Teisininkė Laima Vaigė: įstatymai leidžia žiūrėti į smurtą prieš moteris kaip į bendravimo problemą

„Kaip dažnai regime merginas ir subrendusias moteris, kurios vaikšto vargiai prisidengusios, vilkėdamos provokuojančius drabužius? Jos pažadina blogiausius instinktus, kurie baigiasi smurtu ir seksualiniu išnaudojimu. Derėtų pažvelgti į savo sąžinę ir paklausti: ar mes pačios dėl to kaltos?“

Tai – ne kokio islamo dvasininko iš konservatyvios musulmoniškos šalies pamokslas ir ne Viktorijos laikų Anglijos kritika, o nelabai seni Vakarų valstybėje dirbančio kunigo samprotavimai. Per 2012-ųjų Kalėdas Italijoje kilo pasipiktinimo banga, kai vienas katalikų dvasininkas pareiškė, esą moterys pačios kaltos dėl smurto šeimose, kadangi rengiasi provokuojančiai ir vengia namų ruošos darbų.

„Faktas, kad moterys vis labiau provokuoja, darosi arogantiškos, mano esančios finansiškai nepriklausomos, o tai tik dar pablogina padėtį, – kunigas Piero Corsi išdėstė kalėdinėje žinutėje, kuri buvo pakabinta ant jo bažnyčios durų nedideliame San Terenco miestelyje netoli Genujos. – Vaikai paliekami su savo žaislais, namuose netvarka, ant stalo – šaltas arba greitai paruošiamas maistas, o drabužiai nešvarūs.“

Dvasininkas pažymėjo, kad tąmet Italijoje nuo smurto šeimose žuvo 118 moterų, kurios tariamai išvedė sutuoktinius iš pusiausvyros. „Ar įmanoma, kad vyrai staiga išėjo iš proto? Mes tuo netikime“, – rašė P. Corsi.

Iki šiol pamenu pažįstamo Lietuvoje gyvenančio afganistaniečio išvedžiojimus, kodėl moterims nedera rengtis perdėm atvirais ir prigludusiais drabužiais. „Kaip jaustis mums, vyrams, kai aplinkui tokios sukiojasi?“ – skundėsi vyras. Neradus paguodos žodžių, teliko pirštu bakstelėti į jo žmoną – taip pat afganistanietę, apsirengusią tamprėmis ir vos sėdynę dengiančia trumparankove suknele.

Pati kalta, jei per trumpas sijonas?

Galima svarstyti, kad musulmonai kitaip ir negalvoja, o katalikiškoje Italijoje vis dar įsišaknijęs patriarchalinis mąstymas, bet panašios mintys sukasi daugybės europiečių galvose.

17 proc. apklaustųjų galvoja, jog moterys dažnai pačios išprovokuoja smurtą prieš save, parodė pernai atliktas Eurobarometro tyrimas apie smurtą lyties pagrindu. Kas penktas (22 proc.) įsitikinęs, kad moterys dažnai išsigalvoja arba perdeda skundus dėl seksualinio priekabiavimo ar išprievartavimo. Dar daugiau – 27 proc. respondentų – nemato nieko blogo lytiniuose santykiuose be moters sutikimo, jei ši yra išgėrusi ar apsvaigusi nuo narkotikų, savo noru su kažkuo grįžta namo, vilki atvirus, seksualius ir provokuojančius drabužius ar fiziškai nesipriešina.

Net trečdalis Lietuvos (kaip jokios kitos ES šalies) gyventojų nemano, jog nepageidaujamų seksualinio turinio elektroninių laiškų ar trumpųjų žinučių siuntimas turėtų būti draudžiamas įstatymu.

Įdomu tai, kad net 96 proc. tų pačių apklaustųjų nepateisina smurto šeimoje prieš moteris. Kaip ir seksualinio priekabiavimo ar kitų nusikaltimų lyties pagrindu. Dar daugiau – kas ketvirtas nurodė turintis tai patyrusių draugų ar giminaičių. Bet 12 proc. žmonių atrodo, kad smurtas šeimoje neturėtų būti baudžiamas (taip galvojančiųjų Lietuvoje per keletą metų padaugėjo net 10 proc. punktų), šeštadaliui – kad tai yra šeimos reikalas. Ypač Rytų Europoje – buvusiose sovietų bloko šalyse, kaip puikiai matyti iš pateiktų žemėlapių.

Tyrimas atskleidė ir nemalonų faktą – lietuviai bemaž labiausiai Europos Sąjungoje (ES) linkę pateisinti seksualinį ir psichologinį smurtą. 45 proc. apklaustųjų Lietuvoje pritaria teiginiui, kad „smurtą prieš moteris dažnai išprovokuoja pati auka“ (džiuginti gali nebent faktas, kad mus lenkiančioje vienintelėje Latvijoje taip galvoja net 57 proc. respondentų). 42 proc. mūsų šalies gyventojų sutinka, kad „moterys dažnai išgalvoja arba perdeda pareiškimus apie smurtą ar išprievartavimą“ (šiuo aspektu mus lenkia tik Malta ir Kipras).

Priėmus Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą, nuo 2012-ųjų auga pranešimų apie smurtą artimoje aplinkoje, kurio aukomis 80 proc. atvejų yra moterys, skaičius (tąmet buvo per 18 tūkst. pranešimų, o 2015 metais – jau daugiau nei 38 tūkst.). Daliai gyventojų, ypač 40-54 metų amžiaus vyrams, atrodo, kad už tokį smurtą neturėtų būti baudžiama pagal įstatymą.

Ragina kovoti su stereotipais

Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktoriaus pavaduotojos teisės klausimais Natalijos Bitiukovos žodžiais, net 14 proc. moterų pateisina seksualinę prievartą, jei auka savanoriškai nueina namo su prievartautoju, pavyzdžiui, „po vakarėlio ar pasimatymo“. Ekspertė primena pernai pavasarį nuskambėjusi atvejį, kai policijai paprašius padėti rasti merginą išžaginusį vyriškį po žinute pasipylė tokie komentarai, kaip: „Tai pati turbūt girta buvo kaip tapkė, o ryte jau išžagino, verkia pasauliui…“

Pasak N. Bitiukovos, viešojoje erdvėje tebedominuoja „tylos kodas“ apie seksualinį smurtą šeimoje – apie jį nekalbama, ypač regionuose galima išgirsti, kad tai esanti moters pareiga vyrui.

„Apskritai Lietuvoje, lyginant su visa ES, tendencija paneigti moters seksualinę autonomiją, netiesiogiai pateisinant ir kitokį invazyvų elgesį – seksualiai atvirų žinučių siuntimą, dviprasmiškus juokelius, lietimą nepageidaujamu būdu darbovietėje, yra itin ryški, – pažymi instituto atstovė. – Tą galima sieti ir su sudaiktintu moters kūno vaizdavimu reklamoje, populiarioje kultūroje, bet šaknys yra gilesnės.

Stereotipais paremtos švietimo priemonės, adekvačios lytinio ugdymo programos nebuvimas, pasikartojantis moters autonomijos kvestionavimas (vis iškylantys abortų draudimai, kontracepcijos demonizavimas) – šių veiksnių visuma ir lemia, kad ES kontekste mes vėl atsiliekame nuo Šiaurės šalių, o pačių Eurobarometro rengėjų, mums yra rekomenduojama įdėti daug pastangų „kovojant su stereotipais apie smurtą lyties pagrindu“.

Pati prisiprašiau, nereikėjo provokuoti“

Pirmasis ES mastu atliktas tyrimas apie moterų patirtą įvairiopą smurtą patvirtino, kad Europoje jis vis dar plačiai paplitęs. Pagrindinių laisvių agentūra (Fundamental Rights Agency, FRA) nustatė, kad kas trečia moteris bent sykį yra tapusi fizinio ir/ar seksualinio smurto auka, o 55 proc. moterų patyrė seksualinį priekabiavimą. Dar daugiau – Eurostato duomenys rodo, kad daugelyje ES valstybių prieš daugiau nei pusę nužudytų moterų ranką pakėlė partneris, šeimos narys ar artimas giminaitis.

FRA apklausos duomenimis, dauguma smurtą patyrusių moterų apie tai nepraneša nei policijai, nei jokiai paramos aukoms organizacijai. Vienos nepasitiki pagalbos sistema, kitos to nelaiko nusikaltimu ir įtikinėja save, esą tai – šeimos problema.

„Praėjusiais metais (2014-aisiais – red. past.) į Pagalbos moterims liniją prisiskambinti bandė apie 40 000 žmonių, prisiskambino 7000-8000, – yra sakiusi šios linijos vadovė Sonata Lygnugarienė. – Moterys skambina, pasakoja ką patiria kasdien, ko sulaukia iš artimiausių žmonių, bet pats požiūris yra labai stereotipinis: pati prisiprašiau, nereikėjo provokuoti. Mano požiūriu, tai yra tiesiog netoleruotina, o jos svarsto – gal išgyvenama, nors ir nepatogu. Situacijoje jos desperatiškai nori matyti ir teigiamų dalykų. Tuomet supranti, kad atlikti sprendimų kai kurios moterys nėra pasiruošusios, joms tiesiog reikia pasipasakoti. Mūsų visuomenėje stipriai jaučiama tolerancija smurtui.“

Daug kam gali pasirodyti: o kas neapsipyksta? Bet smurtas kyla iš mažų dalykų: prasideda kontrolė, telefono žinučių tikrinimai, stebėjimai, kada žmogus išeina ir grįžta, – taip atimama laisvė. Jei tave 20 metų įtikinėja, kad esi netikęs, galiausiai tuo patiki. „Išgirdus situaciją kartais atrodo, kad moteris turėtų tiesiog imti ir bėgti, o ji sako: „Ką jūs, aš tiek savęs čia sudėjau, negaliu tiesiog išeiti“ arba „man tėvai tą butą nupirko“, – tu galvoji, bet juk ją gali užmušti, – „Ne, tegu jis pats geriau išeina“, – kalbėjo linijos vadovė.

Dar prieš gerą dešimtmetį publikuotame straipsnyje pažymėta, kad moterys apie patirtą smurtą nuo vyro policijai praneša retai. Jos dažnai atleidžia smurtautojui, bijo gėdos ir pažeminimo, svarbus būna ir finansinis priklausomumas, vidinis prisirišimas, visuomenės nuomonė apie išsiskyrusią moterį, tradicijos.

Smurto šeimoje socialinės šaknys, pasak autorės, kyla iš patriarchalinio šeimos modelio, kuriame vyras yra viršesnis už moterį. Kartu išskirtos tokios dažniausios smurto prieš moteris priežastys: nesutarimai šeimoje (dėl vaikų auklėjimo, ekonominių dalykų, požiūrio į darbą ir buitį), alkoholizmas, piktumą sukeliantis nedarbas ir skurdas, žiaurus charakteris ir vaikystėje patirtas smurtas, depresija, nemokėjimas konstruktyviai spręsti konfliktų, nuolatiniai moterų priekaištai.

„Suprantu moteris, kurios nesikreipia dėl seksualinio smurto“

Teisininkę ir žmogaus teisių aktyvistę Laimą Vaigę, neseniai apsigynusią disertaciją „Smurtas prieš moteris pagal tarptautinę teisę: spragų pildymas tarptautiniu, regioniniu ir nacionaliniu lygiu“, minėti Eurobarometro apklausos rezultatai neramina. Ji tokios situacijos priežasčių linkusi ieškoti valstybės pozicijoje ir įstatymuose. „Teisinis diskursas leidžia žiūrėti į smurto prieš moteris problemą kaip į bendravimo problemą, kuri baigiasi tarpusavio konfliktu“, – tinklalapiui Euroblogas.lt sako mokslininkė.

Pernai vienoje diskusijoje L. Vaigė teigė, jog smurtas prieš moteris Lietuvoje, realybėje – toks dažnas, teisiškai lyg ir neegzistuoja, nes tokios sąvokos įstatymuose nėra, nors dar 2011-aisiais buvo priimtas Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas. „Pagal šiuo metu galiojančią praktiką formuojasi išvada, kad už apsaugos priemonės taikymą atsakinga pati išgyvenusioji, o smurtautojui priemonės pažeidimas neigiamų pasekmių nesukelia, – kalbėjo mokslininkė. – Ar reikia stebėtis, kad išgyvenusios moterys taip vangiai kreipiasi pagalbos: vos 1 proc. į soc.darbuotojus, 2 proc. į krizių centrus. Jos nurodė nepasitikėjimą institucijomis, gėdą, ir nenorą viešintis kaip pagrindines tokio nesikreipimo priežastis.“

Eurobarometro tyrimas rodo, kad buvusių sovietinių respublikų gyventojai kur kas dažniau už vakariečius galvoja, kad smurtą išprovokuoja pačios moterys? Kuo tai galima paaiškinti?

– Mane labai neramina pastarasis Eurobarometro tyrimas. Jis parodo ne tik tai, kad lietuviai linkę manyti, jog moterys provokuoja nusikaltimus, bet ir didėjantį skaičių mąstančiųjų, kad smurtas artimoje aplinkoje ne visada turėtų būti baustinas. Palyginti su ankstesniu tyrimu (2010 metų), taip manančių padaugėjo net 10 proc. punktų, daugiausiai Europoje. Kitose valstybėse daugėja respondentų, kurie mano, kad smurtas šeimoje turėtų būti laikomas nusikaltimu, o pas mus – priešingai.

Mano versija yra ta, kad valstybė nėra iškėlusi tikslo kovoti su smurtu prieš moteris ir jo priežastimis. Visa teisinė bazė, prevencijos priemonės, poįstatyminiai teisės aktai dabar yra pabrėžtinai neutralūs. Tačiau statistika rodo, kad dauguma smurto šeimoje aukų yra moterys, o smurtauja vyrai.

Įstatymas yra neutralus, tačiau taikomas daugiausiai apsaugant moteris, tad kyla net tam tikras pasipiktinimas, įžvelgiamas sąmokslas prieš vyrus, socialinis diskursas siūlo į tai žiūrėti atlaidžiau. Tokioje visuomenėje, kurioje yra visiška lygybė, įstatymą išties turbūt būtų galima taikyti simetriškai, tačiau kol kas tokių visuomenių nėra. Todėl būtų geriau, jei teisės nuostatos remtųsi lyčių lygybės paradigma, arba bent iš dalies su ja sietųsi.

Problema apeinama šonu, nes Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas nurodo 16 įstatymo įgyvendinimo principų, tačiau net nepamini nediskriminavimo ar lyčių lygybės. Siūlomos tokios prevencijos priemonės, kaip kursai, „kuriuose mokoma konfliktų, kylančių artimoje aplinkoje, taikaus sprendimo būdų“ (4 straipsnis). Taigi, kol kas teisinis diskursas leidžia žiūrėti į smurto prieš moteris problemą kaip į bendravimo problemą, kuri baigiasi tarpusavio konfliktu. O tai reiškia, kad toliau leidžiama tarpti diskursui, pagal kurį abudu yra vienodai kalti, ir geriausiai palikti šį klausimą aiškintis patiems.

– Lietuvoje itin ryški tendencija neigti moters seksualinę autonomiją, netiesiogiai pateisinant seksualiai atvirų žinučių siuntimą, dviprasmiškus juokelius, lietimą nepageidaujamu būdu darbovietėje. Kodėl?

– Tas pats Eurobarometro tyrimas rodo, kad lietuviai dažniausiai Europoje (net 31 proc.) mano, jog seksualinis smurtas prieš partnerę, žmoną ar merginą ne visada turėtų būti laikomas nusikaltimu. Manau, kad pagrindinė problema yra ta, kad tiek vyrai, tiek moterys sunkiai atskiria seksualinės autonomijos ir saviraiškos ribas nuo seksualinio smurto. Pvz., Vilniaus gimdymo namuose atliktas tyrimas parodė, kad net 80 proc. moterų nurodė negalinčios to atskirti (Europos seksualinės prievartos barometras, 2013).

Rašydama disertaciją labiausiai nustebau dėl tokio lėto ir vangaus Lietuvos teisės vystymosi seksualinio smurto srityje. Manau, absurdas, kad ne tik seksualinis priekabiavimas darbe, bet ir išžaginimas yra taip sunkiai įrodomi ir paprastai aukoms būtina užimti labai aktyvų vaidmenį – reikalauti teisybės, rašyti skundą, atlikti prokuroro vaidmenį. Juk tokiose bylose, nukentėjusioms (nukentėjusiems) to norisi mažiausiai.

Be to, seksualiniai nusikaltimai apibrėžti pagal seksualinį aktą, taigi vyras tariamai negalėtų išžaginti kito vyro. Mano manymu, teisės nuostatas dėl seksualinio smurto būtina reformuoti, labiau jas priartinant prie tarptautinės teisės ir kitų valstybių teisės sistemų, atsikratant heteronormatyvumo ir net keičiant terminologiją.

– Bet juk pačios moterys dažnai taip galvoja: nesikreipsiu į policiją, nesiskųsiu, nes gėda, ką žmonės pasakys, dėl vaikų pakentėsiu… Arba kiek atvejų, kai parašo pareiškimą dėl išprievartavimo o paskui atsiima. Kai kurios net išteka už prievartautojų.

– Taip, moterys tokiose situacijose kartais savotiškai išmoksta bejėgiškumo. Tačiau tai yra susiję su tuo, kad joms ir būna projektuojama, kad yra nieko vertos, nieko negali pakeisti. Tėvai ir policija kartais irgi pasiūlo neprovokuoti, ir taip sustiprina jausmą, kad padėtis yra be išeities. Todėl labai svarbu, kad būtų siekiama nukentėjusias (-ius) įgalinti, o ne dar labiau pabrėžti jų pažeidžiamumą. Šis turi būti pripažintas, dėl jo būtina teikti pagalbą, tačiau kartu suvokiant, kad nukentėjusioji nėra bejėgė, tiesiog šiuo metu pateko į tokią situaciją.

Žinodama teisinės bazės spragas, aš labai suprantu moteris, kurios nesikreipia dėl seksualinio smurto. Kaip teisininkė, ir pati turbūt gerai pagalvočiau, ar kreiptis. Juk dažnai moterys ne tik patiria traumą dėl teismo proceso, bet ir visuomenės pasmerkimą, smurtautojų grasinimus, o keičiant parodymus – net būna nuteisiamos (taip buvo ir krepšininkų Lavrinovičių bylos atveju). Tačiau kreipčiausi dėl kitos priežasties – norėčiau padaryti viską, kad kitos moterys to nebepatirtų. Nors prievartautojai sudaro nedidelę mažumą visų vyrų, dėl mūsų požiūrio į tokio pobūdžio nusikaltimus, jie spėja padaryti nemažai nusikaltimų, kol – ir jeigu – yra sulaikomi.

Eglė Zicari

Nuotrauka – „Alexa’s Fotos“/„Pixabay“

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

Galite naudoti bazinį HTML kodą. Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.

Prenumeruokite šios diskusijos žinutes, naudodamiesi RSS

%d bloggers like this: