Noras padėti ir nuotykių troškimas atvedė lietuvę į Indoneziją

Nuobodų darbą, darganą ir rutiną į Kopi Luwak, batiką ir Borobudurą Indonezijoje iškeitusi lietuvė Vaiva Petrylaitė ieškojo naujų būdų džiaugtis dienomis ir tobulėti. Daugiau nei pusmetį Indonezijoje savanoriavusi Vaiva džiaugiasi, jog patirtis mokant vaikus anglų kalbos suteikė jai pilnatvės ir motyvacijos. “Būdama Indonezijoje finansiškai neturėjau nieko, bet buvau tokia turtinga!”, teigia Vaiva. Apie nuotykius, egzotinius vaisius ir džiaugsmo paiešką plačiau Vaiva pasakoja tinklaraščiui Euroblogas.lt

Papasakok kaip kilo noras pradėti savanoriauti ir kas paskatino išsirinkti tokį tolimą kraštą?

Kai žmonės užduoda šį klausimą, visada juokaudama atsakau, jog mane pasirinko Indonezija, o ne aš ją. Atvirai – neturėjau tikslo užsiimti savanoryste. Buvau pradėjus tikėti, jog mano laikas tam – jau praeity. Tačiau kai dar vieną tamsų, šlapią ir ankstyvą žiemos rytą atėjau į savo darbo vietą vienoje bendrovėje ir nenoriai, be ūpo ir entuziazmo atsisėdau prie savo darbo stalo, supratau, kad atėjo laikas naujoms patirtims ir nuotykiams. Rutina vis labiau graužė, o liūdnos mintys nebeleido ieškoti naujų būdų džiaugtis dienomis ir tobulėti, o svarbiausia – džiaugtis ir mylėti žmones. Tiesa, tuo metu dar tikėjau, kad noriu ir turiu siekti karjeros ir ieškoti galimybių kitose Europos šalyse. Tačiau pradėjusi siųsti CV suvokiau, kad elgiuosi lygiai taip pat – kandidatuoju į tokias pačias pozicijas ir keičiu tik lokaciją, tai reiškia, jog praėjus kuriam laikui vėl norėsiu bėgti, vėl ką nors keisti. Ir tuomet savo stažuotės paieškas pakeičiau visiškai – pradėjau altruistinės veiklos paieškas. Buvau truputį nusivylusi ir apatiška, tad radusi pasiūlymą mokyti anglų kalbos Indonezijoje išsiunčiau savo CV visiškai nieko nesitikėdama ir galvodama apie tai kaip dar vieną tuščią bandymą. Tačiau jau kitą dieną sulaukiau jų kvietimo pasikalbėti. Po pokalbio Skype viskas įvyko labai greitai – nėriau į nuotykį daug negalvodama. Po kiek daugiau nei mėnesio jau buvau už dešimties tūkstančių kilometrų.

Kokias užduotis tau tekdavo atlikti savanoriaujant?

Mano darbas – mokyti kinų palikuonių vaikus šnekamosios anglų kalbos. Drąsinti juos, skatinti, motyvuoti, lavinti per žaidimus ir kūrybinę veiklą, ruošti egzaminų ir atsiskaitymų užduotis, kelti jiems iššūkius ir motyvuoti juos priimti, atlikti. Taip pat plėsti akiratį ir supažindinti su kultūriniais, paprotiniais skirtumais ir panašumais.

img-20160812-wa0003

Kokia tavo nuomonė apie jaunimo savanoriavimą? Ar tai reikalinga ir svarbi veikla?

Neabejoju, kad reikalinga! Savanorystė labai padeda suvokti vertybes, jas pasverti, atrasti savy neatrastų dalykų (tiek teigiamų, tiek neigiamų, bet gebėti juos priimti), dar praplėsti savo vidines ribas, išdrįsti, išmokti pasitikėti savimi ir aplinkiniais. Pažinti kitas kultūras, kurios padeda suprasti, kokia svarbi yra tau tavoji. Padeda atrasti pilną patirčių, galimybių, nuotykių pasaulį, motyvuoti veikti, ne(be)bijoti tapti mobiliu. O svarbiausia – suteikia fantastišką galimybę aplink save burti puikius žmones, kurie, išsibarstę pasaulio lopinėliuose, tampa tavo draugais gyvenimui. Man, asmeniškai, žmogiškasis aspektas yra labai svarbus.

Kokią naudą tau davė patirtis savanoriaujant Indonezijoje?

Turbūt negalėčiau išvardinti apčiuopiamą naudą. Tačiau aš gavau neįkainojamą patirtį pažindama kultūrą ir jos žmones, visiškai kitokius nei mes. Išmokau priimti žmones tokius, kokie jie yra, suprasti jų elgesį ir veiksmų priežastis, tradicijas, dar aiškiau suvokti, kaip svarbu būti tolerantiškam. Aš turėjau galimybę išbandyti save ir pasidalinti tuo, ką žinau, su tais, kurie norėjo žinoti. Jaučiausi naudinga ir reikalinga, o tai pats svarbiausias jausmas, kurį gali gauti iš esamos veiklos – neprarasti motyvacijos ir jausti pilnatvę. Tiesa, tai buvo puikiausia proga susipažinti su veik visais pasaulyje egzistuojančiais egzotiniais vaisiais, kurių iki tol akyse nebuvau regėjus.

Kas savanorystės metu patiko labiausiai?

Žmonių nuoširdumas, atsargumas ir – ilgainiui – iš to sekantis atvirumas. Visada jaučiausi saugi, jutau palaikymą, o tuomet, kai buvau priimta kaip sava, tapau mažos bendruomenės, šeimos nare. Man patiko betarpiškumas ir subtilus taktiškumas, nenumaldomas noras parodyti visa, kas jų kultūroje yra geriausia, gražiausia. Ir taip, žinoma, labiausiai patiko pigūs vaisiai ir ledai!

Ar turėjai laiko ir pakeliauti? Ar lengvai adaptavaisi naujoje aplinkoje?

Tikrai taip! Vasaros atostogos truko mėnesį, kurį visą išnaudojau šalies pažinimui! Keliavau (dažniausiai) viena, o ir keliones kiek apsunkino tuo metu vykęs Ramadanas, tačiau kelionių metų ne tik atradau kvapą gniaužiančių vietų, įgijau naujos patirties, bet ir sutikau žmonių, kuriuos dabar vadinu draugais ir planuoju susitikimą! Turbūt, sėkmė man nusišypsojo, kad jie taip arti – Danijoje!

Adaptavausi pakankamai lengvai. Tiesa, kiek sunkiau buvo dėl karšto ir labai drėgno klimato, bet kultūrinio šoko nepatyriau. Labai mėgstu keliauti neplanuotai ir nepaskaičius apie vieną ar kitą vietą. Tik tuomet mane taip masina savarankiškai pažinti per asmeninius patyrimus. Žinoma, ne viskas klojosi it sviestu patepta, tačiau be iššūkių gyventi nebūtų taip įdomu!

img_20160922_095741

Su kokiais sunkumais teko susidurti?

Turbūt dažniausiai – su nepasitikėjimu savo galimybėmis ir tuo, kaip neįžeidus jų papročių, įpročių ir tradicijų parodyti, jog kitokie mokymo metodai taip pat gali būti veiksmingi. Turiu pripažinti, kad tenykščiai labai sunkiai priima naujoves ar leidžiasi į kompromisus, tad pirmus kelis mėnesius vyko tarsi tyli kova tarp mano įvedamų metodų ir jų įprastų, seniai naudojamų. Taip pat sunku buvo persiorientuoti į mokytojos vaidmenį ir suprasti, kas vaikams būtų įdomu, bet tuo pačiu ir naudinga. Pradžia buvo labai sunki ir nelabai sėkminga, tačiau aš neleidau sau pasiduoti ir nuleisti rankų. Priešingai – dar labiau skatinau ir motyvavau save, kartodama: “Aš galiu”!

Kaip manai, kokias kompetencijas ir įgūdžius lavina dalyvavimas savanoriškoje veikloje?

Žinoma, daug kas priklauso nuo srities, kurioje savanoriauji. Aš pagilinau savo anglų kalbos žinias, oratorinius gebėjimus, gebėjimą dirbti daugiakultūrėje erdvėje, gebėjimą dirbti su įvairiais žmonėmis, juos suprasti, išklausyti jų idėjas, pasiūlymus. Darbas mokykloje natūraliai skatino mane dar daugiau skaityti ir domėtis (kad nenuvilčiau vaikų), plėsti žinių bagažą, atrasti seniai pamirštus kūrybinius gebėjimus, lankstumą. Tokios savanorystės labai padeda ir žmonėms, kurie neturi daug kantrybės. Be kompetencijų ir įgūdžių lavinau dar ir savarankiškumą, atsakomybės jausmą, suvokimą, kaip svarbu turėti altruizmo grūdą savyje ir jį puoselėti.

Kaip jauteisi grįždama atgal į Lietuvą?

Tiesą pasakius, grįžti buvo labai sunku. Iš visų kelionių ir gyvenimų svetur iš Indonezijos grįžti buvo sunkiausia. Išvykau su ašaromis akyse. Iškart noriu užbėgti įvykiams už akių ir pasakyti, kad Lietuvą labai myliu ir ji man visada bus svarbiausia. Tačiau manau, kad mes (aš ir mano kraštas) dar neradome draugiško ir pilnavertiškumo jausmą teikiančio ryšio. Būdama Indonezijoje finansiškai neturėjau nieko, bet buvau tokia turtinga! Pusmetis nėra ilgas laikas – tik likus kelioms savaitėms iki grįžimo į Lietuvą pajutau visišką ramybę, saugumą, laimę ir pilnatvę. Vos apšilau ir pradėjau kurti mažą pasaulėlį, gyvenimą ten, ir staiga – vėl turėjau jį supakuoti (tiesiogine ir perkeltine prasmėmis)  ir grįžti. Į savo gimtąją šalį, tačiau tuo pačiu ir tą, kurioje absoliučiai neturėjau nieko. Vėl į nulį.

Kaip pasikeitė tavo požiūris ir vertybės po savanorystės?

Labiau pradėjau vertinti tai, ką turiu, ir suvokti, kad daugelį dalykų pasiekti yra lengviau nei atrodo, jei tik įdėsi daugiau pastangų ir nebijosi. Pradėjau labiau vertinti žmones šalia savęs ir savo aplinką. Ja džiaugtis, mėgautis, joje būti ir gerai jaustis. Pakeičiau požiūrį į žmones ir elgesį su jais. Stengiuosi mažiau kritikuoti, teisti, smerkti, nemokyti kitų (taip, turėjau tokį įprotį – nesąmoningai brukti savo nuomonę kaip beapeliacinę.). Vertinti mūsų kultūrines subtilybes, kad ir kokius trūkumus mes joje matytume – svarbu matyti ir privalumus. Buvimas ten padėjo rasti būdą darbui su savimi, teisingesniam požiūrio formavimui. Taip pat po truputį atrandu jogą, kuri įkvėpia ieškoti savyje daugiau ir intensyviau.

Ar ateities planuose yra kitų savanorystės svetur idėjų?

Kaip sakė viena mano draugė: „Periodiškai keliauti tau yra būtina – netikiu, jog kada nors „nusėsi“ stabilesniam gyvenimui“. Ji, ko gero, teisi. Šią akimirką planų neturiu, bet viskas yra taip nenuspėjama ir neplanuojama. Šiandien galiu sakyti, kad liksiu Lietuvoje ir čia kursiuosi, tačiau vos pasakiusi šiuos žodžius galiu pulti krauti lagaminą ir vėl kelti sparnus. Savanoriavimas – nuostabi patirtis. Deja, dažnai daugiausiai dvejonių sukelia finansiniai aspektai. Tačiau aš neabejoju, jog bent kartą gyvenime tai išbandyti – būtina!

Galbūt gali papasakoti ir linksmų istorijų?

Linksmiausia istorija pavadinčiau nuotykį, kai po pirmų kelių dienų buvimo Indonezijoje, pirmą kartą savarankiškai išėjau ieškoti prekybos centro (gyvenau kaimiškoje vietovėje – 600 tūkst. gyventojų – jiems tai kaimas) ir „pamečiau“ kelią atgal. Pamačiau policijos pastatą ir užėjusi bandžiau paaiškinti, kad man reikia grįžti. Nežinojau, nei kaip parodyti, nei kaip pasakyti – gestikuliavau, pasitelkiau mimiką ir prakaitavau, nes buvau beprarandanti viltį. Nemokėjau jų kalbos, o jie nemokėjo anglų. Laimei, buvau spėjusi padaryti šventyklos, kuri yra vietovės centre ir šalia kurios gyvenau, nuotrauką. Kai parodžiau nuotrauką, policininkas pasiūlė savo motoroleriu mane pavėžėti. Vos tik užsėdau, iš pastato nešinas telefonu išbėgo jo kolega ir šaukdamas: „Mister, you celebrity – photo!“ nufotografavo mus, plačiai šypsodamas nubėgo prie kitų draugų, kėlė nykščius ir didžiavosi ta nuotrauka. Moralas: nesvarbu, kad tu moteris, o į tave kreipiasi „Mister“, svarbu, kad tu jiems nuoširdžiai esi įdomus ir būdamas svetur leidi vietos gyventojams didžiuotis savo šaknimis ir šalimi.

Kalbino Milda Petkauskaitė

Nuotraukos iš Vaivos Petrylaitės asmeninio archyvo

2 nauji atsakymai į “Noras padėti ir nuotykių troškimas atvedė lietuvę į Indoneziją”

  1. Aura

    Puse metu yra labai mazai:) pagyvenus 7 metus skirtinguose kontinentuose, kulturose, galiu pasakyt, kad tikrasis suvokimas to keliavimo ateina tik po keliu metu, kai viska viduje gali apsverti ir ivertinti ne tik kaip laikina trumpute patirti:) bet Indonezija isties nuostabi salis

    Patinka

    Atsakyti

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

Galite naudoti bazinį HTML kodą. Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.

Prenumeruokite šios diskusijos žinutes, naudodamiesi RSS

%d bloggers like this: