Kas atsitinka, kai ne tik imi, bet ir duodi

Kartą sėdim su draugėmis kavinėse, ir tema pakrypsta apie berniuką, kuris labai protingas – žino visas šalis, jų vėliavas ir pavadinimus. Galvoju, gal draugė pasakoja apie kažkurį iš savo giminaičių? Tada ji rodo mums nuotrauką: va, žiūrėkit, aš buvau su jais abiem išėjus į kavinę! Žiūriu ir tarp kitko paklausiu, ar jie pusbroliai? „Ne, ne, ne pusbroliai, čia gi mano vaikai!“, – atsako man draugė. Ir tada prisiminiau! Rūta jau kurį laiką savanoriauja su vaikais iš globos namų, padeda jiems ruošti namų darbus, o dabar, matot, dar ir po restoranus vaikšto! Neblogai, mąstau, todėl ir rašau šį tekstą.

Rūta Dambravaitė, LRT radijo žurnalistė, projekte jau antrus metus: kartą per savaitę ji lankosi vaikų namuose. Apie projektą sužinojusi iš draugės, nusprendė, kad skirti kelias valandas per savaitę vaikams – nėra taip labai jau baisu. Be to Rūtai visada labai patiko vaikai, bendravimas su jais, tad pasiryžo juos šio to išmokyti ir susibendrauti. „Mokau du berniukus. Vienam iš jų labai patinka geografija, pasaulio šalys, tad visada jam papasakoju kažką naujo šia tema. Yra vaikas, kuris labai mėgsta traukinius, vienąsyk turėjome išvyką į traukinių stotį. Stengiuosi sudominti juos“, – pasakoja Rūta.

Projektas susikūrė 2005 m., jo sumanytojai – Lietuvos gamtos mokslų olimpiadų asociacija (LGMOA). Būtent jie sugalvojo iniciatyvą keliauti į vaikų globos namus ir parodyti vaikams, kuo gamtos mokslai gali būti įdomūs. Iš pradžių su vaikais savanoriai iš LGMOA susitikdavo laisvu metu, rodydavo jiems įvairiausius eksperimentus. Vėliau, po maždaug ketverių metų, kilo idėja, kad savanoriai gali vaikus mokyti ne tik gamtos, bet ir kitų mokyklinių dalykų, padėdami jiems ruošti namų darbus. Tad šiandien projekte „Ne imti, bet duoti“ jau 150  savanorių.

Kita savanorė, Simona Burbulytė, projekte jau ketverius metus. Šiandien ji ne tik savanorė, bet ir projekto vadovė. Simona studijuoja sociologijos magistrantūroje, taip pat dirba, bet, akivaizdu – randa laiko ir vaikams. Pirmaisiais metais pradėjo mokyti du: berniuką ir mergaitę iš Minties globos namų Vilniuje. Po metų berniuką globoti pasiėmė šeima, taigi dabar Simona moko likusią mergaitę. „Kai aš atėjau, ji mokėsi ketvirtoje klasėje, o dabar – ji jau septintokė. Padedu jai ruošti namų darbus ir kartu bandome užlopyti ankstesnes spragas“.

Simona, kokia yra šio projekto esmė?

Esmė, kad savanoriai yra ne tik mokytojai, korepetitoriai, bet ir vaikų draugai. Kartu jie leidžia laisvalaikį: vyksta į miestą, čiuožinėja ant ledo ar žiūri kokį filmą. Projektas sudarytas iš dviejų dalių: viena pusė – mokslas, o kita – buvimas vaikų vyresniais draugais. Abi pusės turi savo žavesio. Labai smagu, kai vaikas pasigiria, kad šiandien gavo devintuką ar dešimtuką. Gera, kai vaikas su tavo pagalba pagerina pažymius. O kita pusė irgi suteikia daug džiaugsmo: labai gera bendraujant su vaikais prisiminti savo vaikystę, paauglystę ir tuo pačiu, užmegzti tvirtus ryšius.

Ar vyksta kitų veiklų, be individualaus vaiko ir savanorio darbo ir bendravimo?

Kiekvieną mėnesį įvyksta po renginį visiems vaikams bendrai. Pavyzdžiui, pavasarį vyksta profesijų dienos, kviečiame tam tikros profesijos (pavyzdžiui, kirpėjų, gaisrininkų) atstovą, kuris pasakoja vaikams apie savo darbą ir bando juos sudominti. Dar turime protmūšius, kino vakarus. Už tokius didesnius renginius atsakinga savanorių organizatorių komanda. Tarkim, dabar artėja Kalėdos, tai kuriame ta tema susijusias vakarones.

Vaikai su savanoriais

Vaikai su savanoriais

Kaip norintys gali prisijungti?

Per visus mokslo metus mes organizuojame du didžiuosius savanorių atrinkimus. Pirmasis vyksta rudenį rugsėjo mėnesį, nes po vasaros nemažai savanorių tiesiog išeina iš projekto arba persikelia gyventi kitur, išvažiuoja, todėl reikia papildyti savanorių grupę. O kitas atrinkimas vyksta pavasarį kovo ar vasario mėnesį. Nors kartais ir metų eigoje, kai pritrūksta, savo puslapyje paskelbiame, kad ieškome savanorių. Tad norintiems prisijungti tiesiog reikia sekti mūsų „Facebook“ puslapį ir laukti naujienos apie naują paiešką.

Savanoriai gali būti bet kokie žmonės. Nors dauguma mūsų – VU studentai, bet yra ir moksleivių. Jie geri korepetitoriai, nes dar nėra pamiršę, ko reikalauja mokykla, tad gali šauniai vaikams padėti. Taip pat dalyvauja ir vyresnio amžiaus savanorių. Pavyzdžiui, vienai iš vyriausių savanorių jau daugiau kaip keturiasdešimt. Tad tikrai neužveriame durų ne studentams, leidžiame prisijungti visiems – nesvarbu jų amžiaus ar padėtis.

Ar jauti, kad ta pagalba vaikams tikrai reikalinga, jie tobulėja moksluose?

Nėra taip paprasta pasakyti, nes kiekvienas atvejis labai unikalus, bet jeigu vaikai patys pareiškia norą turėti savanorį, tai jau ženklas, kad mūsų veikla naudinga ir reikalinga. Žiūrint iš kiekybinės pusės, vaikų pažymiai tikrai pagerėja ir, kiek mes skaičiavome, dažniausiai pažymiai pakyla vienu arba dviem balais. Kalbant apie bendravimą irgi – vaikai tikrai laukia savo savanorių, ypač mažesnieji. Kartu vaikai ir labai nusimena, kai koks nors savanoris išeina ir projekto arba tiesiog pradingsta. Kai kurie žmonės pasižiūri į projektą labai neatsakingai, o tada vaikams liūdna – ypač mažiesiems, kuriems labai reikia šilumos. Visi laukia jaunesnių savanorių-vyresnių draugų. Labai prie jų prisiriša ir visada džiaugiasi bendravimu su jais. Tai liečia mažesnius vaikus, o vyresni, maždaug nuo aštuntos klasės, jau supranta, kad artėja egzaminai ir savanorių labiau laukia dėl pagalbos moksluose. Tai labai pasijaučia artėjant pavasariui: daug dvyliktokų tuomet atsibunda ir prašo savanorių  pagalbos, nes nori gerai pasiruošti egzaminams.

Viena iš bendrų vakaronių

Viena iš bendrų vakaronių

Kodėl tu savanoriauji? Vistik žiūrint pragmatiškai, tai veikla už kurią nieko negauni.

Iš tiesų, kai pradėjau savanoriauti „Vaikų linijoje“, spratau, kad man labiau norisi gyvo bendravimo. Visada labai norėjau mokyti vaikus istorijos, tiesiog jaučiau, kad turiu žinių ir noriu jomis pasidalinti. Kažkaip tuo metu visiškai negalvojau, ką aš už tai gausiu. Ir dabar nežinau – tiesiog labai norisi padėti vaikams. Noriu jiems perduoti savo žinias ir padėti būti laimingiems. Vėliau pradėjau galvoti, ką aš už tai gaunu? Ir supratau, kad gaunu labai daug teigiamų emocijų, pažinčių. Kai pagalvoju, net ir didžioji mano draugų dalis atsirado būtent per savanoriavimą. Atrodo, ateini galvodamas, kaip padėti kitam, bet pats irgi labai daug gauni: pažintis, draugų, gerų emocijų.

Man teko girdėti, kad savanoris gauna net daugiau už tą, kuriam padeda. Jeigu savanorystė – kelias į laimę, tai savanoris visų pirma matyt labiausiai padeda sau pačiam. Ar pritartum tokiai nuomonei?

Iš dalies pritarčiau, nes savanorystė suteikia tikrai labai daug laimės, bet yra ir kita pusė. Savanorystėje su vaikais tikrai ne viskas rožėm klota, ypač dirbant su paaugliais. Kartais ateini pasiryžęs labai daug mokytis, bet vaikas tądien negali, nenori. Būna labai liūdnas, nusivylęs gyvenimu apskritai, ir nieko neišeina padaryt. Jis sako, kad nebenori eit į mokyklą, kad jam viskas atsibodo. Tada belieka būti su vaiku, kartu išgyventi visas tas liūdnas emocijas. Savanorystė tokia ir yra – kartu džiaugiesi su vaiku jo pasiekimais, bet taip pat kartu ir išgyveni sunkias akimirkas. Man vienas iš sunkiausių momentų buvo, kai vaikai pradėjo pasakoti, kaip juos paliko tėvai ir ką jie tuo metu išgyveno. Labai bijojau, nežinojau, ką reikės daryti, kai vaikai pradės apie tai kalbėti, bet dabar žinau, kad paprasčiausiai reikia suteikti vaikams laisvę išsipasakoti. Ir nereikia vaikų apie tai klausti. Jeigu jie norės – pasipasakos, o jeigu ne, tai ir nereikia pradėti kalbos ta tema. Naujiems savanoriams visada sakau, kad vaikams pradėjus kalbėti apie tokius dalykus, reikia tiesiog išklausyti, būti kartu, suprasti juos, parodyti, kad aš esu šalia, jeigu nori pasikalbėt. Geriausias dalykas, ką gali padaryti tokiu momentu – išklausymas ir vaiko supratimas.

Kuriuose miestuose veikiate?

Veikiame Vilniuje ir Kaune. Mūsų projekte iš viso dalyvauja aštuoneri globos namai: Vilniaus vaikų socialinės globos namai „Gilė“, Vilniaus Antakalnio vaikų socialinės globos namai, Vilniaus „Minties“ vaikų socialinės globos namai, Nevalstybiniai vaikų globos namai „SOS vaikų kaimas“, Vilniaus Visų Šventųjų parapijos vaikų laikinosios globos namai, „Atsigręžk į vaikus“ vaikų laikinosios globos namai, Kauno vaikų globos namai „Atžalynas“ ir Kauno savivaldybės vaikų globos namai.

Pabaigai, pasakyk tris priežastis, kodėl verta savanoriauti.

Pirma priežastis – padėti vaikams, kurie turi mažiau galimybių. Antra – parodyti jiems, kad mokslas gali būti įdomus. Ir trečia – kiekvienas savanoris per projektą įgis patirties, išsineš daug gerų emocijų.

Kotryna Reimerytė

Nuotraukos iš projekto dalyvių asmeninių archyvų

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

Galite naudoti bazinį HTML kodą. Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.

Prenumeruokite šios diskusijos žinutes, naudodamiesi RSS

%d bloggers like this: