Ką lietuviai 10 metų kuria – estai jau 10 metų naudoja
Modernumas. Mene tai tarsi Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arka“. Taip, tas „vamzdis“ Vilniaus centre prie Neries, kuriuo ne visada suprasi, ką autorius norėjo pasakyti. O kasdienybėje – atvirkščiai, modernumas dažnai siejamas su visa ko supaprastinimu, kompiuterizacija, kad reikėtų įdėti kuo mažiau pastangų vienam ar kitam veiksmui atlikti. Nuo automatiško durų atsidarymo iki apsipirkinėjimo neiškėlus kojos iš namų. Nuo elektroninio dantų šepetėlio iki dalyvavimo politiniame gyvenime internetu.
Balsuoti internetu – tai labai patraukliai ir moderniai skamba ir yra tiek pat labai prieštaringai vertinama.
Estija elektroninį balsavimą kaip alternatyvą tradiciniam balsavimo būdui nacionalinio masto rinkimuose skatina savo piliečius rinktis jau dešimt metų. Ji dėjo nemažas pastangas jam reklamuoti. Ir ta reklama jai pavyko. Pasauliui ji atsiskleidė kaip itin moderni valstybė ne tik dėl to, kad kadaise jam padovanojo „Skype“. Ji tapo ir viena iš Digital-5 narių ir naryste šiame pažangiame penketuke mėgaujasi kartu su tokiomis valstybėmis kaip Jungtinė Karalystė, Izraelis, Pietų Korėja, Naujoji Zelandija.
Estai skelbia apie elektroninio balsavimo sistemos patogumą rinkėjams, ypač tiems, kurie rinkimų dieną yra už šalies sienų arba gyvena toli nuo artimiausio balsavimo punkto, apie potencialą augti rinkėjų skaičiui bei mažėti jų papirkinėjimui. Taip pat apie mažėjančius kaštus, nes popierinių biuletenių sunaudojama vis mažiau.
1 lentelė. Estijos rinkėjų dalis, balsavusi internetu. e-estonia.com duomenys
Ir tikrai jiems jų reikia vis mažiau, atsižvelgiant į rinkėjų, balsavusiųjų internetu, skaičiaus augimą. Nors šviežiai įvestas elektroninis balsavimas Estijos rinkėjų per daug neviliojo. 2005 m. savo balsą savivaldos rinkimuose išbandydami naują sistemą atidavė net mažiau nei 2 proc. visų balsavusiųjų. Estijos Parlamento rinkimuose 2007 m. – vos 5.5 proc. Tačiau laikui bėgant skaičius ėmė augti ir, kaip matome 1 lentelėje, 2014 m. Europos Parlamento rinkimuose tokį balsavimo būdą pasirinko jau per 30 proc. rinkimų teisę turinčių piliečių.
Inovatyvieji kaimynai išdidžiai demonstruoja internetinio balsavimo patrauklumą rinkėjui. Tačiau ką kita jiems rodo ekspertai, kurie pastariesiems rekomendavo atsisakyti internetinio balsavimo ir grįžti vien prie popierinių biuletenių varianto. Tokias išvadas jiems pateikė Mičigano mokslininkai, atlikę tyrimą, kuriuo nustatė, kad Estijos balsavimo saugumo užtikrinimo sistema buvo adekvati ją pristatant prieš dešimtmetį, tačiau ji nežengia koja kojon su naujausiomis technologijomis, todėl nacionaliniam šalies saugumui iškyla realios kibernetinių atakų grėsmės.
O tokios atakos Estijoje nebūtų naujiena – 2007 m. (tais pačiais, kai joje pirmą kartą balsuota internetu nacionaliniu lygmeniu), eilės įvairių estiškų organizacijų tinklalapių, įskaitant Parlamento, bankų, ministerijų, žiniasklaidos, veikla buvo sutrikdyta. Incidentas siejamas su Estijos ir Rusijos konfliktu po to, kai estai priėmė sprendimą perkelti sovietinį bronzinio kario paminklą iš Talino centro į miesto pakraštyje esančias karių kapines. Kremlius kaltę neigia, o pasaulio žiniasklaida šių dviejų šalių tarpvalstybinį konfliktą apibūdino kaip didžiausią po to, kai sugriuvo Sovietų Sąjunga.
NATO į Taliną nusiuntė kelis kibernetinio terorizmo ekspertus, kad jie padėtų sustiprinti estų elektroninę gynybą. Tačiau pirmąjį pasaulyje kibernetinį karą patyrusi šalis šiandien, kaip rodo jos veiksmai, jau kažin ar lauktų, kol kas atvyktų jai padėti – ji pati sukūrė savo kibernetinę kariuomenę bei parengė kiberšauktinių planą.
Panašu, kad nei tuometinės kibernetinės atakos, nei ekspertų rekomendacijos Estijos negąsdina – ji toliau kliaunasi internetiniu balsavimu. O Lietuva, tiek laiko, kiek estai juo naudojasi, tiek laiko kuria tokio balsavimo koncepciją. Ir vis jos nepriima.
Ši, septynioliktoji Vyriausybė į savo politikos programą yra įtraukusi internetinio balsavimo įteisinimą. Jo įvedimą kaip alternatyvų balsavimo būdą 2019 m. rinkimams Teisingumo viceministras Justas Pankauskas įvardija kaip siekiamybę.
Teisingumo viceministro Justo Pankausko nuomone, reikia nebijoti progreso ir internetinio balsavimo keliamas grėsmes įveikti per protą ir sugebėjimus.
Politiko teigimu, pirmiausia prieš įsivedant internetinį balsavimą, sukurta sistema turėtų būti tinkamai testuojama, pasitelkiant, pavyzdžiui, nevyriausybines organizacijas ir išbandant internetinio balsavimo sistemą jų vadovybės rinkimuose. Taip pat turėtų atsirasti institucijų tarpžinybiškumas – Teisingumo ministerija turėtų bendradarbiauti ne tik kartu su Vyriausiąja Rinkimų Komisija, bet ir, atitinkamai, Krašto apsaugos ministerija, Valstybės saugumo departamentu ir kt. institucijomis, kurios turėtų įsijungti į sistemos diegimą, kad būtų sustabdytos galimybės kištis į jos veikimą iš trečiųjų šalių.
Anot ministerijos, šios sistemos sukūrimas, įvedimas ir testavimas kainuotų apie 2 milijonus eurų. Lėšos būtų naudojamos iš valstybės biudžeto bei Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramos.
Viceministras J. Pankauskas sako, kad į argumentuotą kritiką Teisingumo ministerija yra pasiruošusi atsakyti. O kritikos yra daug.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorės Ainės Ramonaitės ir Mykolo Riomerio universiteto docento Sauliaus Spurgos teigimu, internetinio balsavimo įvedimas Lietuvoje reikštų demokratijos žlugimą.
Docento Sauliaus Spurgos nuomone, tokiu balsavimu anonimiškumo užtikrinti praktiškai neįmanoma, o jo neužtikrinimas reikštų konstitucijos pažeidimą. Jis tikina iš pradžių pats buvęs internetinio balsavimo šalininku, tačiau ėmęs labiau gilintis į jo trūkumus, nuomonę kardinaliai pakeitė. Todėl įstatymų priėmimas, neatlikus analizės ir neįvertinus pasekmių, jam mažų mažiausiai atrodo kaip populistinis ir paviršutiniškas požiūris į valstybės valdymą, o tai anot jo – gili Lietuvos teisėkūros problema.
MRU docentas dr. S. Spurga sako, kad populizmas ir paviršutiniškas požiūris į valstybės valdymą yra gili Lietuvos teisėkūros problema. Vidūno Gelumbausko nuotr.
„Buvo paprastas uždavinys, paprasta sistema – ir kiek nesusipratimų. Ši sistema būtų daug sudėtingesnė. Iš vienos pusės, kažkas iš tikrųjų bandys įsilaužti į sistemą. Ir kiek mes investuosim! Čia tų pinigėlių, kiek suprantu, negaila. Iš kitos pusės – kiltų pats įtarimas, kad tai būtų daroma“, – į praėjusiuose Seimo rinkimuose vykusius sistemos trikdžius kvietė atsižvelgti docentas S. Spurga. Mintį pratęsdamas jis kalbėjo, kad spekuliacijų būtų daug ir Kremliaus vietoje jis nevykdytų jokių atakų, o tik skelbtų, kad jos vyko. „Dar pigiau būtų“, – sako jis.
VU TSPMI profesorė Ainė Ramonaitė pabrėžia, kad įvedus internetinį balsavimą būtų neįmanoma vykdyti rinkimų stebėjimo ir visas legitimumas gulėtų ant kažkokių kompiuterininkų pečių, kurie irgi, neaišku, ar nebūtų nupirkti. Negana to – internetinis balsavimas neretai sulyginamas su internetine bankininkyste ar bet kokia kita viešąja paslauga, kaip, pavyzdžiui, registracija į darželius, kas iš principo yra klaidingas mąstymas.
VU TSPMI profesorė A. Ramonaitė sako, kad internetinio balsavimo sistema būtų sunku pasitikėti. © DELFI / Kiril Čachovskij
„Niekada negausime jokio kvituko, kad štai, tu prabalsavai už tą partiją, tavo balsas užskaitytas. Ir nenueisime į teismą ir nepasakysime: žinote, neteisingai užskaitėte mano balsą, prašome kitaip perskaičiuoti“, – aiškino profesorė A. Ramonaitė.
Vienas svarbiausių internetinio balsavimo kozirių yra balsavimo palengvinimas laikinai išvykusiems ir užsienyje gyvenantiems piliečiams. Juo valdžiai ne sykį mosikavo ir Pasaulio lietuvių bendruomenė, teigdama, kad šiuo metu veikianti sistema nėra itin patogi.
2 lentelė. Kaip vyksta balsavimas užsienyje? Vienas iš būdų dalyvauti rinkimuose yra vykti į artimiausią ambasadą. Kitas – balsuoti paštu. Pasirinkus pastarąjį variantą, reikia atlikti šią trijų žingsnių procedūrą.
Tačiau mokslininkų teigimu, geriau jau sutvarkyti dabar veikiančią sistemą (2 lentelė), negu iškart šaukti, kad reikia internetinio balsavimo – esą taip būtų ir grėsmių nacionaliniam saugumui išvengta, ir pinigų sutaupyta, ir, apskritai, mažas užsienyje gyvenančių tautiečių aktyvumas rinkimuose kažin ar yra tik nepatrauklios sistemos pasekmė, todėl priežasčių reikėtų ieškoti giliau.
Tiek MRU docento S. Spurgos, tiek VU TSPMI profesorės A. Ramonaitės įžvalgomis, Estija įsivesdama elektroninį balsavimą pasidarė sau E-Estonia piarą, o mes tokio efekto nepasiektumėme.
Ji, bandydama apeiti balsų papirkinėjimą ir spaudimą už ką balsuoti, įsivedė sistemą, kuomet galima balsuoti neribotą kartų kiekį ir tik paskutinysis balsas būna priskaičiuojamas. Tokios sistemos įvedimo svarbą pabrėžia ir Teisingumo viceministras J. Pankauskas, tačiau prof. A. Ramonaitė sako, kad balsą parduodantys rinkėjai nėra tiek pilietiškai valingi, jog dar kartą balsuotų, todėl tokį sprendimą kvestionuoja.
3 lentelė. Palyginimui pažvelkime į abiejų valstybių rinkėjų aktyvumą – praėjusiuose Seimo rinkimuose Lietuvoje dalyvavo 50,61 proc. rinkimo teisę turinčių piliečių. Estijos Parlamento rinkimuose – 64,2 proc.
Natūralu, jog internetinio balsavimo įstatymą inicijuojanti Teisingumo ministerija sako, kad jei pasiduosime baimėms, progreso nebus, o kylančias grėsmes reikia eliminuoti per protą ir sugebėjimus.
Tačiau aptarus internetinio balsavimo pavojus, kyla klausimas, ar jo įvedimas Lietuvoje būtų protingas, net sugebant užtikrinti jo saugumą iš techninės pusės?
Kaip ir Estijos vyriausybės vyriausiasis informacijos vadovas Taavi Kotka sakė – Lietuvoje visos priemonės internetinio balsavimo įvedimui yra, tačiau problemos atsiremia į kultūros ir pasitikėjimo klausimus.
Aušra Jurgauskaitė
Euroblogas.lt 
Parašykite komentarą