Vietoj algos savanoriams – naujas darbas, vedybos ar tikro princo viešnagė

Sukūrė Eglė Digrytė, 21 lapkričio, 2016

Ne tik prasmingas įrašas CV, įdomi patirtis ir šauniai praleistas laikas, bet ir nauji draugai, nauja meilė ar net naujas darbas – tokią naudą savanorystė atneša ja užsikrėtusiems žmonėms. Išgirdęs šį žodį, dažnas tikriausiai pagalvojame apie darbą skurdžiuose Afrikos kraštuose ar pagalbą senoliams, bet savanorystė gali būti ir pramoga.

Nemokamų pietų nori ir užsieniečiai

2011 metais Lietuvoje vykusį Europos krepšinio čempionatą kaunietė Ieva Dumuje turbūt prisimins kaip vieną didžiausių gyvenimo nuotykių. Viena iš pusantro tūkstančio renginio savanorių dirbdavo nuo pietų iki vėlyvos nakties, pakako ir keblių, nors dabar šypseną keliančių situacijų, bet jai teko ne tik pabendrauti su krepšininkų artimaisiais bei sporto pasaulio žvaigždėmis, bet ir pabūti greta prezidentų bei princų.

Pakliūti savanoriauti į pirmenybes, atrodo, nebuvo perdėm sudėtinga. Tereikėjo užpildyti prašymą internete, sudalyvauti apmokymuose Kauno Sporto halėje ir išlaikyti testą. Anketoje buvo galima nurodyti pageidaujamas sritis – Ieva nekukliai pirmu prioritetu pažymėjo VIP sektorių… Ir gavo, ko norėjo!

Mergina pasiprašė darbo Panevėžyje, kur atrankos grupėje žaidė Lietuvos rinktinė. Ten buvo keletas postų, kuriuose savanoriai turėjo dirbti: įleisti automobilius pagal sarašą į VIP aikštelę, įleisti VIP svečius pro jiems skirtą įėjimą, patikrinti jų kvietimus ir užklijuoti apyrankes, leidžiančias vaišintis VIP svečių salėje, stovėti VIP sektoriuje ir padėti svečiams rasti vietas.

Ieva su dar vienu vaikinu buvo atrinkta toliau savanoriauti Vilniuje, galiausiai važiavo ir į Kauną, kur vyko finalo varžybos. Šiuose miestuose ji dirbo tik prie VIP svečių įėjimo, kur tikrino pakvietimus ir klijavo apyrankes, nes, juokiasi, jau buvo užgrūdinta šių žiūrovų įžūlumo – veržtis į užkandžių ir gėrimų salę.

„VIP svečiai tai bandydavo įkišti seną kvietimą (jie buvo atskiroms dienoms), tai sakyti: pažįstu tą ir aną, man ne bėda gauti tą kvietimą… Sakydavom: „Puiku, nueik pas tą pažįstamą ir gauk“. Kaune buvo privažiavę daug ispanų. Jie aiškindavo: „Aš – Pau Gasolio mama, įleiskit!“

Garsaus prancūzų krepšininko tėtis apsimesdavo draugeliu, kad tik įleistume. Viena ponia iš užsienio niekaip nenorėjo suprasti, kad reikia kvietimo įeiti į VIP zoną. Praradęs kantrybę apsaugininkas pakvietė mane. Paaiškinau gal du kartus, kad vistik reikia kvietimo, o ji man: „Nieko nežinau, stovėsiu čia, kol įleisit!“ Sakau: „Gerai, stovėkit“ ir nuėjau :). Po kelių minučių jos nebebuvo :).“

Darbo savanoriams buvo nemažai – arenoje Ieva išbūdavo nuo maždaug 13 val. iki vidurnakčio ar dar ilgiau, kol baigdavosi paskutinės rungtynės. Bet nuovargis atsipirkdavo su kaupu: „Tai tikrai labai idomi patirtis, ypač VIP zonoje – pamatyti ne tik Lietuvos, bet ir užsienio įžymybes. įdomiausia turbūt buvo Kaune, kur daug svarbių žmonių buvo suvažiavę. Prieš apdovanojimų ceremoniją teko pastovėti šalia prezidentės ir Ispanijos princo, dabartinio karaliaus.“

Ievai per čempionatą buvo 26-eri. Ji buvo viena vyriausių – daugiausia savanoriavo moksleiviai ir studentai. Nemažai žmonių atvyko iš užsienio. Pašnekovės žodžiais, tada buvo puikus laikas savanoriauti – nei šeimos, nei vaikų, dabar būtų kebliau. Ji planavo keliauti ir į Londono olimpiadą, bet pavėlavo užpildyti prašymą.

Turi laiko – budi prie perėjų

Savanorių reikia turbūt kiekviename didesniame renginyje – muzikos festivaliuose, olimpiadose, krepšinio čempionatuose. Neseniai dalyvavau Japonijoje vykusiame pasaulio karšto oro balionų čempionate, kuriame sidabrą iškovojo lietuvis Rimas Kostiuškevičius. Pilotų varžėsi vos kiek per šimtą, o savanorių buvo daugiau nei 3 tūkst. Jie galėjo tapti sportininkų komandų nariais ar vairuotojais, dirbti paklydusių vaikų centre, apgyvendinti užsieniečius, padėti organizacinėje veikloje. Japonai noriai imdavosi net tokio darbo, kaip šaltą rytą prieš patekant saulei stoviniuoti kokioje sankryžoje ir šviečiančia lazdele reguliuoti eismą. Dar vienas japonų, ypač pagyvenusių vyriškių, mėgstamas užsiėmimas – budėti prie perėjos ir padėti vaikams ją įveikti, nors ten ir šiaip praleisti pėsčiuosius – šventas reikalas.

Ko iš nuobodulio neprisigalvosi – japonai pensininkai pluša prie perėjų, jauni lietuviai dairosi aktyvesnės veiklos. „Linksmybės mano buvo monotoniškos: surūdiję santykiai su kiemo draugais, kompas ir mokykla, kuri man nepatiko ir nepatiks. Kažko mano gyvenime trūko, o kažkam naujam nuveikti pinigų neturėjau“, – ir tuomet vilnietis Samuelis Sauchatas rado tobulą kompromisą tarp pramogų, patirties, pažinčių ir darbo – bent tokį įvaizdį apie savanorystę jis susidarė.

Prieš 3-4 metus vaikinas pradėjo savanoriauti pavienėse parodose, renginiuose, „Maisto banke“. Iš pradžių pažindinosi su renginių virtuve, bet po truputį „sniego gniūžtė virto lavina“ ir jis ėmė savanoriauti kryptingai – mokytis dirbti su vaikais, savanoriauti stovyklose „Atgaja”, „Linksmadieniai“, „Kitas variantas“. Galiausiai atrado sveikos gyvensenos ir dvasinio tobulėjimo festivalį „Masters of Calm“, kuriame padėdavo įrengti arbatinę, statyti stendus ir palapines, kabinti hamakus, prižiūrėti mažuosius dalyvius.

Pašnekovas sako ten supratęs, ką iš tiesų reiškia savanorystė, koks tai „didelis darbas, jei atlieki iš visos širdies, tarnystė, supratimas, kad atėjai duoti ir gana daug atiduoti“. Savanoriai jam tapo šeima – „o aš nesu žmogus, kuris greit įsivaikina ar leidžiasi būt įvaikinamas“. Ilgainiui vaikinas ėmėsi ir profesine prasme artimesnės savanorystės – teatro organizacijose bei spektakliuose.

Savanoryste šiame festivalyje linkę užsikrėsti ir dalyviai. Taip nutiko žurnalo „Raktas“ žurnalistei Adrei Zakrauskaitei, kuri po kelerių metų „Masters of Calm“ suprato, kad paskaitose gerti į save žinias nebeįdomu, o visi nauji bičiuliai stovi kitoje barikadų pusėje – yra savanoriai. Mergina pajuto stiprėjantį įkvėpimą duoti ir augti kitaip.

„Žiūrėdama, kaip džiaugsmingai savanoriai dalyviams dalija maistą lyjant lietui ir linki kiekvienam gražios dienos, norėjau stovėti šalia, – atvirauja ji. – Matydama, kaip vėliausiai nueinantys miegoti ir anksčiausiai besikeliantys savanoriai susitinka ryto bei vakaro refleksijoms, norėdavau atsidurti jų būryje. Žvelgdama į švytinčias savanorių akis jaučiau, kad ir aš noriu pajusti tą akių švytėjimo priežastį. Troškau patirti – ką reiškia pasitarnauti?“

Vilniuje gyvenančiam energetikos fizikos studentui Laisvydui Giriūnui pakako bičiulio pasakojimo apie savo savanorystę festivalyje. Kitąmet, 2014-ųjų vasarą, ir jis užsirašė į atranką. Po pirmos dalies atsakymas buvo neigiamas, tad vaikinas kreipėsi tiesiai į organizatorius ir įtikino esąs pasiryžęs tapti geru savanoriu. Nuo to karto jis savanoriavo visuose kas vasarą rengiamuose festivaliuose „Masters of Calm“ ir kituose tos pačios komandos organizuojamuose renginiuose.

Mums pagalbos nereikia!

Ar ne keista – dykai siūlai savo laiką ir energiją, bet užtrenkia prieš nosį duris… Adrės žodžiais, būtina aiškiai žinoti, kodėl nori savanoriauti ir ko pats iš to tikiesi. Atsakymas „noriu padėti“ netinka – išgirsi, kad tavo pagalbos nereikia.

„Kiekvienas savanoris turi atvykti su didžiuliu noru mokytis geriau pažinti save, kitus ir, žinoma, gyvenimą, – pritaria Laisvydas. – Tikras savanoris nešiojasi savyje stiprų norą pasitarnauti ir į kiekvieną žmogų žiūri su didžiuliu nuolankumu. Vertingiausia savanorystė nenutrūksta ir tęsiasi ištisus metus, todėl tam verta pasiruošti.“

Dar viena festivalio savanorė Gintarė Liubinaitė prieš tai visą vasarą dirbo tos pačios komandos organizuojamų patyriminių stovyklų „Whatansu“ vadove. „Kartais būdavo labai sunku, nes fizinis, emocinis nuovargis versdavo iš kojų, bet kai supratau, kad čia yra vieta, kur noriu augti ir semtis patirties, vidinis varikliukas užsisukdavo ir judėdavau į priekį, – pamena kūrybines industrijas Kauno Vytauto Didžiojo universitete studijuojanti mergina. – Savyje priėmiau tvirtą sprendimą – būsiu čia iki galo! Atiduosiu širdį stovyklų vaikams, savanoriams, festivalio dalyviams, nes čia matau prasmę, čia atrandu save, čia gera būti.“

Geras savanoris, anot Samuelio, yra „susikaupęs, visada pasiruošęs padėti (vaikšto su klausimu galvoje – kuo galiu būti naudingas?), šypsosi tarsi išprotėjęs ir supranta, kad atėjo atiduoti, o jeigu ką gauna pakeliui, tuo geriau“. Adrė prideda, kad reikia sąmoningumo, lankstumo, atvirumo, nuolankumo, pasitikėjimo, gebėjimo nepasimesti netikėtose situacijose, gero humoro jausmo, lengvo (bet tinka ir sunkus) nutrūktgalviškumo.

„Savanorystės esmė yra tarnystė, – aiškina Gintarė. – Daryti ne dėl to, kad sumokės, duos marškinėlius, pavalgyti ar kitu būdu atsilygins, bet dėl to, kad tau gera daryti gera žmogui. Padaryti papildomą žingsnį dėl kito ne tam, kad pasirodytum, bet kad augintumei save.“

Nuo 2012-ųjų organizuojamas „Masters of Calm“ paremtas būtent savanoryste. „Patys savanoriai ir yra renginio siela, – kalba vienas iš organizatorių Mindaugas Vidugiris. – Duomenų bazėje turime apie šimtą savanorių, kurie vienu ar kitu būdu prisidėjo prie renginio atsiradimo ir gyvavimo. (…) Kai kurie net pasiima atostogas, kad vasarą atvažiuotų pasidarbuoti 10-20 dienų po 12 valandų per parą.“

Kasmet apie 200 žmonių pareiškia norą savanoriauti, tačiau naujokų priimama vos 10. Daugelis dalyvių lyg susitarę panūsta būti „šios keistos, nuolat besišypsančios šeimos“ dalimi. Mindaugas jų teiraujasi: o ką nori veikti? Dažniausias atsakymas: bet ką, ką nors, kaip nors… „Išmokau padėkoti už tokį pasisiūlymą ir pakviesti ateiti, kai tiksliai žinos, ką ir kodėl. Komanda laukia tų, kurie tikrai nori save realizuoti ir žino, kuo gali sustiprinti komandą. Kurie suvokia savo stipriąsias ir silpnąsias puses, yra drąsūs susimauti. Kurie nori būti atviri ir nuoširdūs ne tik komandoje, bet pirmiausia su pačiais savimi… Reikia tų, kurie pasirengę tapti superherojais patys sau.“

Pasak Mindaugo, muzikos festivaliai dažnai pritraukia po keletą šimtų savanorių: „Didžiulė armija. Kam tiek daug? Nes, geriausiu atveju, dirbti iš jų nusiteikę 20 proc., likusieji tiesiog nori nemokamo bilieto. Jei savanorio motyvas – nemokamai prasmukti, reiškia, jis padarys trečdalį to, ko iš jo tikimasi. Atvažiuoju, dieną padirbėju, kitą tampu eiliniu dalyviu.

Tai turėtų būti vadinama barteriniais mainais. „Masters of Calm“ festivalyje vasarą būna per 2 tūkst. žmonių, o savanorių – iki 50. Tikras savanoris atvažiuoja ne į renginį, o pasimokyti tarnystės ir pasitarnauti dalyviams. Tikras savanoris yra tas, kuris pirmas atvažiuoja ir paskutinis išvažiuoja. Pirmas keliasi ir eina miegoti paskutinis. Kitu atveju žmogus tik mokosi būti tikru savanoriu arba apsimeta tokiu.“

Atvėrė kelius į užsienį

Ką gauna savanoriai? „Iš šono žiūrint – tarsi nieko, – pripažįsta Mindaugas. – Į festivalio užsiėmimus nenueina (nes nėra laiko). Poilsiui lieka tik miego laikas. Darbo galybė. Apkrova didžiulė. Tačiau patirtis sako, kad kiekvieno savanorio gyvenimas po renginio keičiasi iš esmės. Ir šie žmonės gauna tūkstantį kartų daugiau naudos nei dalyviai. Nes keli tūkstančiai atvažiavusių žmonių laimina tuos, kurie su tokia ugnimi ir atsidavimo tarnauja renginio svečiams. O palaiminimas turi didžią galią.“

Adrės teigimu, didžiausia dovana savanoriui yra galimybė augti, nors per dešimt festivalio dienų pavyksta apsilankyti vos keliose paskaitose. O neapsisprendusiems dėl gyvenimo kelio savanorystė gali padėti pažinti save, stipriąsias ir silpnąsias puses. Štai pašnekovė atrado, kad jai sekasi sinchroniškai vertėjauti iš anglų kalbos į lietuvių. Anksčiau ji to niekada nebandė, o šiandien tai daro vis dažniau ir svarsto, gal tai išaugs į rimtesnę veiklą.

Pasak Gintarės, nuolat savanoriaujančiam jaunimui marškinėliai, akreditacijos ir kitos materealios dovanos dažnai lieka antrame plane, svarbiausia – naujos galimybės, pažintys, žinios, savęs pačio atradimas naujose srityse. „Mano asmeninis pavyzdys: visą laiką sau kartodavau, kaip nemėgstu gaminti, plauti indų ir kitų rutininių dalykų. Būtumėte jūs matę mano plačią šypseną, festivalio metu begremžiant prisvilusią keptuvę ar „skraidinant“ lietinius virtuvėje… – pati stebisi mergina. – Kosmosas? Tikrai taip!

Pasirodo, reikėjo vien tinkamos aplinkos, tinkamų žmonių, pačią save įmesti į tokią aplinką ir viskas pabudo. Dabar jau svajoju apie padėjėjos darbą vegetarinėje virtuvėlėje.“ Kita savanorė, anot Gintarės, gamino tokias fantastiškas samosas, kad po poros dienų sulaukė darbo pasiūlymo iš Vilniuje įsikūrusio bistro „Holigans“ direktoriaus.

Laurynas pirmą savanorystės dieną sutiko seniai matytą mokyklos draugą ir sako jį pažinęs kur kas artimiau nei mokykloje. Daug jo kolegų įsidrąsino nemėgstamą darbą iškeisti į tą, kurį išties dievina. O šį rudenį vaikinas dalyvavo poros, kuri pirmą kartą susitiko savanorių mokymuose, vestuvėse.

Rado „seniai pamestą klasioką – gerą vaikystės draugą“, sustiprino bendravimo įgūdžius, sulaukė įvairių darbo pasiūlymų, sutiko žmonių, kuriuos dabar vadina geriausiais draugais, įgyta patirtis padėjo sukurti ne vieną savo projektą ar organizuoti renginį (šaradų turnyrus, poezijos vakarus, burti improvizacijos trupes), vardija Samuelis.

Savanoriaudamas festivalyje „Beepositive“ jis susipažino su mergina, kuri atvedė į teatro trupę „tartumberibu“. Prisijungęs prie jos vaikinas keliskart keliavo į užsienį su įvairiais projektais, o šią vasarą Tenerifėje ir Kretoje dirbo viešbučių pramogų versle. „Ir tik dėl to, kad jai tada papasakojau kažkokį, įtariu, nelabai juokingą ankedotą“, – šypsosi pašnekovas.

Nori vietos ir sesėms

Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimo (PLJS) savanorių koordinatorius Linas Žičius savo „karjerą“ pradėjo savanoriaudamas kaip muzikos grupių gidas viename festivalyje. Ten susipažino su PLJS organizatoriais ir gavo kvietimą tapti vieno iš savanorių būrio vadu. Jau antrame susitikime jis, turėdamas patirties ir žinodamas visą virtuvę, tapo savanorių koordinatoriumi.

Šiame festivalyje dirba šimtas savanorių nuo 16-os metų (tokį minimalų amžių numato įstatymai) iki 40-ies – dideliame tiek teritorija, tiek pranešimų ir diskusijų skaičiumi renginyje darbo netrūksta. „Atranka man yra sunkiausia dalis, mat anketų gauname per 500 ir ne šiaip kokių, bet tikrai įdomių, motyvuotų, norinčių, turinčių kalnus savanoriavimo patirties Lietuvoje ir užsienyje kandidatų anketų. Kai pradedu jas skaityti (o perskaitau tikrai visas), norisi visus paimti. Bet gali paimti tik 100 ir nors persiplėšk… 🙂

Būna, kandidatai pasiskundžia, kad atrankos nepraėjo kieno nors sesė ar antra pusė. Jei netikėtai atsiranda laisva pozicija, „stengiuosi ištaisyti šitas situacijas, kad paimtume visas pasimetusias puses“, juokiasi pašnekovas.

Yra tam tikri reikalavimai kai kurioms pozicijoms, pavyzdžiui, kalbos, vairavimo patirties tiems, kas vežioja pranešėjus į/iš festivalio. Kas dirba prie kiekviename festivalyje naujos menininko Ray Bartkaus instaliacijos, turi būti iš menų ir technikos srities. Reikia, jog dalis būtų jau savanoriavę ir žinotų festivalio teritoriją bei niuansus, kad galėtų būti būrių vadais, bet norisi ir kuo daugiau nesavanoriavusio festivalyje ar visai nesavanoriavusio jaunimo, kad pirmoji jų patirtis būtų iš įdomaus, turiningo festivalio su įdomiais pranešimais, žingeidžiais lankytojais ir, žinoma, draugiškais savanoriais.“

Savanoriai, anot Lino, yra ne vergai ar pigi darbo jėga, todėl juos stengiamasi suskirstyti pamainomis po 4 val., bet ne daugiau kaip 8 val. per parą. Tokiu būdu jie gali ne tik atsipūsti, pavalgyti ir paspardyti kamuolį, bet ir paklausyti pranešimų, sudalyvauti diskusijose ir sporto renginiuose. Tai jie gauna mainais už savanoriavimą kartu su patirtimi, pažintimis ir savaime suprantamais dalykais (maistu ar suvenyrais).

Lektoriaus, karjeros ir asmeninio tobulėjimo, organizacijų vidinės kultūros konsultanto Mindaugo Vidugirio atsakymas „skeptikams, kurie mano, kad savanorystė yra nereikalingas energijos švaistymas“

• Didžioji dalis atsidavusių savanorių tampa tikraisiais nariais bet kurioje organizacijoje (gauna finansinę naudą).

• Savanoriaujančio pažinčių bankas kokybe ir apimtimi stipriai lenkia to nedarančio.

• Savanoris realizuoja save kaip asmenybę ir galiausiai pradeda daryti tai, kas atitinka jo pašaukimą. 

• Tikras savanoris gaus geidžiamą darbą tūkstantį kartų greičiau nei tuo neužsiimantis.

• Ateityje stiprios kompanijos savanorystės patirties aprašymą įtrauks į reikalavimų sąrašą būsimiems kandidatams. Nes savanoris moka atnešti ypač svarią pridėtinę vertę visuomenei ir organizacijai.

Eglė Digrytė

Norite šį tekstą publikuoti savo interneto svetainėje ar tinklaraštyje? Turite pastebėjimų šia tema ar norite pareikšti savo nuomonę? Rašykite mums elektroniniu adresu euroblogas.geras @ gmail.com. Komentarus siųskite lietuviškais rašmenimis, prisegtus kaip „Word“ ar pan. dokumentą.

Vienas atsakymas į “Vietoj algos savanoriams – naujas darbas, vedybos ar tikro princo viešnagė”

1. sandra 12 gruodžio, 2016

   Faina!

   PatinkaPatinka

   Atsakyti

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.