Žiniasklaidos sveikata – valstybės gerovės simptomas

background-1824828_1280

„Jei žinia nepatinka, nemuškite ją pranešusiojo“ – bet mes nesugalvojame, ką daugiau mušti (bent tarp rinkimų), tai už visas valstybės bėdas tenka ir žiniasklaidai. Užuot susirūpinę kritiška jos padėtimi, mes dažnai su piktdžiuga komentuojame jos nesėkmes, dar labiau žurnalistų veiklą varžančius įstatymus, ir tiesiog pamirštame, kad tai yra mūsų pačių akys, ausys ir balsas.

Kodėl turi rūpėti?

Išties, kodėl? Žiniasklaida vaikosi skandalų, nepaiso autoritetų, šaiposi iš visų ir visko. Ji toli gražu nėra tas visuomenės informuotojų ir jos interesų gynėjų idealas, kurį kuria klasikinis valstybės su „keturiomis valdžiomis“ modelis. Taip yra visoje Europoje, beje. Lapkričio mėnesio „Eurobarometras“ parodė, kad Europos Sąjungoje vos daugiau nei pusė visų tyrimo apklaustųjų (53 proc.) mano, kad nacionalinės žiniasklaidos teikiama informacija yra patikima. Pusė europiečių negali pasitikėti tuo, ką mato, girdi ir skaito  žiniasklaidoje! Kaip jums tai skamba? Palyginkite: pusė gyventojų nemano galį nusipirkti šviežio maisto; netiki, kad ugniagesiai užgesins gaisrą; negali pasikliauti kelių ir gatvių ženklais…

Pratęskime palyginimą: kaip elgtumėtės, jei tokį nepasitikėjimą keltų maisto produktų tiekėjai, pagalbos tarnybos ar eismo saugumą turintis užtikrinti ženklinimas? Kiltų milžiniška nepasitenkinimo banga, o su ja – ir būtini pokyčiai.

Su žiniasklaida taip neatsitinka. Tai štai jums tikrasis žiniasklaidos krizės apibrėžimas: žiniasklaida yra kritiškoje padėtyje ne dėl to, kad patiria didelį politinį ir ekonominį spaudimą, praranda nepriklausomybę, tampa perdėm šališka ar besivaikanti pigaus populiarumo – žiniasklaida yra krizėje dėl to, kad visuomenė visus išvardintus dalykus iš esmės ignoruoja.

Valstybinio mąstymo stinga

O gal mes išties galime apsiriboti žiniasklaidos kritika? Juk savo darbą jau padarėme – užtikrinome, kad Konstitucijoje ir kituose svarbiausiuose valstybės įstatymuose yra apibrėžta sąžinės, žodžio, žiniasklaidos laisvė. Jei žurnalistai nesugeba jais pasinaudoti, tai gal čia jų bėda?

Arba imkime politikus. Nejau nėra savaime suprantama, kad tik visiškai nepriklausoma ir stipri žiniasklaida gali užtikrinti visuomenės interesais ir moralumu paremtą politiką? Kas padės atsispirti lobistų spaudimui, politinių grupuočių intrigoms, šantažui ar korupcijai, jei ne žiniasklaida? Taigi mūsų išrinktieji turėtų rūpintis šalies žiniasklaidos gerove.

Tačiau panašu, kad retas politikas mano žiniasklaidą esant jo sąjungininke. Veikiau atvirkščiai – kiekviena galima proga vis labiau griežtinami įstatymai ir atsakomybė už žiniasklaidos prasižengimus. Du populiarūs ginklai prieš visuomenės informuotojus yra „privatumas“ ir „garbės bei orumo gynimas“. Dažno politiko akimis žiūrint tai, kad jis yra viešas asmuo, toli gražu nesuteikia žiniasklaidai teisės domėtis dalykais, kuriuos jis pageidautų nuslėpti. Tačiau kaip taikliai pastebėjo žurnalistas ir redaktorius Rytas Staselis, „Facebook“ komentuodamas neseniai Seimo priimtas civilinės teisės kodekso pataisas, juk buvimas viešu asmeniu nėra priverstinis, ar ne?

Dar keisčiau skamba diskusijos apie visuotinį susilaikymą nuo kritikos. Prieš porą savaičių per radiją teko girdėti diskusiją apie tai, ar nereikėtų vengti politikų kritikos iki tol, kol jie įgyvendins ką pažadėję. Neva reikėtų jiems duoti 100, 1000 ar dar kiek nors dienų ramybės, kad nuveiktų savo didžius darbus žiniasklaidos neerzinami. Ar taip būtų gerai?

Nutrūkusi sąsaja tarp žmogaus ir jo balso

Abejingumą žiniasklaidai paradoksaliai gilina tai, kad mes patys tapome žiniasklaida. Ne žurnalistais, žinoma, nes nepanašu, jog savo kasdieniuose pranešimuose socialiniuose tinkluose vadovautumėmės visuomenės intereso ar nešališkumo bei etiškumo principais, bet žiniasklaida – tai tikrai. Žinių skleidžiame tiek, kad neretam be „Facebook“ srauto kitokios žiniasklaidos taip ir neprireikia.

Ir vis dėlto daug balsų neatstoja vieno stipraus. Pažiūrėkime į piketą ar demonstraciją iš šalies: minioje kiekvienas turi savo balsą, bet yra kažkas su megafonu ant imrovizuotos scenos – tas kažkas yra mūsų minčių, rūpesčių, lūkesčių ir ryžto permainoms stiprintuvas. Mes visi turime savo socialinių tinklų profilius ir tinklaraščius, tačiau žiniasklaida turėtų būti tas megafonas, kuris užtikrintų, kad mūsų balsas būtų iš tiesų išgirstas.

Tai, kad mūsų mintis „palaikina“ draugai, yra smagu, bet tai tik sklaidos iliuzija. Jei siekiame ne asmeninio išsiliejimo ir paguodos, tai mums prireiks daug galingesnio įrankio. Žiniasklaidos.

Technologijos – ne žiniasklaidos naudai

Šiuolaikinės technologijos ir jų įrenginiai, leidžiantys paprastai fiksuoti vaizdą ir garsą, perduoti juos per kelias sekundes, patogiau rinkti ir apdoroti informaciją, atrodytų, yra specialiai sukurtos žiniasklaidai. Iš tiesų: filmuojantys ir fotografuojantys telefonai su tiesioginės transliacijos galimybe, viską įrašančios veiksmo kameros, geolokacija, skraidyklės („dronai“) su prikabinta vaizdo įranga – visa tai yra tarsi iš filmo apie žiniasklaidos utopiją. Tačiau realybė yra gerokai niūresnė.

Keliaudamas po Lietuvą ir bendraudamas su regionų žiniasklaida aptikau, kad technologijų pažadas žurnalistams netrukus apkarto. Mat, skirtingai nuo mūsų – „Facebook“ žurnalistų – profesionalai yra labai smarkiai apriboti įvairiausių draudimų, kurių nepaisymas gresia baudomis ar dar blogiau. Televizijos žurnalistai taip ir sako – „filmuoti galima tik kojas“. TV, radijo ir spaudos žurnalistai jau įsitikino, kad skaitmeninių priemonių operatyvumas parankus tik tiems, kam nerūpi faktų tikrinimas, nuomonių įvairovė ar situacijos analizė.

Jei mes norime, kad žinios būtų perduodamos operatyviau, jų aprėptis būtų didesnė, videoturinio būtų gausiau, tai turime pirmiausiai suteikti žurnalistams teisę laisvai naudotis technologijomis be baimės, kad už tai jie bus nubausti.

O mes ką?

Tai ar rūpi mums vis dėlto? Šią savaitę „Euroblogo“ autoriai įvairiais aspektais nagrinės žiniasklaidos ir mūsų santykių su ja temą: nuo pradedančių studijuoti žurnalistiką minčių apie būsimą profesiją iki žurnalistų-profesionalų pastangų gydyti tai, ką visuomenė, regis, apleido. Bus ir kritikos, žinoma. Skirtingai nuo valdžios, niekas dar neragina susilaikyti nuo žiniasklaidos kritikos. Prisijunkite prie mūsų! Nebūkite tie, kas tiesiog bjaurisi išbėrimu, nepastebėdami, kad jis ant jų pačių odos.

Džiugas Paršonis

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

Galite naudoti bazinį HTML kodą. Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.

Prenumeruokite šios diskusijos žinutes, naudodamiesi RSS

%d bloggers like this: