Dabar aš žurnalistė, o ne moteris!
„Aš moteris, o ne indaplovė“ – mums dažnai kalbėjo iš televizorių per reklamą. Tačiau jeigu tu – žurnalistė, daug dažniau norisi sušukti atvirkščiai: „Ei! Dabar aš žurnalistė, o ne moteris“.
Pradėsiu nuo savo, žurnalistikos studentės, visai paprastos istorijos. Kūriau radijo dokumentiką apie rasizmą Lietuvoje, tad labai apsidžiaugiau Vilniuje atsitiktinai sutikusi juodaodį vaikiną, kuris sutiko pasidalinti savo patirtimi apie rasizmą mano kuriamai dokumentikai. Susitarėm dėl interviu. Jis paprašė atvykti į jo namus, aš sutikau, nes interviu man reikėjo labai skubiai, o namuose – gera aplinka garsui įrašyti.
Atvykstu į namus: ten jis ir keletas jo draugų linksminasi, gurkšnoja stipriuosius gėrimus, atrodo linksmi ir malonūs. Nuėjus į virtuvę ir likus dviese su vaikinu, pajaučiu, kad jis geidulingai į mane žiūri, bando prieiti arčiau nei tiesiog draugiškas žmogus, bet pagalvoju, kad jis šiek tiek išgėręs ir per daug neišsigąstu. Bandau jam aiškiai rodyti, kad jokio intymaus bendravimo nenoriu, kelis kartus paminiu, kad turiu vaikiną. Šiek tiek pykteliu, žinoma, kad tokiom sąlygom įrašinėsim interviu, bet jau atvykau, tad nusprendžiau pabandyti vistiek įrašyti.
Įrašom interviu. Viskas kaip ir gerai. Jis man pasakoja apie kažkokį projektą rasizmo tema, prie kurio galėčiau prisidėti. Susidomiu, tad nueinam į balkoną parūkyti, daugiau pasišnekėti. Na ir tada šis mano pašnekovas pradeda labai įkyriai lįsti, glostyti, bandau trauktis, bet jis stipresnis. Jaučiuosi visiškai bejėgė, negaliu jam net užvožti, nes bijau. Vis tik aš viena mergina namuose, kur pilna man nepažįstamų žmonių, jo draugų. Kalbu jam, sakau, kad nenoriu, kad negaliu, bet jis nenustoja. Galiausiai sukaupusi visas jėgas išsivaduoju ir pasiėmusi daiktus išeinu. Beje, po šio įvykio nebesugebėjau baigti radijo dokumentikos sumanyta tema. Net neperklausiau tą vakarą paimto interviu.
Ir štai, pasirodo, aš tokia ne viena. Kristina Pažėraitė, žurnalistikos bakalauro paskutiniojo kurso studentė, irgi buvo susidūrusi su panašiais atvejais, tik į ją nukreiptas priekabiavimas liko žodžiais, o ne veiksmais. Imu interviu iš vyro ir staiga klausimas vidury mano klausimo: „O tu turi vaikiną?“ Arba: „O ką veiki vakare? Ką veiksi po interviu, gal einam kavos išgerti?“ Na, ir man štai tokia situacija nepatinka. Aš dabar esu žurnalistė, dirbu, iš kur tokie klausimai, pasiūlymai?.. Man tai paprasčiausiai nemalonu, – sako K. Pažėraitė. Šiuo metu mergina rašo bakalaurinį darbą tema „Profesiniai moters žurnalistės darbo ypatumai“. Darbe ji nori kalbėti apie diskriminaciją, seksizmą, moterų patiriamą priekabiavimą darbo metu. Šis darbas kalbės apie tai, kad moteris žurnalistė tiesiog nestovi ant vieno laiptelio kartu su vyru žurnalistu, – sako K. Pažėraitė. Neseniai mergina parašė ir kursinį darbą panašia tema: „Žiniasklaidoje dirbančių moterų patiriamas priekabiavimas“. Štai keletas ištraukų iš jos darbo:
—Žurnalistė teigė, kad turėjo pereiti per ugnį šioje profesijoje. „Daug diskriminacijos, žeminimo ir priekabiavimo. Viskas, apie ką galite pagalvoti“, – šaltinyje teigė C. Chung. Publikacijoje, naujienų diktorė bei žurnalistė pasakojo, kad pirmos dienos žiniasklaidoje buvo absurdiškos. „Man neleisdavo kalbinti politikų, kurie ėjo aukštas pareigas. Aš tiesiog „šildžiau“ vietą konferencijose „geresniam“ korespondentui, kuris atlikdavo mano darbą, vietoje manęs“, – Page Six portalui kalbėjo C. Chung.
—Žurnalistė rašo, kad bendravo daugiau nei su keturiais tuzinais žurnalistų iš Vidurio ir Pietų Azijos, Afrikos bei Amerikos. Iš jų 7 buvo išprievartauti, o likusi didžioji dauguma buvo seksualinio priekabiavimo aukos. „Šio incidento aukomis žurnalistės dažnai tapdavo masiniuose renginiuose, protesto akcijose ar didelėse šventėse, kur darydavo reportažus“, – rašo L. Wolfe.
Kaip matome iš šių pastraipų, žurnalistė moteris darbo metu susiduria su įvairiais sunkumais. Plačiau apie šią problemą kalbuosi su K. Pažėraite.
Kodėl nusprendei šia tema rašyti bakalaurinį?
Kai rinkausi temas, iš siūlomų temų sąraše nieko gero neradau, nė viena tema nebuvo tikrai mano. Tad parašiau dekanui, paprašiau, kad paimtų mane po savo sparnu. Jis pasiūlė pačiai sugalvoti temą ir aš supratau, kad noriu rašyti apie tai, kas man artima. Pati save laikau feministe, esu aktyvi veikėja už žmogaus teises, tad man ši tema artima. Moters teisių tema man yra reikšminga. Dekanas labai teigiamai reagavo į mano pasiūlytą temą, susidomėjo ja. Pagyrė ir taip suteikė motyvacijos dirbti. Gera jausti palaikymą iš universiteto, kai siūlai tokią temą.
Nelygybė žurnalistiniame darbe tarp moterų ir vyrų. Kaip ji pasireiškia?
Šis klausimas reikalauja labai plataus atsakymo. Bet galim pradėti kad ir nuo paprasto pavyzdžio. Moteris žurnalistė eina imti interviu. Ir tikrai neretai būna taip, kad kiti reporteriai vyrai, kurie visi irgi grūdasi atkišę savo mikrofonus ir reporterius prie kalbinamo žmogaus, tave tiesiog nustumia į antrą planą, nes galvoja, kad tu silpna ir vistiek neprasibrausi. Kitas atvejis, kai pats pašnekovas į tave žiūri ne kaip į dirbantį žmogų, ne kaip į žurnalistę, bet kaip į moterį. Bando priekabiauti žodžiais ar veiksmais ir t.t. Nutinka ir taip, kad darbas žiniasklaidoje yra siūlomas išskirtinai vyrui. Geras pavyzdys – XX a. antrojoje pusėje paviešintas BBC darbo skelbimas, kuriame ieškomas reporteris, o prie reikalavimų darbuotojui nurodyta, kad ieškoma būtent vyro, nes moteris yra silpnesnė, ji neištvertų kelias dienas po lietumi jei reikėtų, moters iš namų neišleistų vyras, jei būtų koks skubus įvykis naktį ir t.t. Panašus atvejis – vienos moters istorija, kuri dalinosi savo darbo patirtimi. Ji tapo naujienų redaktore ir tuo labai pasipiktino jos kolegos, kurie valdžiai sakė, kad „mano bosas negali būti moteris“. Aišku, taip nutinka ne tik žurnalistiniame darbe, bet ir daug kur kitur. Aš net nemanau, kad tai yra išvengiama.
Tai manai, kad situacijos iš principo nelabai įmanoma pagerinti?
Na, kodėl, galima pagerinti. Tiesiog didžiausia bėda, kad žmonėms trūksta žinių. Tuomet jie vadovaujasi stereotipais, kažkokiom dogmom. Taigi išeitis – kuo daugiau apie tai šnekėti, kuo daugiau ši tema bus eskaluojama, tuo didesnis rezonansas bus sukeliamas. Žmogus, jeigu jis yra intelektualus, jeigu jis apsišvietęs, juk jam niekada nebus gėda, kad moteris – jo viršininkė. Taip pat didžiosios institucijos, kurios kominkuoja su visuomene, jos taip pat turėtų labiau iškelti šią problemą, daugiau apie tai kalbėti.
Ar tau žinoma situacija dėl algų žurnalistiniame darbe? Ar moterims jos mokamos mažesnės nei vyrams?
Čia jau priklauso nuo vadovo. Bet aišku, man yra tekę girdėti istoriją, kai moteriai žurnalistei buvo pasiūlyta mažesnė alga negu vyrui. Ir paklausus vadovo kodėl, jo argumentai buvo tokie: „matai, tu gali va susituokti, po to vaikai… Ir todėl kompanijai neapsimoka į tave investuoti taip pat kaip į vyrą, kuris juk niekur nedings“.
Eurobarometro duomenimis, 2016 m. vykdytos apklausos metu paaiškėjo, kad Lietuvoje 42 proc. žmonių mano, kad moterys išsigalvoja ar perdeda pasakodamos apie seksualinio išnaudojimo atvejus. 45 proc. mano, kad moterys pačios išprovokuoja nusikaltėlių elgesį. Taip mąstančiųjų skaičius – vienas didžiausių Europoje. Kaip manai, kur slypi šios problemos šaknys, kalbant konkrečiai apie Lietuvos situaciją?
Nežinau, kodėl Lietuvos situacija tokia, bet manau, kad labai didelę įtaką tokiam mąstymui turėjo Sovietų Sąjunga. Na, pavyzdžiui, vartant „Komjaunimo tiesą“, gali atrasti daug straipsnių, kurie skirti būtent moterims. Apie ką ten rašoma? Kaip paruošti maistą, kaip plauti veidą tinkamu muilu, kad tavęs vyras nepaliktų… Tiesiog žmonėms nuo mažens buvo diegiama, kad jeigu tu esi mergaitė, tai turi būti tokia ir tokia. Turi lankyti šokio pamokas, bet į tave kreivai žiūrės, jeigu kartu su berniukais žaisi futbolą. Jeigu tu mergaitė – būk santūri, būk kukli, nesakyk garsiai savo nuomonės. Tai nėra, aišku, vien tik Lietuvos istorija, bet manau, kad Sovietų Sąjungai priklausiusiose šalyse toks požiūris buvo ypač plačiai paplitęs ir skiepijamas. Tobulas sovietinės šeimos modelis: vaikas, dirbantis tėvas ir namie sėdinti mama. Aš tai vadinu seksizmo propaganda.
Kaip manai, kokių priemonių ir kas jų turėtų imtis, siekiant pagerinti situaciją?
Žinoma, pačios moterys. Yra vienas labai šaunus pavyzdys apie žurnalistę moterį, kuri savaip išsprendė problemą. Manau daug kas prisimena šį skandalą, kai dėl priekabiavimo prie žurnalistikos studentės Liepos Kiauleikytės iš darbo buvo atleistas dėstytojas Petras Butkus. Mergina nežinodama ką daryti galiausiai sutiko dėstytojo kviečiama ateiti pas jį į namus. Tačiau namuose viską įrašė ir vėliau paviešintas įrašas atskleidė, jog seksualinio priekabiavimo tikrai būta. Kita žurnalistė, Indrė Makaraitytė, prisimena ne kartą Seime iš politikų girdėjusi pasakymus „kokios kojos“ arba „koks užpakaliukas“. Su tokiais komentarais mergina irgi kovojo savaip. Ji atkirsdavo vyrams, kad „jūsų kojos irgi labai gražios“. Taigi, manau, kad kovoti visų pirma turi pačios moterys, jos neturi nusileisti ir apsimesti, kad nemato realios situacijos darbe.
Ar tiki, kad vieną dieną ši problema gali būti galutinai išspręsta? Ar gal nelygybė tarp moterų ir vyrų yra tokia amžina ir nulemta, kad net ir labai stengiantis, jos visiškai ištrinti nepavyks?
Na, žinai, ką galiu pasakyt? Niekada nebandyk savo tiesos įrodyti kvailiui, nes tada pats tapsi kvailiu. Tu, būdama moteris, pati pasirenki ar tikėti tuo, kas apie tave kalbama visuomenėje, ar netikėti. Ar tiki, kad esi silpnesnė, kad turi eiti už vyro nugaros, kad vyras – tavo siena? Aišku, tu negali pakeisti to, kaip kitas žmogus mąsto. Bet gali pakeisti save ir savo mintis.
Tad jeigu pačios moterys nesileis šių stereotipų įkalinamos, jos ir keis situaciją?
Taip, aš tikiu moterim. Tikiu, kad kiekvienas asmuo šiame pasaulyje turi vienodas teises, kaip ir kitas. Ir tik jis pats gali nuspręsti, ar jomis naudosis.
Kotryna Reimerytė
Dainiaus Teišerskio nuotrauka
Euroblogas.lt 
Parašykite komentarą