Serbija pakeliui į ES: norų daugiau nei pastangų

Europos Sąjungos (ES) nare siekiančios tapti Serbijos pareigūnai, kad ir girdamiesi pažanga, pripažįsta, jog atitikti reikalavimus bus nelengva. Belgrado viltis – atsidurti bent skalės viduryje. Didžiausi iššūkiai eurointegracijos kelyje – įstatymo viršenybė, korupcija, spaudos laisvė, Kosovas ir neblėstanti simpatija Rusijai.

„Ir Briuselyje būna problemų!“

Po pernai vykusių parlamento rinkimų suformuota vyriausybė narystę ES laiko prioritetiniu tikslu. Neseniai prezidentu išrinktas premjeras Aleksandras Vučičius uoliai demonstruoja paramą narystei ES: esą nukrypus nuo europietiško kelio galima iškart skelbti bankrotą. Nieko keisto – net 90 proc. šalies eksporto juda Vakarų kryptimi, pirmiausia į ES. Per penkerius metus Serbijai pavyko pradėti derybas dėl aštuonių skyrių, du (susiję su kultūra, švietimu ir mokslu) jau uždaryti.

Kaip grupei ES šalių žurnalistų sakė Serbijos teisingumo ministrės padėjėjas Čedomiras Backovičius, šalies institucijos ir pilietinė visuomenė stengiasi suvienyti pajėgas, kad atitiktų reikalaujamus standartus (teismų nepriklausomumą, nevaržomą dalyvavimą politiniame gyvenime, galimybę tautinių mažumų atstovams siekti išsilavinimo ir pan.).

serbinfo

„Norime suprasti, kokia yra padėtis ir koks aukščiausias įmanomas pasiekti tikslas“, – kalbėjo jis, bet čia pat pridūrė, kad tai nebus lengva. „Ir mes, ir ES narės pripažįstame, kad nė vienoje iš minėtų sričių netapsime pavyzdine valstybe. Bandome pasiekti bent „laimingą vidurkį“, būti ES skalės viduryje“, – kalbėjo Č. Backovičius.

Viena aukšta vyriausybės pareigūnė taip pat pripažino, kad, nors „teoriškai neturime problemų su standartais“, realybėje juos sunku pasiekti. Bet ji demonstravo kur kas didesnes ambicijas ir siūlė prieš kritikuojant Serbiją pažvelgti tiek į kitas kandidates, tiek į Bendrijos nares. „Kriterijai nėra per aukšti. Bet jei šiandien įvertinsi ES valstybes ir kandidates, kai kurios neišlaikytų egzamino. Antai Juodkalnijos, jau pradėjusios derybas dėl 26 skyrių, reikalaujama įsteigti antikorupcijos agentūrą, ombudsmeno tarnybą. Mes, atidarę vos aštuonis skyrius, jas įsteigėme jau prieš dešimt metų!“

Atremdama priekaištus dėl biurokratijos, oficialiai nenorėjusi kalbėti pareigūnė atkirto: „Kartais ir Briuselyje būna problemų bei neefektyvumo!“

svyr

Serbijos vyriausybės pastatas

Įžvelgia tik nedidelę pažangą

„Stojimo tempas bus lėtesnis nei per ankstesnes plėtras – dėl derybų kompleksiškumo. Kelyje galime sutikti svarbių dalykų“, – žurnalistams sakė taip pat neoficialiai kalbėjęs ES atstovybės Serbijoje pareigūnas.

Pasak jo, 7 mln. gyventojų turinčiai šaliai dar reikia nemažai nuveikti, norint tapti ES nare. Briuselio ataskaitose taip pat kalbama tik apie nedidelę pažangą įvairiose srityse. Mažiausiai galvos skausmo esą kelia ekonomika. Eksportas auga itin sparčiai, per trejus metus nedarbas sumažėjo dvigubai iki 13 proc. Užtat kai kurios sritys – įstatymo viršenybė, menka kova su korupcija, efektyvus paramos valdymas, spaudos laisvė, aplinkosauga yra didžiuliai iššūkiai. Serbams tenka ugdyti gebėjimus srityse, kurios anksčiau neegzistavo.

Belgrado saugumo politikos centro (BCSP) atstovo Sašos Džordževičiaus teigimu, labiausiai korumpuoti šalyje – policija ir teismai. Net trys iš keturių serbų įsitikinę, kad policija korumpuota ir vos 3 proc. mano, kad yra priešingai. Pasak eksperto, tik daug kalbama apie įstatymų pokyčius ir kovą su korupcija, bet realiai trypčiojama vietoje. Antai pernai prieš parlamento rinkimus policija surengė didžiulę akciją, sulaikė 80-90 neskaidria veikla įtariamų žmonių. Viskas vyko lyg filme, buvo daug kamerų ir nuotraukų spaudoje, tačiau po to – jokių bylų ar sprendimų. Šiomis dienomis buvo sulaikyta 60 muitinės pareigūnų.

Minėtas ministrės padėjėjas Č. Backovičius negalėjo pasakyti, kiek aukštų pareigūnų yra atsidūrė teisėsaugos akiratyje dėl įtarimų korupcija. Jis tik pabrėžė, kad vyksta „didelių verslininkų, institucijų vadovų ir svarbių žmonių iš privatizavimo agentūros“ veiklos kriminaliniai tyrimai. Pašnekovas nesiryžo nurodyti ir korupcijos lygio – esą gali būti tik korupcijos įsivaizdavimas, juoba kad nuomonės tyrimai rodo ją mažėjant. „Jei palygintume su regiono šalimis, lygis nėra didelis“, – samprotavo pareigūnas.

„Transparency International” sudarytame korupcijos suvokimo indekse Serbija pernai užėmė 72-ą vietą tarp 176 valstybių – aukščiausią nuo 2001 metų. Tačiau nevyriausybinių organizacijų atstovai ir analitikai tik ironiškai šypsosi dėl šio pasiekimo. Kad situacija vargiai gerėja, rodo ne vienas iškalbingas pavyzdys. Su žurnalistais bendravę nevyriausybininkai prisiminė, esą ekonomikos ministras buvo apkaltintas priklausymu organizuotai grupuotei, pusmetį praleido už grotų, bet nesurinkus įrodymų išėjo į laisvę, pakeitė partiją ir pateko į vyriausybę. Jų žodžiais, dėl korupcijos nebuvo nuteistas nė vienas aukštas pareigūnas.

pad

Serbijos teisingumo ministrės padėjėjas Čedomiras Backovičius pripažįsta, kad atitikti ES standartus bus nelengva

Didžiuma žiniasklaidos – valdžios rankose

Ne mažiau priekaištų Serbija sulaukia dėl žiniasklaidos padėties. Žurnalistai skundžiasi, kad ji yra apgailėtina. Šalis turi net 1,8 tūkst. žiniasklaidos priemonių, kurioms, kritus pajamoms iš reklamos, sunku išsilaikyti. Visas penkias nacionalines televizijas – ne tik antrą-trečią pagal populiarumą visuomeninę – per priežiūros mechanizmus ir finansavimą esą kontroliuoja vyriausybė. Gyventojai pirmenybę teikia televizijai ir per pastaruosius penketą metų sustiprėjusiai geltonajai spaudai, kuri skleidžia melagingas naujienas. Daugelyje žiniasklaidos priemonių taikomi menki kokybės standartai.

Net jei ir nepalaiko A. Vučičiaus, televizijos ar laikraščiai turi skirti jam daug dėmesio, kitaip nebesudurs galo su galu. Žurnalistų, kurių šalyje itin daug, algos – mažesnės už vidutines. Nacionalinėse žiniasklaidos priemonėse jie uždirba mažiau nei 350 eurų, o regionuose – vos 200 eurų. „Daromas ir struktūrinis, ir asmeninis spaudimas. Vienintelis skirtumas, lyginant su Slobodano Miloševičiaus laikais, – žurnalistų nebežudo“, – ironizavo Iliras Gaši, atstovaujantis prieš 18 metų nušauto žurnalisto Slavko Čuruvijos vardu pavadintam fondui (SCF).

ES pareigūno teigimu, žiniasklaidos padėtis nuolat yra dėmesio centre. Bendrija skatina didesnį visuomeninio transliuotojo skaidrumą, padeda mokyti žurnalistus, įtraukia juos į įvairius projektusp. Prieš keletą metų ES pritarė žiniasklaidos priemonių privatizavimui, bet šio proceso rezultatas nebuvo toks, koks tikėtasi. Į šią sritį atėjo žmonės, neturėję nieko bendro su žiniasklaida. Teisininkų komiteto už žmogaus teises (YUCOM) atstovas Milanas Antonijevićius pasakojo, esą kompanija už kokius 300 tūkst. eurų įsigydavo vietos laikraštį, o netrukus daugiau nei pusę šios sumos susigrąžindavo per vienokias ar kitokias savivaldybės subsidijas.

Minėta vyriausybės atstovė, paklausta apie žiniasklaidos padėtį, atsakė priekaištais su ja bendraujančiais ES žurnalistais: „Galime apie tai padiskutuoti. Žurnalistai visada nori daugiau laisvės. Serbijoje ir kai kuriose ES narėse yra ne laisvės, bet profesionalumo problema. Mano asmenine nuomone, neturime problemų su žiniasklaidos laisve.“

Narystės pradžios datos nebemini

Patyrusi Jugoslavijos žlugimą, Slobodano Miloševičiaus režimą, karą, Vakarų sankcijas ir izoliaciją, Serbija 2009-ųjų pabaigoje pasiprašė tapti ES nare, bet kandidate buvo pripažinta tik po gerų dvejų metų, o derybos prasidėjo 2014-aisiais. Nuo to laiko iki 2020 metų ES ketina suteikti svarbiausiems sektoriams 1,5 mlrd. eurų paramos. Kasmet šaliai skiriama apie 200 mln. eurų.

ES pareigūnas nesiryžo spekuliuoti, kada Serbija gali tikėtis narystės: „Tokios datos nėra. Kiekviena šalis integruojasi savo tempu. Galime vadovautis tik ankstesne plėtra – vidutiniškai derybos užtrukdavo 6 metus. Serbijai prireiks daugiau. Jokia iš dabartinių kandidačių nebus pasirengusi prisijungti anksčiau nei 2020-aisiais.“

minis

Serbai pyksta, kad ministrė Jadranka Joksimovič nemini galimos įstojimo į ES datos

Pernai paskelbtoje Europos Komisijos ataskaitoje pripažintas šalies progresas, ypač ekonomikoje ir kai kuriose kitose srityse. Serbija taip pat pagirta už bendradarbiavimą regione ir pagalbą per pabėgėlių krizės akivaizdoje. Bet kartu atkreiptas dėmesys į didžiules problemas: politikų įtaką teismams, korupciją, jokio postūmio siekiant spaudos laisvės ir nepriklausomumo, santykius su Kosovu ir artimus ryšius su Rusija. Belgradas neprisijungė prie ES sankcijų, pradėtų taikyti po Krymo aneksijos. Flirtą su Maskva kritikuoja ne tik Vakarai ir apžvalgininkai, bet ir paprasti gyventojai.

Belgradas stengiasi palaikyti gerus santykius su visais – ES, Rusija, Kinija, JAV, arabų valstybėmis. Šie ryšiai, anot ES pareigūno, neprieštarauja vieni kitiems: „Dėl santykių su Rusija viskas tvarkoje, kol tai neturi įtakos deryboms.” Jis atkreipė dėmesį į vieną detalę – buvo baiminamasi, kad nepritarę sankcijoms dėl Krymo aneksijos serbai padidins eksportą į Rusiją, bet taip neatsitiko. „Tikime, kad Serbija yra europietiška šalis. Daugelis žmonių – apie 50 proc. – remia narystę. Per referendumą jai turėtų pritarti apie 60 proc. Gyventojai gerbia ES, bet nusivylę, kad reformos nevyksta sparčiai.”

Tarp jaunimo – ne tiek daug ES rėmėjų. Belgradietis Raša tai paaiškino paprastai: „Jei Briuselis užmerkia akis į nebaudžiamumą, teisės viršenybės nebuvimą, nenoriu tokios ES.“ Pasak jo, jaunimo širdys yra Rusijoje, bet jei paklausi, kur jie nori važiuoti, sakys: į Šveicariją, Vokietiją.

Vienos televizijos žurnalistas Igoris piktinosi, kad ankstesnė valdžia minėdavo 2020 metus kaip norimą narystės pradžios datą, o dabartinė – nei premjeras A. Vučičius, nei ministrė be portfelio Jadranka Joksimovič, atsakinga už integraciją į ES, – konkretaus laiko nebemini.

Kosovas – kliūtis ir galimybė derybose

Šios derybos dėl narystės skiriasi nuo kitų šalių. Paprastai jos baigiamos 35-uoju skyriumi, kuris apima „kitus klausimus“, nepatenkančius į kitus skyrius, specifinius atskiroms valstybėms. Serbija jau pradėjo derėtis dėl šio skyriaus, mat jame įrašytas vienas opiausių dalykų – Kosovas, Belgrado ir Prištinos susitarimas.

Kosovas atsiskyrė nuo Serbijos 2008-aisiais, pasibaigus karo tarp serbų saugumo pajėgų ir etninių albanų kovotojų. Po 1998-1999 metais vykusio karo šis kraštas buvo tarptautinis protektoratas, saugomas NATO taikdarių. 2 mln. gyventojų, kurių 90 proc. sudaro etniniai albanai, turinti šalis ėmė kurti valstybingumo pamatus. Tačiau daugiausia serbų gyvenama šiaurinė jos dalis (Mitrovicos regionas) iki šiol nepasiduoda Prištinos kontrolei.

Nors formaliai Serbija, norėdama prisijungti prie ES, neprivalo pripažinti nepriklausomybės, iš jos reikalaujama normalizuoti santykius su Kosovu, įrengti normalius sienos perėjimo punktus su valstybės simboliais, panaikinti 28 Kosovo savivaldybes, kurios formaliai tebeegzistuoja Serbijos administracinėje sistemoje, perduoti Kosovo šiaurėje esančios Gazivodo hidroelektrinės valdymą. Dabartinis prezidentas Tomislavas Nikoličius net yra pareiškęs: „Jei kaina yra pripažinti Kosovo nepriklausomybę, esu prieš narystę ES.“

Grupės ES šalių žurnalistų kelionę į Belgradą surengė Europos žurnalistikos centras kartu su Europos Komisijos Kaimynystės ir plėtros derybų departamentu (DG NEAR). Rašinio turiniui įtakos tai neturi.

Eglė Zicari

Autorės nuotr.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s

Galite naudoti bazinį HTML kodą. Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.

Prenumeruokite šios diskusijos žinutes, naudodamiesi RSS

%d bloggers like this: