Darbas Europos Komisijos delegacijoje padeda atrasti save

482928_10150909932020911_1883967418_n

Europos Sąjungos sveikatos ir maisto saugos komisaro Vytenio Andriukaičio komunikacijos patarėja Vilija Sysaitė link šio karjeros laiptelio kilo labai kryptingai. Iš pradžių politikos mokslai Prancūzijoje, vėliau praktika Bolivijoje, darbas viešųjų ryšių agentūroje, o galiausiai iš antro karto nusišypsojusi laimė tapti „Junior Professionals in Delegation“ (JPD) programos dalyve. Dviems metams į Mauricijaus salą su delegacija išsiųsta Vilija komunikaciją ten pradėjo kurti nuo nulio.

img_0514

Vilija, kaip jūsų karjera klostėsi iki programos?

Mokslus baigiau Prancūzijoje. Šalia Šveicarijos sienos įsikūrusiame Savojos universitete baigiau politikos mokslų bakalauro studijas, o magistro laipsnį apsigyniau Paryžiaus Sorbonos universitete. Studijų metais turėjome nemažai galimybių atlikti stažuotes visame pasaulyje. Stažavausi Bolivijoje ir grįžau į Paryžių apsiginti magistro laipsnio. Tuo metu norėjau dirbti privačiame sektoriuje, tačiau po trumpo laiko pamačiau, kad nesijaučiu savo rogėse ir išvažiavau į dar vieną stažuotę Briuselyje. Dirbau kosmetikos federacijoje, atstovaujančioje dideles kompanijas ir nors mokiausi politikos, įsitvirtinau komunikacijos srityje. Po dvejų metų pajaučiau, jog noriu ieškoti naujų galimybių ir sulaukiau pasiūlymo iš Berlyne įsikūrusios komunikacijos agentūros. Tuomet jau pradėjau dirbti su Europos Sąjungos, NATO, Jungtinių Tautų projektais.

Kiek kartų bandėte laimę patekti į Junior Professionals in Delegation (JPD) programą?

Iš viso laimę bandžiau du kartus. Pirmąjį kartą teikiau paraišką dar baiginėdama studijas Prancūzijoje. Tuomet atranka vyko kitaip, buvo žymiai griežtesnė. Atrinktieji į antrą turą turėjome labai sudėtingą, detalų, panelinį pokalbį su atstovais iš skirtingų politinių sričių. Suprantu, jog tuomet netapau viena iš dviejų Lietuvos atstovų, nes man trūko patirties. Antrą kartą aplikavau jau dirbdama Berlyne. Manau, jog tuomet mano sėkmę lėmė sukaupta darbo patirtis su Europos Sąjungos projektais. Be to, jie ieškojo žmogaus, kuris vienodu lygiu kalbėtų anglų ir prancūzų kalbomis. Besivystančiose šalyse ispanų ir prancūzų kalbos labai svarbios, tad ieškant delegacijos narių į Afrikos, Pietų Amerikos šalis kalbų mokėjimas tikrai gelbsti.

dsc04157

Ar pati išreiškėte norą važiuoti į Mauricijų, ar teko sutikti su komisijos pasiūlymu po atrankos?

Nors ir turėjau pasidariusi trumpą sąrašą, kur norėčiau važiuoti, reikia pasiruošti bet kokiam pasiūlymui. Komisija žiūri į tai, kokio tipo ir profilio žmogaus delegacijai reikia. Pavyzdžiui, mano kartoje buvo kitas lietuvis, ekonomistas Liudas Kolešinskas, kuris važiavo į Kazachstaną. Mano delegacija buvo Mauricijų, Seišeliai, Komorai ir didžioji Indijos vandenyno dalis.

Kokios buvo jūsų pareigos delegacijoje?

Aš buvau regioninės delegacijos informacijos ir komunikacijos atašė. Aš buvau vienintelė, kuri dirbo šiame sektoriuje. Iš viso mūsų delegaciją, su vietiniais darbuotojais, sudarė apie 25 žmonės, tačiau dydžiai labai priklauso nuo projekto, jo finansavimo, interesų. Manau, jog buvau vienodo lygio kaip ir bet koks kontrastininkas. Gavau panašų atlyginimą, buvo suteiktos tokios pat gyvenimo ir darbo sąlygos.

560866_10151041559265911_265812017_n

Su kokiais projektais jūsų delegacijai daugiausia teko dirbti?

Turėjome nemažai projektų, kurie buvo susiję su piratavimu ir vandenyno apsauga, tad jiems reikėjo žmogaus, kuris puikiai kalbėtų prancūziškai bei būtų susijęs su komunikacija. Iš principo neturėjau kito pasirinkimo, kur galėčiau važiuoti. Manęs paklausė: „Važiuojate į Mauricijų. Taip ar ne?“ Jokios šalies atstovai neturėjo galimybės pasirinkti, kur labiau norėtų važiuoti. Atrinkti žmonės prieš prisijungdami prie delegacijų turėjome trijų savaičių trukmės mokymus.

Kiek laisvės turėjote priimant sprendimus ir strategijas?

Man labai pasisekė, nes ambasadorius, delegacijos vadovas, greitai pradėjo manimi pasitikėti. Iš pradžių buvo įprastas atsiskaitymas už darbus, bet vėliau, kai pamatė, kad yra atsakingas požiūris, leido visiškai laisvai rinktis komunikacijos kelius ar bendravimą su žiniasklaida, planuoti biudžetą. Tai buvo puiki mokykla.

383200_10151041559110911_412508471_n

Ar buvo sunku prisitaikyti prie naujos komandos, aplinkos, klimato?

Yra profesinis ir asmeninis tokio darbo delegacijose aspektas. Reikia suvokti, kad nėra lengva paimti ir išvažiuoti dvejiems metams. Ypatingai, kai reikia dirbti ne su viena, bet su keliomis kultūriškai skirtingomis šalimis. Pavyzdžiui, Mauricijus labai orientuotas į šeimą, kur egzistuoja etniniai klasteriai, tai yra pagal denominaciją išsivysčiusi šalis. Reikia būti pasiruošus asmeniniams šoko afektams, kuomet kažkas gali atrodyti nepriimtina, keista, neįprasta. Kartais kitame pasaulio gale gali pasijusti vienišas. Tuo tarpu iš profesinės pusės siūlyčiau tai priimti kaip iššūkį. Atvirai pasakius, niekas man nebuvo sunku būtent iš profesinės pusės. Žinoma, reikėjo suvokti, kaip veikia institucija, kokia tvarka biure, prisitaikyti prie naujų žmonių komandos. Bet man buvo įdomu, kiekvieną dieną buvo galima išmokti kažką naujo, nepajutau monotonijos ar rutinos. Tam galbūt įtakos turėjo tai, jog mūsų komanda buvo maža ir komunikacijos sektorių aš galėjau pradėti kurti praktiškai nuo nulio.

Kaip atrodo jūsų darbo diena, pagrindinės veiklos?

Daugiausia dirbau su žiniasklaidos priemonėmis, projektų matomumu regione. Viena darbo dalis buvo Europos sąjungos finansuoti projektai ir partneriai stebėjimas, kaip jie tuos projektus komunikuoja visuomenei, ar jie yra matomi. Man reikėdavo skaityti partnerių komunikacijos strategijas, jas patvirtinti, siūlyti pataisymus, o kartais net pačiai parašyti. Dažnai turėdavau pasakoti organizacijoms, kodėl to reikia, kokie yra indikatoriai, kaip pamatuoti žinomumą. Svarbu klausytis vietinių žmonių ir suprasti, kur yra jų sunkumai. Labai lengva pasakyti, jog esame skirtingi ar jie kažko nesupranta, bet būtina ieškoti bendrų sprendimų. Kultūra visų žmonių skirtinga net Europoje. Kita darbo dalis buvo Europos Sąjungos politikos aspektai ir jų viešinimas. Tuomet jau bendradarbiaudavome su žiniasklaida tiesiogiai, pasakodavome apie ES investicijas, iniciatyvas, bendrąją politiką svečiųjų šalių atžvilgiu.

Ar grįžus po dviejų metų, praleistų Mauricijaus saloje, dar reikėjo ieškoti darbo vietos?

Prieš išvažiuojant aš jau buvau išsilaikiusi Europos Komisijos konkursą, tad grįžusi žinojau, kur galėsiu ieškoti darbo vietos. Kolegos iš kitų Europos šalių minėjo, jog tolimesnei jų karjerai praktika delegacijose turėjo labai didelės įtakos. Vieni grįžo dirbti į Briuselį, kiti į užsienio reikalų ministerijas gimtose šalyse. Buvo tokių, kurie pasiliko dirbti ir toliau, gavo ilgalaikį kontraktą delegacijose. Akivaizdu, jog atsivertus žmogaus gyvenimo aprašymą ir pamačius, kad jis gali gyventi bet kur pasaulyje ir sėkmingai ten dirbti, jam pasidaro sunku rasti lygiaverčių konkurentų. Visiems, kurie dar svarto, ar verta pildyti paraišką, aš tik galiu pasakyti – taip, verta. Labai daug išmoksti, save geriau pažįsti, įgauni drąsos ir pasitikėjimo savimi.

Kalbėjosi Živilė Karevaitė

Norėtum ir Tu išbandyti jėgas „Junior Professionals in Delegation“ programoje? Daugiau apie programos taisykles, kandidatų kompetenciją ir paraiškų teikimo tvarką skaityk čia!

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

Galite naudoti bazinį HTML kodą. Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.

Prenumeruokite šios diskusijos žinutes, naudodamiesi RSS

%d bloggers like this: