurdo mažinimo reikalas. Visgi abu regionus jungia vienas bendrumas: optimizmas žvelgiant į ateitį.

Pokyčiai Lotynų Amerikoje ne tik matomi, bet ir duoda kokybiškai bei kiekybiškai išmatuojamų vaisių. Per paskutinį dešimtmetį, ne vienas Lotynų Amerikos miestas įgyvendino esminius susisieko gerinimo projektus. Tai – integruotos greitųjų autobusų sistemos (ang. „bus rapid system“),  kaip kad per patį Bogotos senamiestį pralekiantys „TransMilenio“ autobusai, Santiago patogiai sujungta „Transantiago“ autobusų ir metro sistema, „Pasaulio Banko“ finansuota naujausia ir automatizuota metro linija São Paule. São Paulas per paskutinius penkerius metus rodo itin daug progreso: dėl naujų autobusų ir dviratininkų linijų bei įvairių eismo reguliavimo reformų tame pačiame minėtame „TomTom Traffic“ sąraše jis iš 7-os vietos 2014-aisiais nukrito į 58-ąją.

São Paulo pavyzdys vis tik nėra toks įdomus, kaip visos šalies, kuri vienu gal kam netikėtu aspektu lenkia ne tik Europą, bet ir daugelį kitų turtingesnių regionų: bioetanoliu. Šis iš cukrašvendrių gaminamas biokuras specialiai pritaikytuose Brazilijos automobiliuose jau ne vieną dešimtmetį maišomas su benzinu, o palyginus neseniai pradėtas vartoti ir grynas. Brazilija net vadinama šalimi, turinčia tvariausią biokuro ekomiką. Žinant, kaip menkai čia naudojamos brangios (mat iki šiol importuojamos) saulės baterijos ar vėjo energija, džiugu matyti Braziliją besiveržiant į priekį žalesnio transporto srityje.  Galiausiai, Brazilijos bioetanolio gamyba rodo puikų pavyzdį, kaip šalis tvariai išnaudoja savo žemės ūkio ypatumus ir gerina prieigą prie mažataršio transporto išnaudodama savo unikalius pranašumus prieš kitus regionus, nei bandydama juos ne visada sėkmingai kopijuoti.

Kol Europa žengia priekyje ir ne vienam regionui rodo pavyzdį savo tiek ekonomine, tiek infrastruktūros integracija, daug įdomių ir jaudinančių dalykų vyksta kituose pasaulio regionuose. Lotynų Amerikoje susisiekimas yra konkretus skaudžių socioekonominių problemų sprendimo būdas, ir, jei tinkamai suplanuotas, geba pagerinti pačių neturtingiausių gyventojų sąlygas. Tvarios plėtros principų taikymas didžiuliuose ir tebeaugančiuose Lotynų Amerikos miestuose reiškia pokyčius pačiose bendruomenėse, kurias po ilgų regioną valdžiusių dešiniųjų diktatūrų dešimtmečių pagaliau pradeda išgirsti šalių politikai.

Taigi pokyčiai ir progresas transporto srityje Europoje yra laukiami ir reikalingi, bet Lotynų Amerikoje jie turi dar didesnę transformacijos galią, kurios rezultatai čia jaučiami ir matomi.

Justina Poškevičiūtė

Autorės nuotraukos

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s

Galite naudoti bazinį HTML kodą. Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.

Prenumeruokite šios diskusijos žinutes, naudodamiesi RSS

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

%d bloggers like this: