Diskusijose apie Europą pirmiausiai tenka ieškoti bendro pamato
Balandžio 27 dieną Atviros Lietuvos fondas organizavo pirmają iš serijos diskusijų apie Europos ateitį – „Europietiškos svajonės likimas“. Šiomis diskusijomis siekiama rasti atsakymus į klausimus, kiek gaji šiandien yra Romos ir Lisabonos sutarčių Europos vizija, kodėl dalis europiečių jaučiasi ja nusivylę, ką apie bendros Europos projektą galvojame mes Lietuvoje ir ką dėl jo esame pasiryžę padaryti.
Ketvirtadienio diskusijoje, kurią vedė kultūros istorikas Aurimas Švedas, dalyvavo dienraščio „Bernardinai“ vyriausiasis redaktorius Donatas Puslys, rašytojas ir žurnalistas Rytis Zemkauskas, politikas, muzikos, meno bei kultūros istorikas profesorius Vytautas Landsbergis ir germanistė, teatrologė, profesorė Irena Veisaitė.
Diskusijos dalyviai pradėjo nuo asmeninių refleksijų, bandydami apibrėžti savo santykį su Europa ir europietiškumu. Irena Veisaitė sakė gimusi ir augusi europiečių šeimoje — profesorės tėvai aktyviai dalyvavo tarpukario Lietuvos kultūrinėje sferoje, kalbėjo keliomis europos kalbomis, skaitė tas pačias knygas, kurias skaitė Europos inteligentija.
Sovietmetis Lietuvą atribojo nuo Vakarų Europos ir (iš dalies) nuo jos įtakos, tačiau pasak prof. Vytauto Landsbergio, mes niekada nenustojome būti europiečiais. Mūsų patirtis buvo kitokia: mes patyrėme priespaudos ir persekiojimų, tačiau tie, kas nurašo priespaudos ir rezistencijos laikotarpį kaip mūsų „nebuvimą“ Europoje, klysta. Lietuvai nereikėjo „grįžti“ į Europą, Lietuvai reikėjo atsigauti, sustiprėti ir praturtinti bendrą Europos patirtį savo išgyvenimais.
Krizė suvokiant savo europietiškumą, sakė Rytis Zemkauskas, gali būti kilusi iš to, kaip mes patys įsivaizdavome jį būdami komunistinio bloko Vakaruose, ir kaip jį sugebame dabar suderinti su visos Europos vertybėmis. Sovietiniame bloke mes, lenkai, vengrai ir kiti buvome „vakariečiai“ – net įtartini dėl savo saitų su Vakarų Europos kultūra, verslumo, judeokrikščioniškos pasaulėžiūros. Tačiau tai kas buvo „avangardas“ Rytų bloke, toks nebėra visame bendrame Europos kontekste. Gal todėl susidūrę su šiuo vidiniu konfliktu mes veik intuityviai siekiame gaivinti nacionalizmą ir izoliacionizmą kaip jaukią mūsų išskirtinumo iliuziją?
Europa yra mūsų namai geografine, demografine prasme. Bet Europos Sąjunga yra visų pirma vertybių projektas. Tik tie, kas joje dalyvauja pritardami žmogaus laisvių ir teisių, teisingumo, liberalumo principams, yra turinio pripildytos Europos idėjos, o ne tik žemėlapio ar enciklopedijos europiečiai. Europos Sąjungos rytdiena veikiausiai priklausys nuo to, kiek europiečių aiškiai supras skirtumą tarp geografinės padėties ir vertybių sistemos ir kiek bus pasiryžę padaryti, kad laisvos, liberalios ir progresyvios Europos svajonė taptų realybe.
Džiugas Paršonis
Nuotraukoje: Atviros Lietuvos fondo organizuotos diskusijos dalyviai (iš kairės): „Bernardinų“ vyr. redaktorius Donatas Puslys, rašytojas Rytis Zemkauskas, profesorius Vytautas Landsbergis, profesorė Irena Veisaitė, moderatorius – kultūros istorikas Aurimas Švedas.
Euroblogas.lt 
Parašykite komentarą