Europa 2017: suvaldyti imigraciją, dalintis kultūra
„Eurobarometras“ sako, kad europiečiai, pasitikdami 2017-uosius, labiausiai nerimavo dėl imigracijos. „Svetimųjų“ srautas į tradiciškai nacionalines senojo žemyno valstybes nustelbė tokias grėsmes kaip terorizmas ar vis dar virš Pietų Europos šalių pakibusi ekonominės krizės šmėkla. Kažin, ar galėtumėme pavadinti europiečius ksenofobais, tačiau neatsižvelgti į žmonių nuotaikas yra itin rizikinga – tai parodė politiniai įvykiai visame kontinente: nuo Vengrijos ir Lenkijos iki „tolerancijos tvirtovių“ – Vokietijos ir Prancūzijos.
Nacionalistinių partijų populiarumo spurtas labai aiškiai pasakė, kad Europa yra visų pirma tradicinių tautinių valstybių sąjunga, o ne kutūriškai tuščia ir amorfiška erdvė, į kurią, kaip į „naująją Ameriką“ galima kviesti visus erdvės, saugumo ar gerovės pristigusius svetur.
Europa taip pat yra tradiciškai krikščioniška, tegu ir marga atskiromis krikščionybės pakraipomis. Sumanus politikas turi suprasti, kad per metus ar du sukurptas „atvirų durų“ vadovėlis akimirksniu nepakeis tūkstantį ar pusantro tūkstančio metų besiformavusią religinę kultūrą. Net jei rekonkista yra seniai praeityje, tik labai naivus politikas gali tikėtis, jog šūkis „Ispaniją islamui!“ gali būti palankiai gyventojų priimtas Iberijos pusiasalyje.
Nepaisant daugiausiai tautiniu pagrindu suformuotų valstybių nacionalinio monolitiškumo, imigracija į Europą vyko ir buvo santykinai toleruojama nuo II Pasaulinio karo pabaigos. Tiesa, ji turėjo specifinį postkolonijinį atspalvį: į Jungtinę Karalystę plūdo imigrantai iš buvusių Britanijos kolonijų Indijos, Pakistano, Nigerijos; į Prancūziją – daugiausiai iš Alžyro ir Vakarų Afrikos valstybių; į Vokietiją – iš jos sąjungininkių II Pasaulinio karo metais – Turkijos ir Graikijos. Dėl tokių pačių priežasčių Lietuvoje daugiausiai galime tikėtis atvykėlių iš Baltarusijos ir Ukrainos – valstybių, su kuriomis mus sieja istoriniai, nors šiandien realiai jau veik nebeužčiuopiami ryšiai.
Nors kiekviena Europos šalis turėjo incidentų, susijusių su imigracija (pokario Vokietijos žiniasklaida savo prestižą iš esmės sukūrė tirdama „gastarbaiterių“ gyvenimą), tačiau „normuotas“ jos pobūdis ir pažįstamos šalys, iš kurių atvykstama, slopino žmonių nerimą. Nacionalinių vyriausybių kontroliuojamos sienos kūrė valdomos situacijos įspūdį. Atvirų sienų Europos Sąjunga ir jos šalių lyderių siekis tarptautinėje politikoje labiau atstovauti europinius, o ne nacionalinius interesus į imigracinį „status quo“ įnešė daug sumaišties.
Tačiau iššūkis, žinoma, yra ir galimybė. Tinkamai suvaldyta imigracija Europos Sąjungoje duotų labai daug naudos senajam žemynui ir jo gyventojams:
- Santykinai atjaunėtų jos gyventojai ir padidėtų rinkų konkurencingumas, užtikrintumas dėl aprūpinimo senatvėje, ekonominė dinamika;
- Su tolerancija ir supratimu priimdama kitų kultūrų ir religijų žmones Europa galėtų kompensuoti tapatybės praradimo baimę gilindama saitus tarp dabartinių jos gyventojų (geriausias sėkmingas tokios politikos pavyzdys – iš esmės pakitę Vokietijos ir Prancūzijos santykiai po II Pasaulinio karo ir kuriant Europos Sąjungą);
- Nacionalinį izoliacionizmą ir „sienų statymą“ galėtų slopinti didesnė, aktyvesnė ir – svarbiausia – atidžiau visuomenės stebima išorinių ES sienų kontrolė;
- Nacionalistinių partijų populistinį pakilimą galėtų atsverti sąžiningas tradicinių partijų atvirumas, aktyvi diskusija su visuomene ir ES bei nacionalinių vyriausybių reforma, siekianti sumažinti biurokratiją;
- Suvaldžiusi ir sėkmingai išsprendusi imigracijos problemas Europos Sąjunga padidintų prestižą pasaulinėje politinėje erdvėje ir pelnytų didesnį „trečiojo pasaulio“ gyventojų pasitikėjimą.
Šie metai parodys, kaip Europos valstybių vyriausybės ir Europos Sąjungos institucijos yra pasirengusios spręsti imigracijos problemą. Lieka tikėtis, kad ji bus sprendžiama ne kaip krizė ar „liga“, kurios simptomus bet kokia kaina reikia pašalinti, o kaip kontinento raidos etapas, kuris – tegu šiandien ir skausmingas – vis dėlto atveria daug naujų gerų perspektyvų Europai ateityje.
Džiugas Paršonis
Straipsnio nuotrauka: Bundesministerium für Europa, Integration und Äusseres CC BY 2.0, Wikimedia Commons
Euroblogas.lt 
Parašykite komentarą