Referendumas: pasitarimo su visuomene galia ir spąstai

Kai šalies valdžia pasiekia kryžkelę ir negali apsispręsti dėl tolesnės krypties, ji gali kreiptis į visuomenę patarimo. Lygiai taip nepatenkintieji valdžios politika gali raginti visus valstybės piliečius po bendro plebiscito pakeisti netinkamą tvarką. Tai yra referendumo pažadas ir jo demokratiškoji galia. Kai kada ji virsta pavojingais spąstais…

Pats referendumas yra iš esmės visuotinių rinkimų „brolis“ (beje, lėšų taupymo tikslu labai dažnai vykstantis kartu su rinkimais) – panašus savo esme, mechanika ir galia. Jis taip pat laikomas vienu pagrindinių demokratijos instrumentų. Tačiau referendumas, nepaisant išorinio panašumo į rinkimus, turi ir savo ypatybių, į kurias viešose diskusijose retai atkreipiamas dėmesys. Gal ir dabar jų neprisimintume, jei ne keli labai kontraversiški pastarųjų kelių metų referendumai Europos Sąjungoje (ir iš dalies – Lietuvoje). Taip, kalbame apie „Brexit“, Nyderlandų akibrokštą Ukrainai, mūsų apsisprendimą dėl atominės elektrinės ir kitus…

Paprastai referendumai rengiami kritiniais šalies gyvenimui klausimais (tarkime, Lietuvos 2003-ųjų referendumas dėl stojimo į Europos Sąjungą), nes laikoma, kad valdžia yra pakankamai kompetetinga spręsti kasdienius politikos, ekonomikos ir kitus valstybės gyvenimo atvejus. Ryškesnė šios taisyklės išimtis – Šveicarija, kurioje per referendumus iš dalies vykdomas tiesioginis šalies valdymas. Šveicarai tariasi labai dažnai – bent keturis kartus per metus ir keliais klausimais iš karto. Jau šiais metais Šveicarijos piliečiai spėjo referendume priimti sprendimą dėl lengvesnės trečios kartos imigrantų palikuonių natūralizacijos, kelių ir infrastruktūros fondo bei verslo mokesčių korekcijos.

Toks dažnas ir aktyvus tarimasis su visuomene atrodo tarsi tobulas demokratijos („žmonių valdžios“) įsikūnijimas, tačiau tam, kad jis toks būtų reikalingos kelios labai svarbios sąlygos: 1) referendumo dalyviai turi būti labai gerai informuoti apie svarstomą klausimą, visus jo „pro“ bei „kontra“; 2) jie turi būti itin pilietiški ir gebėti mąstyti ne vien apie savo, bet ir apie ateities kartų bei visos šalies gerovę; 3) piliečiai turi gebėti atsispirti populizmui, dezinformacijai ir perteklinėms emocijoms priešreferenduminėje propagandoje. Jei taip neįvyksta, referendumas gali turėti labai pavojingų pasekmių. Kodėl?

Prieš atsakydami į šį klausimą grįžkime prie rinkimų. Per juos mes ne tik išrenkame savo atstovus spręsti valstybės svarbos klausimus. Per juos – vien dėl to, kad jie vyksta reguliariai kas keleri metai – mes galime pareikšti savo „nuosprendį“ pastarąjį periodą buvusiems valdžioje, ištaisyti savo klaidas (jei buvome patikėję savo balsą jo nevertiems) ir drąsiai rinkti naują parlamentą, nes žinome, kad po ketverių metų vėl galėsime daryti korekcijas.

Šios korekcijos yra nepaprastai svarbios! Prisiminkime, kiek esame Lietuvoje išrinkę į Seimą partijų, kurių dabar nei parlamente, nei šalies politiniame gyvenime veik nebeliko. Taip, mes klystame, ir turime turėti galimybę pasitaisyti ir netgi padaryti naujų klaidų.

Tai rinkimai. Tačiau referendumai vyksta konkrečiu klausimu ir po jų paprastai priimamas sprendimas visam laikui – praktiškai be jokios korekcijos galimybės. Tai yra pagrindinis rinkimų ir referendumo skirtumas ir, kaip jau matyti, čia slypi jo pavojus. Per referendumą mes neturime galimybės suklysti.

Žinoma, čia yra ir referendumo galia. Kai 2003-aisiais 91,07% balsavusiųjų išreiškė pritarimą Lietuvos narystei Europos Sąjungoje, tai ne tik parodė mūsų bendrą sutarimą, bet ir nubrėžė labai aiškiais gaires šalies politikos raidai: kas mes esame ir kur mes einame. Sprendimo monolitiškumas ir galia leido Lietuvos valdžiai be dvejonių tęsti liberalios, vakarietiškos pakraipos eurointegracinę politiką beveik 15 metų.

O dabar įsivaizduokime, kad tą 2003-ųjų gegužę suskaičiavus balsus būtų paaiškėję, kad „už“ balsavo… 51% Lietuvos piliečių. Taip, rezultatas formaliai būtų visiškai identiškas: referendumas įvyko, visuomenė priėmė sprendimą. Bet ar mes visi jaustumėmės taip užtikrintai? Ar valdžia tikrai žinotų turinti šalies gyventojų mandatą dėl pagrindinės užsienio politikos krypties? Galiausiai, ar nereikėtų tartis su visuomene dėl kiekvieno tolesnio žingsnio, nes niekada negalėtum būti tikras, kur tas 1% pasuks jau po savaitės?

51% – neatsitiktinis skaičius. 51,89% Jungtinės Karalystės referendumo dėl santykių su Europos Sąjunga dalyvių balsavo už išstojimą iš ES. Viskas gerai. Referendumas įvyko, visuomenė priėmė sprendimą. O toliau?

Stebintiems JK politinį gyvenimą jau dabar matosi tos minimalios persvaros pasekmės: šalies vyriausybės bandymas kuo greičiau ir smarkiau nutraukti narystės sutartį, skubotas tarimasis dėl preliminarių prekybos sutarčių su įvairiomis pasaulio šalimis ir nerimas dėl Škotijos, kuri vos prieš du su puse metų 55,3% balsų nusprendė nesiekti atsiskyrimo nuo Jungtinės Karalystės, bet… dabar sako, kad tik nuo tos, kuri buvo Europos Sąjungoje.

Taigi kelių procentų persvara referendume nėra tas pats kaip kelių procentų persvara rinkimuose. Jei referendumas sprendžia gyvybiškai valstybei svarbius klausimus (o toks jo ir yra tikslas), tai procento ar kelių persvara yra pats blogiausias įmanomas jo rezultatas. Tai reiškia kad pusei valstybės piliečių nepakeliui su pagrindine valstybės politika!

Tiesa, nėra jokių kliūčių po kiek laiko surengti pakartotinį referendumą tuo pačiu klausimu. Imkime, pavyzdžiui, 2012-ųjų Lietuvos referendumą dėl atominės elektrinės. Jame šalies piliečiai patarė valdžiai (referendumas buvo patariamasis) nestatyti naujos atominės elektrinės vietoje išmontuojamos Ignalinos AE. Procentas geresnis nei britų salose – 62,68%. Be to, valdžia galėjo patarimo ir nepaklausyti.

Ji vis dėlto patarimo paklausė, net jei nemažai to metų valdančiųjų liko nepatenkinti tokiu visuomenės sprendimu. Tačiau teoriškai AE referendumas neužkirto kelio ateityje dar kartą grįžti prie šios problemos. Jei kada paaiškėtų, kad be savo atominės jėgainės neišsiverčiame, kad branduolinės technologijos patobulėjo ir tapo daug saugesnės, kad atrastas būdas ekologiškai neskausmingai utilizuoti AE veiklos atliekas, tai kodėl gi nepasitarus dar kartą?

Kur kas kebliau yra grįžti prie klausimų, kurie susiję su valstybių tarpusavio santykiais ar tarptautine politika. Niekas teoriškai nekliudo ateityje Nyderlandų piliečiams referendume išreikšti prielankumą Ukrainos siekiui glaudžiau integruotis į Europos Sąjungą ar Jungtinei Karalystei apsispręsti iš naujo stoti į ES. Europos Komisijos pimininkas praeitą savaitę beveik taip ir pasakė: „tikiuosi, kad ateis diena, kai britai sugrįš į (bendrą) laivą“.

Bet ar nurys britai savo išdidumą? Kiek kainuos išstojimo/įstojimo avantiūra? Ar 1% (tarkime) persvara už grįžimą į Europos Sąjungą bus taip pat priimta kaip persvara už išstojimą? Štai dėl tokių keblumų su referendumais „per plauką“, jie ir gali tapti labai pavojingi tiek šalies vidaus, tiek ir užsienio politikai.

Tačiau visos problemos su referendumais tik parodo, kokia tai yra svarbi demokratinė institucija ir kiek daug ji turi galios. Šveicariškas būdas tartis su visuomene yra patrauklus dar ir todėl, kad skatina šalies gyventojus nuolat domėtis pagrindinėmis valstybės problemomis – juk žinai, kad netrukus dėl jų klaus tavo nuomonės. Tačiau tam, kad referendumas būtų valstybės gėris, o ne grėsmė, mes visi turime jam rimtai pasirengti.

Džiugas Paršonis

Iliustracija – „Pixabay“

 

 

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

Galite naudoti bazinį HTML kodą. Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.

Prenumeruokite šios diskusijos žinutes, naudodamiesi RSS

%d bloggers like this: