Populiariausias Vokietijos žurnalas iš vidaus
Milžiniškas pastatas, pilnas gerai organizuotų, bet nuolat skubančių žmonių, nemokamos jogos pamokos ir akyla faktų tikrintojų priežiūra – taip atrodo stažuotojo „Der Spiegel“, vieno labiausiai gerbiamų Vokietijos žurnalų, gyvenimas. Nors Vokietija tebėra didžiausia Europos spaudos rinka ir nepanašu, kad gyventojai artimiausiu metu būtų nusiteikę pamiršti šeštadienio su žurnalu malonumą, net ir „Spiegel“ leidykla ruošiasi sunkesniems laikams.
Visą „Spiegel“ šeimą sudaro ne tik visoje Europoje žinomas spausdintas žurnalas ir naujienų portalas. Leidžiamas žurnalas verslui „Manager Magazin“, priedai apie mokslą, „Spiegel“ vaikams ir televizijos produkcijos studija. Nors atskiro kanalo „Spiegel“ grupė neturi, čia kuriamos laidos Vokietijos televizijoms. Teko stebėti, kaip montuojamas dokumentinis filmas apie Vokietijos futbolo legendas, archyvinius kadrus priderinant prie šiuolaikinių formatų. Taip pat – dalyvauti montuojant reportažą apie per Europą keliaujančius prieglobsčio prašytojus.
Diena portale – tai atskira planeta su palydovais. Redakcijos nariai parodo svarbiausią dalyką – kur kava, o tada neria į savo darbus. Praktikantus imti čia neįprasta – darbuotojai per daug užsiėmę juos mokyti. Atokiau įsikūrusi socialinių medijų komanda, kuri stebi, kaip portalo straipsniams sekasi populiariausiose platformose ir atitinkamai pakoreguoja jų vietą portale.
Vaizdas pro „Spiegel“ redakcijos langą
Turbūt egzotiškiausia ypatybė atvykus iš interneto persotintos medijų rinkos Lietuvoje – išlikusi atskirtis tarp spausdinto žurnalo ir internetinio portalo. Žurnalas ir portalas samdo atskiras redakcijas ir autorius. Portalas, praėjus kuriam laikui po to, kai žurnalas pasiekia prenumeratorius ir spaudos kioskus, įkelia rinktinius jo tekstus. Tačiau portalas net instituciškai yra atskirtas ir visus tyrimus vykdo savarankiškai. Nors dar gruodį žurnalas pranešė, kad kai kurie internete skelbiami straipsniai taps mokami, gyvendama Hamburge dar galėjau „Spiegel“ mobiliojoje programėlėje skaityti ir internete paskelbtą žurnalo turinį, netrukus jis iš ten dingo, programėlės logotipas pasikeitė ir dabar joje galima skaityti tik „Spiegel Online“.
Daug vilčių dedama į naują produktą – jaunesnei publikai skirtą internetinį žurnalą „Bento“. Tai kompromisas, siekiant „užsiauginti“ jaunų skaitytojų, bet kartu išlaikant ištikimą senąją publiką ir jos nedirginant tolimu jaunatvišku turiniu. Nepaisant to, kad leidykla kritikuojama dėl prekinių ženklų įvairovės ir susiskaldymo, jai atrodo lengviau ir racionaliau sukurti naują produktą nei rizikuoti keičiant seną.
Gyvenant Vokietijoje, susidarė įspūdis, kad žmonės ten mėgsta dalykus, kuriuos galima paliesti. Daugybėje vietų galima atsiskaityti tik grynais pinigais, populiaru skaityti popierines knygas ir spaudą.
Nors iš didelės ir stabilios organizacijos į viešumą retai išeina kokios nors blogos naujienos, pavasarį buvo nutekintas vidinis dokumentas, sukėlęs daug diskusijų. Kaip rašė žiniasklaidos tyrimų centras „Nieman Lab“, remdamasi darbuotojų apklausa ir interviu su vadovais, „Spiegel“ leidykla pripažino „išpučianti savo svarbą“ ir „retai nustebinanti“.
Senoji redakcijos valgykla perkelta į muziejų kaip dizaino eksponatas
Darbuotojai nutekintame dokumente taip pat kritikavo tokį žurnalo ir portalo atskyrimą. Dvi komandos esą visai nesuinteresuotos viena kitos sėkme. Žinoma, stažuodamasi tai pastebėjau, nors formalaus bendradarbiavimo trūkumą iš dalies kompensavo įvairios neformalios veiklos leidyklos „karalystėje“ – dangoraižyje netoli Hamburgo centro. Kartu praleistas laikas valgykloje, jogos treniruotėje ar kilnojant svarmenis leidžia kolegoms aptarti temas ir bendradarbiavimo galimybes.
Toks modelis ilgą laiką pasiteisino, bet pastaruoju metu reklamos pajamos sumažėjo net ir tokiame garsiame žurnale. Prieš metus agentūra Reuters paskelbė, kad dėl reorganizavimo darbus gali prarasti apie 150 „Spiegel“ grupės darbuotojų. Kaip planas vykdomas, pranešimų nedaug. Viename teigiama, kad kai kurie darbuotojai su leidykla jau atsisveikino savanoriškai.
Pagal šį pranešimą, nukentės ir vienas įspūdingiausių padalinių – dokumentacijos centras. Šis nuostabus darinys samdo mokslininkus, kad tikrintų faktus, pasirūpintų vienoda tikrinių vardų rašyba ar transkripcija ir užfiksuotų šaltinius, iš kurių ateina naujienos. Įvairių kalbų mokantys mokslininkai dirba žinynų, žemėlapių ir enciklopedijų apsuptyje, bendradarbiaudami tarpusavyje ir nuolat besirūpindami, kad viskas būtų tikslu. Kai parašiau savo pirmąją pastraipą žurnalui, jie atėjo pasitikslinti, kur radau kiekvieną teiginį, ir pasidarė šaltinių kopijas.
Apie tokią kokybės kontrolę galime tik pasvajoti. Šis pavyzdys leidžia tikėti, kad „Spiegel“ grupė atlaikys jai kylančius išbandymus. Tačiau kol kas ir jos pasiekimai, ir patiriami sunkumai tik akivaizdžiai rodo, kad kokybė kainuoja – jai reikia žmonių, lėšų ir laiko.
Autorės nuotraukos
Euroblogas.lt 
Parašykite komentarą