Pusę gyvenimo savanoriaujantis Antanas Mikalauskas: „Negalime galvoti tik apie save“
Pirmą kartą penktoje klasėje išgirdęs apie savanorystę mokyklos savivaldoje Antanas Mikalauskas (23) nuėjo ten vedamas noro kažką pakeisti. Šis atsakomybės jausmas ne tik už savo, bet ir kitų gerovę atvedė jį iki Lietuvos moksleivių sąjungos Prezidento posto, vėliau Lietuvos jaunimo organizacijos tarybos, o galiausiai – ISIC Lietuva vadovo kėdės. „Tik norėdami gero kitiems, galime susikurti gėrį sau“, – sako be savanorystės gyvenimo nebeįsivaizduojantis palangiškis.
Gyvenimo mokykla
Kiek tau buvo metų, kai pirmą kartą sužinojai apie galimybę savanoriauti? Kokia tai buvo organizacija?
Buvau penktoje klasėje, kai pradėjau domėtis teatru ir mokinių savivaldos veikla. Iš pradžių susipažinau su mokyklos organizacijomis, veikiančiomis mokyklos viduje. Jas lankant atėjo suvokimas, kad būdamas mokiniu gali padaryti daug daugiau nei tik gerai mokytis. Pamačiau spragas ir pautau norą keisti dalykus vardan savęs ir savo bendruomenės – nesvarbu, ar tai šeima, ar mokykla, miestas ar valstybė.
Kaip tada įsivaizdavai savanorystę?
Ir tada, ir dabar manau, kad savanoriška veikla iš esmės yra galimybė. Galimybė kurti, pažinti, suvokti, patirti. Galimybė mokytis mokykloje, kuri yra reikalinga ne pradinėms bendrojo lavinimo žinioms, o gyvenimui. Savanoriška veikla yra puiki galimybė įgyti darbinės patirties, suvokti kokia veikla nori užsiimti ateityje.
Ilgus metus buvai Lietuvos moksleivių sąjungos narys, kilai vis aukščiau, kol galiausiai tapai jos prezidentu. Kaip dabar apibendrintum visą šią kelionę iki aukščiausio posto? Ar be šios organizacijos dar įsivaizduoji savo paauglystę/gyvenimą? Ką ji tau suteikė?
Be abejonės, nuostabi kelionė. Tik dabar suvokiu, kiek daug juokingų ir nereikšmingų dalykų įvyko, kiek klaidų buvo padaryta, kiek kartų džiaugtasi už pergales kartu ir liūdėta už kiekvieno komandos nario pralaimėjimus. Galimybė keisti ir kurti vertę savo valstybei iki šiol man yra pagrindinis motyvatorius siekti, jog kiekviena diena nebūtų veltui.
Savanoriška veikla išmokė vesti žmones viena kryptimi, spręsti mokinių problemas realiai, įgyvendinti mokiniams reikalingus procesus susijusius su teisėkūra bei kurti iniciatyvas, kurios keičia visuomenės suvokimą ar įpročius. Savanoriaudamas turėjau galimybę bendradarbiauti su valstybės valdymo institucijomis – tokiomis kaip Prezidentūra, Vyriausybė, Seimas, savivaldybės ir t.t. Manau, tai geriausia, kas gali nutikti jaunam žmogui.
Labiausiai vertinu pasitikėjimą
Buvai pirmuosiuose studijų kursuose, kai tave išrinko prezidentu. Tuo metu nebespėjai suderinti darbo su kūrybos komunikacijos studijomis Vilniaus universitete, bet pirmenybę suteikei Lietuvos moksleivių sąjungai. Kodėl? Ar kada gailėjaisi tokio sprendimo? Kaip į tokį tavo sprendimą reagavo artimieji?
Kandidatuodamas į prezidento pareigas aiškiai suvokiau, kad mandatą, kurį suteikia moksleiviai atstovaujant juos yra svarbiausia pareiga ir pasitikėjimas, kuri reiškia didžiausią mano atsakomybę – nenuvilti jų ir padaryti viską, kas atrodo geriausia kiekvienam moksleiviui. Tai buvo pareiga, kurią stengiausi įgyvendinti kiekvieną kiekvieną dieną ir valandą.
Faktas, kad nepavyko suderinti studijų, labiau buvo pamoka nei praradimas. Esu dėkingas už tai, kad tėvai man leido siekti visko, kas, maniau, yra svarbu. Jie pritarė, suprato ir – tikiuosi – kad džiaugėsi manimi ir mano laimėjimais, pasiektais kartu su komanda. Šeima ir geriausi draugai yra ir turi būti visa ko atspirties taškas. Juk tai žmonės, kurie visada išliks šalia.
Šiuo metu esi LiJOT valdybos narys. Kokia tavo veikla šioje organizacijoje? Kiek laiko jai priklausai?
Lietuvos jaunimo organizacijų taryba (LiJOT) yra laiptelis aukščiau. Tai daugumos jaunimo organizacijų skėtis, kuris savo veikloje stengiasi tiek dėl savo narių – jaunimo nacionalinių ir regioninių organizacijų – tiek dėl kiekvieno jauno žmogaus gerovės valstybėje. LiJOT valdyba prisideda prie vidinių organizacijų sprendimų priėmimo ir nacionalinės, regioninės jaunimo politikos įgyvendinimo. LiJOT valdyboje esu šiek tiek daugiau nei metus ir lygiai taip pat džiaugiuosi organizacijų parodytu pasitikėjimu. Šiuo metu dirbtu su vidiniu organizacijos narių tinklu ir siekiu savanoriškos veiklos oficialaus pripažinimo.
Dabar esi ISIC Lietuva vadovas. Ar galime sakyti, jog šį darbą gavai savanorystės dėka? Pažinčių, žinių, aplinkos, kurią ji suteikė? Papasakok, kaip vyko atranka.
Tikrai taip. Tuometinė ISIC Lietuva vadovė Laura Domarkė pakvietė susitikti ir pokalbyje aptarėme galimybę dirbti kartu. Būtent Lauros dėka jau daugiau nei pusantrų metų dirbu ISIC Lietuva, kuruoju tarptautinius mokinio, studento ir pedagogo pažymėjimus, jų plėtra ir komunikacija. Turiu puikią komandą, su kuria per trumpą laiką sugebėjome priimti sprendimus, naudingus mokiniams, studentams ir pedagogams.
Vienas lauke – ne karys
Esi kone visą gyvenimą savanoriaujantis žmogus, tad turbūt dažnai girdi klausimą, kodėl jauni žmonės turėtų tuo užsiimti – neatlygintinai padėti, dirbti renginiuose, dalyvauti įvairiose veiklose. Ką jiems atsakai, kodėl jaunam žmogui svarbu savanoriauti? Kokios naudos jis iš to gauna pats?
Gauni du dalykus – žmones ir ateitį. Negaliu suskaičiuoti, kiek daug žmonių per visą laiką buvo sutikta skirtingose jaunimo organizacijose, su kiek skirtingų žmonių teko garbė susipažinti ir bendrauti. Viskas, ką darai dėl kitų, ko mokaisi, kokias užduotis atlieki, kiek pastangų įdedi, leis ateityje būti kitokiu. Galbūt nebūsi galva aukščiau už kitus klasės, kurso ar kitus draugus, bet jausiesi žmogumi, kuris turi patirties. Žinosi, kaip valdoma valstybė, kas yra pasitikėjimas žmogumi, komanda ar paprasčiausiu žmogaus žodžiu. Suprasi, kaip sunku gali būti dirbti vienam ir kaip lengva – komandoje. Žmonės ir ateitis tarpusavyje labai susiję, juk karo vienas karys negali laimėti.
Kaip manai, kodėl socialiai ir politiškai aktyvus jaunimas svarbus valstybei? Kokią galią jis turi?
Jeigu visos amžiaus grupės balsuotų rinkimuose arčiau 100 procentų – jauni žmonės galėtų išrinkti daugiau nei pusę Lietuvos Respublikos Seimo narių. Valstybėje svarbus kiekvienas žmogus – nesvarbu, kas jis, kokios jo pajamos ar idėjos galvoje. Kyla klausimas, kiek valstybė svarbi žmogui? Juk kiekvienas galime prisidėti prie savo bendruomenės gerovės. Nemeluoju – tai paprasta ir nesunku. Jeigu ne vienas sausio vidurdienis, šiandien nebūtų su kitais savanoriais einant gatve sugalvotos iniciatyvos „Su gimtadieniu, Lietuva“, skirtos švęsti laisvę. Viskas daug paprasčiau nei mes galvojame. Mes, visuomenė, esame viena mūsų valstybės bendruomenė, kuri kartais pykstame, kartais džiaugiamės, bet kartu esame šeima. Tai kodėl nepasistengus dėl visų mūsų gerovės?
Kalbino Živilė Karevaitė
Nuotraukos – iš pašnekovo asmeninio archyvo
Euroblogas.lt 
Parašykite komentarą