Kalėdos itališkai: masinė evakuacija, išbandymas skrandžiui ir raganos dovanos

Jei rūpi po Kalėdų į mokslus ar darbus grįžti lengvu skrandžiu, nevažiuokite atostogų į Italiją. Puikioji Viduržemio jūros dieta yra mitas, ypač tokiomis progomis, – Lietuvoje net per mamos ruoštus šventinius pietus ar vakarienę nebus tiek maisto, kiek ten, pietuose. Žinoma, niekas neverčia – gali atsargiai stumtelėti lėkštę šonan ir graužti burnos kvapui atgaivinti padėtus pankolius. Bet kai skanu, neįmanoma atsispirti…

Kalėdų pyragas kepyklos vitrinoje

Kalėdų pyragas kepyklos vitrinoje

Kalėdos italams prasideda kelyje. „Mūsų pirmas vakarėlis būna autostradoje, gruodžio 23-iąją arba 24-ąją, žiūrint, kada vaikams baigiasi pamokos“, – pasakoja italas Nicola. Juokai juokais, bet nenutrūkstamas mašinų srautas Italijos keliuose – įprastas vaizdas prieš kiekvienas Kalėdas. Kas, kad už kelių šimtų kilometrų atkarpą teks pakloti 50-60 eurų. Mokamomis autostradomis važiuoti brangu (reikia priskaičiuoti ir gerokai brangesnius degalus bei maistą pakelės užkandinėse), bet vis greičiau ir nepalyginamai patogiau nei vadinamaisiais valstybiniais, provincijos ar komunų, kurių privalumas – nebent gražesni vaizdai.

Italai juokauja, kad prieš Kalėdas prasideda tautos egzodas – visi šeimomis, automobilius prisikrovę lyg išsikraustydami, juda iš pietų į šiaurę, o dar dažniau – atvirkščiai. „Kur pigiausia švęsti per krizę? Žinoma, pas gimines“, – klausia ir pats atsako Nicola, turėdamas omeny gerokai vėliau nei mus šią pietų šalį užklupusį sunkmetį. Tokiu metu kelyje užtrunki ilgiau ne vien dėl keliskart didesnio transporto srauto, bet ir smulkių ar didesnių avarijų, kurių dažna priežastis – saugaus atstumo nesilaikymas. Nereikia nei ledo, nei stipresnio lietaus, užtat kelių kilometrų eilė ir kelyje sugaišta papildoma valandžiukė garantuota.

Prakartėlė – būtinas atributas italų namuose per Kalėdas

Prakartėlė – būtinas atributas italų namuose per Kalėdas

Svarbiausia – ne eglė, o prakartėlė

Iš tiesų Kalėdos šioje pietų šalyje prasideda ne tuomet, kai visa šalis pajuda į šventinę evakuaciją, bet atėjus Adventui. Tai – ne vienos ar kelių dienų šventė, o ištisas šventimo sezonas, pasibaigiantis ne grįžus į darbą po kelių viešnagės pas artimuosius dienų, o tik kitų metų pradžioje. Po amerikietiškos komercijos itališkas Kalėdų variantas gali būti smagia atgaiva, nes tai yra tikra šeimos šventė. Mažieji italai laiškus rašo ne Santa Klausui ar Babbo Natale, kaip jį vadina savo kalba, o tėvams. Papasakoja, kaip juos myli, per Kūčių vakarienę pakiša po tėčio lėkšte ir vėliau garsiai perskaito.

Eglės daugumos italų namuose suspindi gruodžio 8-ąją – Mergelės Marijos nekalto prasidėjimo dieną. Tiesa, anot Nicolos, šiais laikais žmonės labiau vadovaujasi ne religiniais, o praktiniais sumetimais – tai yra ne darbo diena, visi būna namie, tad gali kartu puošti medį, dažniausiai – dirbtinį, ir būstą. Tam italai skiria itin daug dėmesio: neteko matyti namų, kur kampe stovėtų vien eglė, tegul ir nepaprastai puošni, jau nekalbant apie kuklią šaką vazoje. Net jei didžiausia pasaulyje Kalėdų eglė puošiama būtent Italijoje. Raudonomis staltiesėmis užtiesti stalai ir staliukai būna nukraunami kalėdinėmis žvakėmis bei kiču atsiduodančiomis figūrėlėmis. Ant lentynų įsitaiso užrašai „Buone feste“ ar „Buon Natale“.

Kalėdų eglė Taranto mieste

Kalėdų eglė Taranto mieste

Bet užvis svarbiausia – prakartėlė. Ir ne šiaip kur bažnyčioje, kaip įprasta Lietuvoje, o kiekvienuose namuose! Vaikišką žaidimą primenanti prakartėlė – kartoninis pagrindas, vaizduojantis tvartelį, su būriu tikroviškų plastikinių ar keramikinių žmonių ir gyvūnų figūrėlių – įkurdinama gerai matomoje vietoje. Vieni figūrėles išrikiuoja vos papuošę eglę, kiti – gerą savaitę prieš Kalėdas. Nieko keisto, kad prakartėlėms teikiama tiek reikšmės – juk jos ir kildinamos iš Italijos. Ypač garsios yra neapolietiškos prakartėlės. Neapolyje veikia net prakartėlių turgus, o spalvingai apsirengę zampognari (piemenys) aikštėse groja dūdmaišiais.

Alkti netenka

Kalėdų tradicijos įvairiuose Italijos regionuose skiriasi. Šiaurėje šeima pirmą kartą prie stalo susėda tik šventinių pietų gruodžio 25-ąją. Pietuose, kur jau ne pirmąsyk švenčiau Kalėdas, rengiama ir šventinė vakarienė gruodžio 24-ąją, tik lietuviškas Kūčias ji primena nebent tuo, kad nebūna mėsos patiekalų. Tai ne kliūtis stipriai pasisotinti – kulinarinis kuklumas tikrai ne italų dorybė. Be to, prie stalo sėdama, kai lietuviai jau užsiima burtais ir ruošiasi į Bernelių mišias – apie 20 val. ar dar vėliau.

Krevetės ant Kūčių stalo

Krevetės ant Kūčių stalo

Šiai vakarienei šeimininkės ruošia žuvį (mes valgėme orkaitėje keptą ešerį su cukinija ir skrudintais migdolais). Užkandžiams paruošiau sumuštinių su lašiša – jie atrodė ne prasčiau nei aštuonkojų salotos, bet su vėliau stalą pasiekusiomis karališkosiomis krevetėmis sunkiai varžėsi. Sūrio ir duonos tikriausiai nereikia minėti, nes jie ant stalo būna kiekvieno valgio metu.

O tuomet – „sausi vaisiai“ (frutti secchi), kaip italai vadina riešutus, džiovintus vaisius ir kaštainius, dar desertas. Tradiciškai vidurnaktį, kai žmonės grįžta iš mišių, supjaustomas panettone (didžiulis keksą primenantis pyragas, pilnas razinų ir cukatų), pandoro (beveik toks pat didelis pyragas, tik minkštesnis ir be džiovintų vaisių). Mažiau religingi bažnyčios nelanko ir į pyragus kimba anksčiau. Mes šį kartą, nelaukdami vėlumos, prapjovėme tartufone – mižinišką keksą su šokoladu, kur kas skanesnį už tradicinį panettone, bet lygiai tokį pat nesveiką (ir vieno, ir kito ingredientų sąrašui prireiktų atskiros pastraipos).

Lazanija ant Kalėdų stalo

Lazanija ant Kalėdų stalo

Gruodžio 25-ąją skrandžio laukia naujas išbandymų ruožas. Ryte lankomi artimieji ir draugai, dalijamasi sveikinimais (telefonai būna net įkaitę nuo skambučių), religingieji vėl keliauja į bažnyčią, o per pietus laukia dar gausiau nukrautas stalas. Šįkart jau leidžiama mėsa (gavome ėrienos su bulvėmis ir lazanijos – kad nebūtų mėsos, šeimininkė tarp lakštinių prikrovė ir maltos jautienos, ir kumpio), daugelis ruošia pastą. Papildomai desertui – aliejuje virti, gausiai medumi apipilti ir cukriniais papuošimais apibarstyti cartellate ir struffoli. Tik nepavydėkite, mano pietūs buvo lėkštė vakarykštės pastos, nes visos tos įmantrios mėsos ir saldėsiai – ne mano skrandžiui.

Nicolos mama, kurios vaikystė bėgo pokario metais, pamena namie per Kalėdas paprastai buvus ne gyvą eglę, o tik šaką. Ji būdavo puošiama saldainiais, apelsinais ir mandarinais. Užtat atsirasdavo didžiulė prakartėlė. Valgių per Kūčias būdavo 13 – tai simbolizuodavo 12 apaštalų ir Jėzų. Jei tik įmanoma, maistas – menkė, arkliena, kalafiorai, rutuliukai iš picos tešlos pèttole – turėjo būti verdamas aliejuje. Buvo valgomi ir smulkių sėklų turintys vaisiai (obuoliai, granatai). Moteris prisimena, kad tokios parduotuvių ir gatvių dekoracijos, kokių pilna dabar, ėmė rastis tik 1956-1958 metais.

Naujieji – pavojingi gyvybei

Pirmoji Kalėdų diena skirta ir dovanoms išpakuoti. Dabar jas dažniausiai atneša Babbo Natale – Tėtis Kalėda. Prieš tris dešimtmečius, kai šios šventės dar nebuvo monopolizavęs amerikiečių Santa Klausas, šalyje populiarios buvo trys tradicijos. Nicolos žodžiais, dovanos buvo atskirtos nuo religijos, teiktos įvairiomis dienomis, tad vaikams suteikdavo daugiau džiaugsmo. Pirmiausia dovanos atkeliaudavo Italijos šiaurinėje dalyje ir Sicilijoje – gruodžio 13-ąją, šv. Liucijos dieną. Vaikai rašydavo šviesos globėjai laiškus, tikindami buvę geri, palikdavo lėkštę maisto jai ir jos asiliukui. Kai kuriems vaikams dovanas atnešdavo kūdikėlis Jėzus.

Dovanų nešėja Befana

Dovanų nešėja Befana

Bet dažniausiai, ypač pietuose, dovanų vaikai sulaukdavo sausio 6-ąją iš pobaisės, bet geraširdės raganos Befanos. Legenda byloja, kad Trys karaliai, susirengę pas ką tik gimusį Jėzų su dovanomis, paprašė jos parodyti kelią į Betliejų. Kai namus tvarkanti moteriškė triskart atsisakė ir tik būrys angelų perkalbėjo užsispyrėlę. Deja, Befana, kad ir pririnkusi savo mirusio vaiko žaislų, pavėlavo surasti naujagimį ir tebeieško iki šiol. Kasmet Trijų karalių dieną ji apsižergia savo šluotą ir traukia pas vaikus. Mažieji senei kojinėse palieka žinučių ir užkandžių, o vietoj jų gauna saldėsių (jei buvo geri) arba anglių (jei elgėsi netinkamai). „Anksčiau anglis irgi galėjai panaudoti – sudeginti, dabar dėl klimato atšilimo jų nelabai gali naudoti“, – juokiasi Nicola.

Pašnekovą vaikystėje lankydavo Babbo Natale, o ne moteriška jo versija – jo tėvai buvo įsitikinę, kad geriau dovanos per Kalėdas su galimybe jomis džiaugtis visas dvi atostogų savaites, o ne vien paskutinę dieną prieš mokyklą.

Tartufone

Tartufone

Antrąją Kalėdų dieną – per šv. Steponą – italai vėl gausiai pietauja. Tiesa, nauji patiekalai ruošiami nebent laukiant svečių, kitu atveju pašildoma, kas liko po vakar. Po šio maisto maratono telieka sulaukti Naujųjų, kuriuos sutikti mėgstama artimųjų ir draugų būry. Šiai progai italai neturi tiek daug įdomių tradicijų, nebent vilkėti raudonus apatinius – tai esą atneša sėkmę. Be to, per šv. Silvestrą – paskutinę metų dieną – jie mėgsta išmesti senus ir nebereikalingus daiktus. Tikrąja to žodžio prasme – ne šiaip nutempti iki konteinerio, bet švystelėti per langą ar balkoną. Vargas tam, kas stovi apačioje…

Jei kam nors dar buvo mažai, čia galite rasti tradicinių kalėdinių itališkų patiekalų iš skirtingų regionų receptų, o čia – daugiau apie įvairias tradicijas.

Eglė Zicari

Nuotraukos autorės

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

Galite naudoti bazinį HTML kodą. Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.

Prenumeruokite šios diskusijos žinutes, naudodamiesi RSS

%d bloggers like this: