Europos vizija: būti ne geresniais už kitus, bet geresniais, nei buvome vakar
„Kaip įsivaizduojate Europą ateityje?” – klausimas, atsakymai į kurį tikriausiai sukristų kažkur tarp utopinio ir visiškai niūraus scenarijaus. Kritinę stadiją pasiekusi aplinkos degradacija, konfliktai, tam tiktų priespaudos ideologijų iškilimas… Bet jei suformuluotume šį klausimą kiek kitaip, atsakymai pasikeistų, juose atsirastų pasiūlymų ir net konkrečių tikslų: kokią Europą norėtumėte matyti ateityje?
Ne naiviai, o tikslingai siūlau grįžti prie utopijos apibrėžimo. Utopija – tai įsivaizduojama vieta ar santvarka, kurioje viskas idealu. Ideali Europa neegzistuoja, nei dabar, nei ateityje, bet jei jau kalbama apie Europą tokią, kokią ją norime matyti, kaip jums šitoks vaizdas: Europa, kurioje įvairios grupės gyvena ne idealiai, bet vienodai gerai. Europa, kurioje žmonių lygybės bei atviros visuomenės koncepcija yra daugiau nei teorija.
„Visi skirtingi, visi lygūs“
Jei nepaminėsiu kitų grupių, tai neteigiu, kad jų situacija Europoje nėra problemiška – tiesiog noriu apžvelgti du didžiulius visuomenės segmentus: moterų situaciją (lyčių lygybę) bei LGBT asmenų bendruomenę.
Pertvarkyti tūkstantmečius dominavusią patriarchalinę sistemą bei panaikinti jos padarinius greitai ir efektyviai negali nė viena visuomenė, bet stengtis tai padaryti verta ir reikia. Neproporcingas moterų reprezentavimas politikoje, neproporcinga prieiga prie švietimo, ekonominių galimybių, mažesnis atlygis už tą patį darbą (lyginant su kolegomis vyrais) bei kitos, už Europos ribų dar opesnės, problemos, yra sisteminės problemos, kurias Europos Sąjunga bando spręsti ne vieną dešimtmetį. Kur esame dabar? Anot šių metų kovą išleisto Europos Komisijos pranešimo, moterų nedarbo lygis yra aukštesnis, moterų, dalyvaujančių darbo rinkoje, procentas daug mažesnis, nei vyrų, o šalių-narių parlamentai vis dar menkai reprezentuoja jų demografinę sudėtį. Smurtas prieš moteris yra dar viena didžiulė problema – daug opesnė Rytų Europoje.
Kiek dešimtmečių ar šimtmečių prireiks pagaliau suformuoti tokią visuomenę, kurioje asmens lytis ar lyties tapatybė neturės įtakos jo ar jos švietimo, darbo ir kitoms galimybėms – sunku pasakyti, tačiau nors ir lėtai, visgi judame į priekį, keisdami savo teisinę bazę bei pasitelkdami socialines iniciatyvas.
Teisinė bazė bei socialinės iniciatyvos labai reikalingos ir LGBT asmenų situacijai gerinti. Jų situacija, vien apžvelgiant ES valstybes, taip ryškiai skiriasi, jog galbūt Europos „utopija“ yra tiesiog šių skirtumų išnykimas. Kokie gi tie skirtumai? Na, čia galime bandyti įsivaizduoti, kaip stipriai tos pačios lyties poros gyvenimas skiriasi Olandijoje ir Lietuvoje: nuo šeimos sukūrimo ir įsivaikinimo iki – turime pripažinti – baimės eiti gatvėje susikibus rankomis. Mes nekalbame apie du visiškai skirtingus ir tolimus regionus, nelyginame ES valstybių su itin žiauriai LGBT asmenų teises varžančiais režimais. Tačiau sunku suvokti, kaip stipriai gali pasikeisti tam tikros Europos piliečių grupės gyvenimas išlipus iš lėktuvo vos po dviejų valandų skrydžio. Suvokimas, kad lygios teisės nėra kažkas „ekstra“, ir nėra kažkas, ko tam tikrai grupei reikia nusipelnyti, būtų vienas didžiulis ne tam tiktų Europos šalių, o, reikia tikėtis, visos Europos pasiekimas.
Atvira visuomenė, bet ar atvira visiems?
Galiausiai, su Europos vizija neabejotinai susijęs ir pats Europos įvaizdis. Veikiau, kaip patys save matome ir ką darome šiam įvaizdžiui formuoti. Vieni turime stiprų eurocentrizmo filtrą: per jį viskas, ką turime čia, yra pažangiausia, o vertybės čia tauriausios. Kitų eurocentrizmo filtras silpnesnis, bet net jei ir sąmoningai šio filtro neįsivardijame, negalime išvengti „europietiškų vertybių“ koncepcijos, mus pasiekiančios tiek per žiniasklaidą, tiek minimos politikų. Kad ir kaip apibūdintume šiais vertybes – europietiškos, krikščioniškos, liberalios (o gal tiesiog žmogiškos?) – reikia pripažinti, kad esame kryžkelėje. Galbūt ne didžiausioje Europos istorijoje, bet itin svarbioje.
Kalbu apie didžiausią šio šimtmečio pabėgėlių krizę. Nors ji iš tiesų yra didžiulis ekonominis ir logistinis išbandymas Europai, dažnai pamirštama, jog krizę išgyvenantys yra visgi ne europiečiai, o nuo karų ir konfliktų bėgančios šeimos. Ką išgyvena europiečiai yra išbandymas minėtosioms vertybėms. Kokia Europa esame: ašarinėmis dujomis pabėgėlius purškiantys pasienio patruliai, pabėgėlių bendruomenes užpuldinėjančios grupės, ar nemokamas kalbos pamokas, maistą ir drabužius siūlantys piliečiai? Dabar esame ir tie, ir kiti. Tačiau kas nebegali egzistuoti tuo pačiu metu yra dvi priešingybės: arba ir toliau purškiame ašarines dujas pasieniuose, arba pamirštame ir tiesiog nebevartojame „europietiškų vertybių“ koncepcijos. Čia ir yra kryžkelės esmė: turime pasirinkti vieną arba kitą.
Nors ekstremali dešinė Europoje stiprėja, parlamento rinkimų rezultatai Nyderlanduose ir prezidento rinkimų Austrijoje, kur besiginančius atvykėlių ir atvirai ksenofobinius kandidatus aplenkė atviresnę Europą norintys matyti politikai, teikia vilties. Galbūt pažvelgę į šią situaciją po keliolikos metų galėsime pasakyti, jog nors pabėgėlių krizė buvo didžiulis išbandymas Europai, jį priėmėme drąsiai ir su europietišku humanizmu, apie kurį, kaip ir apie kitas vertybes, nenustojome diskutuoti.
Mano Europos vizija yra tokios Europos, kurioje nė vienam piliečiui prieš kitą nėra gėda. Gėda dėl to, kad mano kolega bijo viešumoje susikibti už rankų su mylimu žmogumi, kad į mano draugę žiūrima kaip į menkesnę kandidatę į politinį postą vien dėl to, kad ji yra moteris, ar kad mano draugo į Europą atvykusius tėvus pasienio policija laikė nusikaltėliais.
Pabaigai – mažytis komentaras, nukeliantis tolyn už Europos. Jau keletą metų gyvenu Brazilijoje, kurioje smurto prieš moteris statistika yra šokiruojanti, o smurtas prieš translyčius asmenis (kartais – net kameromis fiksuojami brutalūs žmonių kankinimai ir nužudymai) yra tiesiog epidemiškas. Brazilija, didžiulė šalis su pasakiška gamtine ir kultūrine įvairove. Gražiais paplūdimiais ir skaniomis papajomis. Puiki šalis. Bet ar visiems vienodai puiki?
„Visiems vienodai puiki“, ar bent vienodai gera: didžiulė užduotis Europai. Na, bet jei jau keliamės sau tikslus, kelkime juos aukštai.
Justina Poškevičiūtė
Nuotrauka – Ju Sajjad/„Pixabay“
Euroblogas.lt 
Parašykite komentarą