Mastrichtas po ketvirčio amžiaus – glaudesnės sąjungos principai
Minint 25-asias Europos Sąjungos sutarties ir euro metines, kurių pradžia buvo Mastrichte, Olandijoje, tikslinga iš naujo permąstyti viltis ir nesėkmes, lūkesčius ir nusivylimus, kurie lydėjo mus pastaruosius 25 Europos Sąjungos gyvavimo metus. O nežinantiems – susipažinti su Mastrichto kriterijais, reikšme Europos integracijai ir mums, europiečiams. Sukakties minėjimo kalboje prezidentas Jean-Claude Juncker pabrėžė ne tik ženklų Europiečių populiacijos mažėjimą, bet ir poreikį įtikinti jaunąją visuomenę Europos Sąjungos reikšme Europai ir europiečiams, kelti tikslus ir klausimus kokią Europą mes matome šiandien, o kokią norime matyti rytoj? Juk be Europos Sąjungos mes neegzistuotumėme kaip viena bendra tauta.
Mastrichto sutartis ir kriterijai:
Europos Sąjungos sutartis, pasirašyta Mastrichte 1992 m. vasario 7 d., įsigaliojo 1993 m. lapkričio 1 d. Sąjunga, pagrįsta trimis ramsčiais: Europos Bendrijomis; bendra užsienio ir saugumo politika (BUSP) bei bendradarbiavimu teisingumo ir vidaus reikalų srityse (TVR). Bendrijos uždavinys – valstybėse narėse užtikrinti tinkamą bendrosios rinkos veikimą ir skatinti darnią, subalansuotą ir tvarią ekonominės veiklos plėtrą, aukšto lygio užimtumą, socialinę apsaugą ir lyčių lygybę.
Bendra užsienio ir saugumo politika (BUSP) – antrasis ramstis, kuriuo siekiama nustatyti ir tarpvyriausybiniais būdais įgyvendinti bendrą užsienio ir saugumo politiką. Valstybės narės turi aktyviai ir besąlygiškai remti šią politiką vadovaudamosi lojalumo ir savitarpio solidarumo dvasia. Saugoti bendras vertybes, pagrindinius interesus, Sąjungos nepriklausomybę ir vientisumą remiantis Jungtinių Tautų Chartijos principais; visokeriopai stiprinti Sąjungos saugumą; skatinti tarptautinį bendradarbiavimą; plėtoti ir stiprinti demokratiją, teisinę valstybę ir pagarbą žmogaus teisėms bei pagrindinėms laisvėms.
Bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityse – trečiasis ramstis. Juo siekiama tarpvyriausybiniais būdais rengti bendrus veiksmus siekiant piliečiams užtikrinti aukšto lygio apsaugą laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, asmenų vykimo per Bendrijos išorės sienas, kovoti su terorizmu, sunkiais nusikaltimais, prekyba narkotikais ir tarptautinio masto sukčiavimu; bendradarbiauti teisminėse baudžiamosiose ir civilinėse bylose; keistis bei dalintis informacija, kovoti su neteisėta imigracija bei nustatyti bendrą prieglobsčio politiką. (www.europarl.europa.eu duomenys)
Taigi Mastrichto sutartis, kuria įsteigiama Europos Sąjunga, buvo naujas „glaudesnės Europos tautų sąjungos“ kūrimo etapas.
Vienas iš Sąjungos siekių buvo ir bendros valiutos įvedimas. Norėdama įsivesti eurą, ES šalis narė turi išpildyti tam tikras sąlygas arba atitikti vadinamuosius Mastrichto kriterijus. Joje numatyta, kad valstybės narės pasirengimas pereiti prie bendros valiutos vertinamas pagal penkis kriterijus:
- infliacija negali daugiau kaip 1,5 procentinio punkto viršyti trijų ES valstybių narių, kuriose infliacijos lygis yra žemiausias, infliacijos vidurkio;
- bendrojo šalies biudžeto deficitas negali viršyti 3 proc. BVP;
- valstybės skola turi būti ne didesnė kaip 60 proc. BVP;
- ilgalaikės palūkanų normos negali būti didesnės už trijų ES valstybių narių, kuriose infliacijos lygis yra žemiausias, praėjusių metų ilgalaikių palūkanų normų vidurkį daugiau kaip 2 procentiniais punktais;
- šalies nacionalinė valiuta turi būti stabili ir mažiausiai dvejus metus neperžengti nustatytų svyravimo ribų*
- 2014 m. birželio 4 d. Europos Komisija ir Europos Centrinis Bankas paskelbtuose pranešimuose apie konvergenciją nurodė, kad Lietuva atitinka Mastrichto kriterijus ir yra pasirengusi prisijungti prie euro zonos nuo 2015 m. sausio 1 dienos.
- Pranešimuose pažymima, kad Lietuva, vykdydama ekonomines reformas ir atsakingą fiskalinę politiką, padarė didelę pažangą, siekdama narystės euro zonoje. Europos Komisijos Konvergencijos pranešime Europos Parlamentui ir Tarybai konstatuojama, kad balandžio pabaigoje vidutinė metinė infliacija Lietuvoje buvo 0,6 proc. ir tai yra gerokai žemesnis rodiklis nei 1,7 proc. Mastrichto kriterijus.
- Valdžios sektoriaus deficitas 2013 m. buvo 2,1 proc. BVP (kriterijus – 3,0 proc. BVP), valdžios sektoriaus skola – 39,4 proc. BVP (kriterijus – 60 proc. BVP).
- Vidutinių ilgalaikių palūkanų norma siekė 3,6 proc., tuo tarpu konvergencijos kriterijus – 6,2 proc. Nacionaliniai teisės aktai yra suderinti su Sutartimi, o lito ir euro keitimo kursas išlieka stabilus.
(euro.lt duomenys)
Ievos Budzeikaitės nuotr.
Apie Mastrichto sutarties reikšmę, trūkumus, lūkesčius ir viltis toliau kalbamės su Vilniaus Universiteto TSPMI politologu Gediminu Vitkumi.
– Kokia Jūsų nuomone šios sutarties reikšmė Europai ir mums?
Sutartis išlieka labai reikšminga, nes ji išreiškė tolesnę Europos valstybių lyderių (pirmiausia Vokietijos ir Prancūzijos, konkrečiai Helmuto Kohlio ir François Mitterrando) valią siekti glaudesnės sąjungos. Joje buvo įtvirtinti du svarbiausi dalykai – pasiryžimas kurti valiutų sąjungą ir turėti bendrą užsienio politiką. Bendresne prasme tai buvo bandymas Europos valstybių vienijimąsi nebeapriboti tik ekonomika ir bendra rinka, bet ir suteikti politinės sąjungos pavidalą. Europos stiprėjimui tai buvo gera galimybė.
– Kokie Jūsų nuomone šios sutarties trūkumai?
Neteko matyti tobulų sutarčių, nes bet kuri sutartis visada yra derybų kompromisas. Šiuo atveju pagrindiniai kompromisai buvo tai, kad pinigų sąjungą buvo sutarta kurti nesusiejant jos su dalyvaujančių valstybių ekonomine, socialine ir mokesčių politika ir pernelyg pasitikint, kad visos valstybės, o tiksliau jų vyriausybės elgsis atsakingai. O politinė sąjunga liko dar labiau ribota, nes bendra ES užsienio ir saugumo politika nepakeitė atskirų valstybių užsienio ir ypač saugumo politikų. Tuo metu, lygiai kaip ir šiuo metu, to pasiekti buvo neįmanoma. Gal tuomet iš tikrųjų vertėjo to ir nesiekti. Bet šiandien JAV prezidento Trumpo “pokštai“ akivaizdžiai demonstruoja, kokie yra Europos Sąjungos, savo saugumą patikėjusios JAV, politikos trūkumai.
– Ar išsipildė Mastrichto sutartyje iškelti lūkesčiai ir viltys Europos integracijai bei vieningai ekonominei, politinei ir socialinei raidai?
Lūkesčiai išsipildė, bet ne tuo mastu, kaip norėjosi. Pasisekė, nes Vokietija sėkmingai susivienijo ir tapo tikru laisvosios Europos ekonomikos, o dabar ir politikos “garvežiu“. Šiandien Europos Sąjunga neįsivaizduojama be Vokietijos. Bet, ko gero, jau gali būti įsivaizduojama netgi be Prancūzijos. Apie JK, nebelieka ko ir kalbėti. Tačiau nepasisekė, nes valstybės, jų lyderiai ir žmonės iki šiol įsivaizduoja, kad apsisaugoti nuo problemų ir nelaimių galima kiekvienam atskirai, o ne bendromis jėgomis. Bet argi yra normalu ir protinga, kad pabėgėlių problema turi rūpintis Italija ir Graikija, o Ukrainos-Rusijos konfliktu Lenkija ir Baltijos šalys? Ką tos visos šalys būtų dariusios, jeigu Europos Sąjunga, o tiksliau Vokietija nebūtų ištiesusi pagalbos rankos? Negi gaunasi taip, kad kol kas tik vokiečiai suvokia, kad tai ne graikijų, italijų, lietuvų, lenkijų bet visos Europos reikalai? Taip irgi negerai.
– Kokios galimos išeitys padėtų Europai įveikti tapatybės, integracijos ir vienybės krizę?
Geriausias sprendimas atsirastų, jeigu vėl pradėtų sparčiai augti ekonomika, jeigu pasiektas išsivystymo lygis būtų ne tik išlaikomas, bet ir gerėtų. Tada nebūtų nei tapatybės, nei vienybės krizės. Bet būtume primityvūs marksistai, jeigu manytume, kad ekonomika viską lemia. Iš tikrųjų viską lemia ne ekonomika, bet idėjos ir dvasia. Ne ekonomika, bet Europos idėja turėtų būti visa ko pagrindas. Tada ir ekonomika surastų savo vietą ir pagreitį. O idėjos ir dvasia, tai pirmiausia švietimo sistemos reikalas. Reikia tvarkyti švietimo sistemą, kad ji būtų orientuota į bendrų Europos vertybių puoselėjimą ir sklaidą, kad pirmiausia jauni žmonės suprastų, jog Europos šalys nebeturės ateities, jeigu nesieks glaudesnio bendradarbiavimo, glaudesnės sąjungos.
– Ar reikia iš naujo permąstyti Mastrichto sutartį, atsižvelgiant į dabartinę susiklosčiusią situaciją Europoje?
Sutartis jau seniai permąstyta ir pakeista kitomis. Dabar Mastrichto sutartis jau formaliai nebegalioja. Dar 1999 m. ją pakeitė Amsterdamo, o 2002 m. Nicos sutartis. O nuo 2009 m. jau galioja Lisabonos sutartis. Tačiau tobulos sutarties niekada nebus. Ir nereikia. Užtektų sutarti tik dėl pagrindinių principų, kurie būtų lengvai įsimenami ir galėtų būti surašyti nedidelėje knygelėje, kurios turinį europiečiai ne tik žinotų, bet ir jaustų.
Milda Petkauskaitė
„Flickr“ nuotraukos.
Euroblogas.lt 
Parašykite komentarą