Pagarbos profesijai sugrįžimas
Švietimo sistema – beveik visiškai nuo kritikos smūgių sutrupėjęs taikinys, bet kad kitaip neišeina: veik visos spręstinos visuomenės problemos prasideda nuo lavinimo ydų. Imkime, pavyzdžiui, dar sovietmečiu suformuotą ir iki šiol tebegyvuojančią praktiką skirstyti jaunus žmones į „bohemą“ ir „darbininkus“ pagal akademinius pasiekimus.
To meto moksleivio visuomeninis statusas buvo visiems vienodas tik iki „aštuonmetės“ baigimo – po aštuonių klasių mokiniai formaliai ir grubiai buvo dalinami į dvi grupes: tie, kas mokėsi gerai (nesvarbu, kokių gebėjimų ar norų turėjo), tęsė studijas aukštesnėse bendrojo lavinimo klasėse, kiti gi buvo nukreipti išmokti „ko nors naudingo“.
Kadangi akademiniai rezultatai yra varžytuvės (kiekvienas šeimos ir aplinkos yra skatinamas siekti kuo geresnių balų), tai pati sistema iškreipė ne tik talentų tiekimą darbo rinkai (dvidešimt menotyrininkų ir žurnalistų vienam kepėjui), bet ir esmines darbo vertybes apskritai – valdininkija ir kūrybinės profesijos gavo nepagrįstai didelę pagarbos darbui dalį.
Užuojauta vietoje pasididžiavimo
Paradoksalu, kad daugelyje „kapitalistinių“ Vakarų šalių požiūris į profesinį išsilavinimą labai smarkiai skyrėsi. Imkime, tarkime, Vokietiją, kurioje profesiniai jaunimo įgūdžiai visada buvo labai gerbiami ir vertinami, jų studijos dažniau buvo lemiamos paties jauno žmogaus informuoto pasirinkimo, o visuomenės statusą atspindėjo ir tai, kad inžinieriaus išsilavinimas buvo lygiai taip išdidžiai nurodomas ant vizitinės kortelės, kaip mokslų daktaro laipsnis ar profesoriaus pareigos.
Pirmi laisvesni kontaktai su Vakarų Europa po nepriklausomybės atkūrimo – pasitaikydavo – ir gėdos mums pridarydavo. Suluošinti savojo suvokimo apie profesijų vertę mes giminaičius ar pažįstamus užsienyje užjausdavome jų atžaloms pasirinkus ugniagesio ar kulinaro profesiją: „nelabai sekėsi moksluose, ar ne?..“
Rinka koreguoja mąstymą
Vadybininkų, žinoma, reikia. Tačiau procesų vadyba juk daro prielaidą, kad tuose procesuose dalyvauja žmonės, tiesiogiai kuriantys vertę visuomenei. Kad ir kaip „vadybintume“ pačius vadybininkus, jie niekaip patys nepatenkins šalies darbo rinkos poreikių.
Šiandien tai labai akivaizdu: ne tik grįžta pagarba konkrečios profesijos įgūdžiams, bet pats gyvenimas greičiau ir geriau atlygina tiems, kas siekia karjeros profesinėje rinkoje. Televizijos žvaigždės gamina valgyti ir siuva prijuostes, o baigę teisės ar lingvistikos studijas jauni žmonės neretai savo noru „persikvalifikuoja“ į tas veiklas, kur daugiau veiksmo, pinigų ir perspektyvų.
Pokyčiai rinkoje atvėrė akis ir į pačių profesijų patrauklumą. Geriau pasidomėjęs randi, kad veik visos jos iš esmės yra kūrybinės (nes kitas pakeičia robotizacija ir kompiuteriai) ir labai technologiškai pažangios – du dalykai tradiciškai anksčiau sieti su „aukštuoju“. Galiausiai startuolių judėjimas parodė, kad imdamasis konkrečios veiklos kol jaunas tiesiog gyveni įdomesnį gyvenimą. Į universiteto biblioteką gali sugrįžti kada panorėjęs…
Profesijos dėmesio centre
Ši gruodžio savaitė – gera proga perkratyti smegenyse savo požiūrį į profesinius gebėjimus bei studijas ir pasidomėti jomis labiau: Lietuvoje Europos Komisijos surengtos pirmosios Europos profesinių gebėjimų savaitės metu vyksta net 24 įvairūs renginiai. Po šalį važinėja Technologijų mokykla ant ratų; Kauno, Kelmės, Kupiškio, Klaipėdos (ir, reikia tikėtis, miestų ne tik iš K raidės) profesinės mokyklos rengia atvirų durų dienas.
Iš viso Europoje užregistruota per 800 įvairių profesinių studijų savaitės renginių. Smagu, kad Lietuvoje jų itin daug – mums jų labai reikia. Reikia tam, kad suvoktumėme profesinių studijų vertę dabar užuot „koreguodami gyvenimą“ po kelių ar keliolikos metų.
Džiugas Paršonis
Nuotrauka iš „Pixabay“
Euroblogas.lt 
Parašykite komentarą