Jaunasis keliautojas įrodė, kad pasauliui pažinti pinigų nereikia

Nors paprastai mokyklą baigę abiturientai su nekantrumu laukia studijų pradžios, vilnietis Vilius Grižas (21) žinojo, kad išlaikęs egzaminus jis keliaus pažinti ne mokslo, bet tikrojo pasaulio. Neturėdamas jokios keliavimo patirties ir vos kelis centus kišenėje, Vilius užsidėjo kuprinę ir pradėjo stabdyti pakeleivingus automobilius. Taip nukeliavo iki piečiausio Europos taško ir suprato, kad nori be pinigų apkeliauti visą pasaulį. Šiandien jis – svajonės pusiaukelėje.

19

GALI JIS – GALIU IR AŠ

Dabar esi užkietėjęs keliautojas, tačiau pirmą kartą toliau nei Latvija nuvykai tik baigęs dvylika klasių. Kaip tavo gyvenimas atrodė mokykloje?

Mokykloje buvau eilinis, niekuo per daug neišsiskiriantis moksleivis. Nebuvau moksliukas, bet taip pat nebuvau kvailas. Tiesą sakant, per daug pastangų į mokyklą nedėjau. Socialiai buvau gan pasyvus, už klasės ribų draugų nelabai turėjau, klasės vakarėliuose dažnas svečias taip pat nebuvau. Pasyviai protestuodavau prieš sistemą. Skųsdavausi, bet nieko dėl to nedarydavau.

Iš kur sužinojai apie galimybę keliauti tranzuojant? Kuo tave sužavėjo ši idėja?

Idėja kilo savaime. Po vienuoliktos klasės pradėjau važinėti į festivalius ir lengviausias būdas ten nusigauti atrodė tranzavimas. Vėliau galvoje ėmė krebždėti idėja, kad norėčiau keliauti toliau, bet galutinį apsisprendimą lėmė projektas „Studentas – moksleiviui, moksleivis – studentui“, kuriame išgirdau keliautojo Šarūno Savicko paskaitą – jis pasaulį autostopu apkeliavo per 88 dienas. Mintyse pradėjau su savimi kalbėtis: „Gerai, jeigu gali jis, kodėl aš negaliu taip keliauti? Esu irgi žmogus, irgi galiu. Pabandysiu.“

Kodėl nusprendei į kelionę ruoštis tuščiomis kišenėmis, beveik be pinigų?

Dabar į šį klausimą konkretaus atsakymo neturiu. Į tai susiveda daug dalykų. Kai Lietuvoje lankiau festivalius, per vasarą apvažiavau šešis ir išleidau apie 200 litų. Tada man tai atrodė visai normalu, bet pasakius kitiems, visiems pasirodydavo, kad tai labai pigu. Prie to prisidėjo ir Šarūno Savicko paskaita, nes jis pasaulį apkeliavo iš savo kišenės išleidęs tik 10 eurų.

122

SAVANORIS VIRSTA KELIAUTOJU

Kaip reagavo tavo tėvai, kai pasakei, kad niekur nestosi ir važiuosi pažinti pasaulio?

Ilgai pratinosi prie idėjos. Pradžioje buvo nusiteikę priešiškai, bet po truputį pažindinau juos su idėja ir galiausiai, mano išvažiavimo dieną, tėtis pats nuvežė į tranzavietę. Juos guodė ta idėja, kad Portugalijoje manęs laukia savanorystė. Prisimenu, koks keistas jausmas buvo kirsti Lenkijos sieną. Juk prieš tai buvau lankęsis tik Latvijoje! (juokiasi) Visi kalba lenkiškai, nors aplinka praktiškai tokia pati kaip Lietuvoje. Kažkaip nusiraminau ir užsibrėžiau tikslą tą vakarą nuvykti iki Varšuvos – ten turėjau susiradęs nakvynę per „CouchSurfing“. Tuo metu man atrodė taip neįtikėtina, kad kažkas gali pasitikėti nepažįstamu žmogumi ir įsileisti jį į savo namus už dyką. Neturėjau jokių atsiliepimų, tad susirasti nakvynę buvo labai sunku. Šansą man suteikė dvi merginos – jos kitą rytą išėjo į darbus ir paliko namų raktus bei pilną maisto šaldytuvą. Niekaip nesupratau, kaip jos nebijojo, kad viską galiu išsinešti su savimi (juokiasi).

Iš pradžių vykai su tikslu, Portugalijoje turėjo įvykti tavo savanorystė, tačiau nuvažiavęs išgirdai, kad jos nebus. Kur patraukei tuomet?

Be savanorystės Portugalijoje, kelionės tikslas buvo piečiausias Europos taškas Tarifoje. Link ten ir pajudėjau, tik šį kartą atsipūtęs, niekur neskubėdamas. Vietose pasilikdavau ištisas savaites. Aplankiau hipių bendruomenę, apsistojau pas vieną muzikantą, aplankiau ten gyvenančią krikštamotę. Po to patraukiau Italijos link, kur manęs laukė dviejų savaičių „Vipassana“ kursas, apie kurį išgirdau kelionėje. Dar dvi savaites Ispanijoje raškiau mandarinus, tad šiek tiek užsidirbau ir nusipirkau šiltesnę striukę. Namo keliavau jau žiemą, Kalėdoms. Iš viso po Europą prasiblaškiau penkis su puse mėnesio.

127

VIENAS PER EUROPĄ

Kur miegodavai tranzuodamas? Kokiose neįprastose vietose teko nakvoti?

Namus turėjau sau ant pečių, tad daugiausia miegodavau palapinėje. Be jos naudodavausi minėta „CouchSurfing“ svetaine, taip pat sutiktų žmonių svetingumu. Kaip neįprasčiausias vietas, kuriose teko miegoti, išskirčiau piečiausią Europos tašką, kur naktį praleidau karinėje bazėje. Prasliūkinau į ją nepastebėtas ir pasistačiau palapinę šalia uolos. Taip pat miegojau pas gaisrininkus, degalinėse, miesto parkuose, miškuose, paupiuose, urvuose…

Ar visada keliavai vienas? Kokiose atkarpose prie tavęs prisijungė draugai?

Šioje kelionėje daugiausiai keliavau vienas. Tiesa, kelias dienas keliavome kartu su vienu vokiečiu, kurį sutikau hipių bendruomenėje. Kadangi buvome ilgai nesimatę, su draugu iš Lietuvos susitarėme susitikti pusiaukelėje, tai buvo Lyon miestas Prancūzijoje. O šiaip visą laiką leisdavau vienas.

Kaip sugalvojai keltis į Afriką? Nebuvo jokių baimių?

Afrika traukė jau pirmą kartą jos krantus pamačius iš toli, kai atvykau į Tarifą. Baimių būdavo dažnai, bet vis stengiausi nuvyti jas tolyn, nes nemačiau jose naudos.

vg60

SUSITRANZAVO LAIVĄ

Susitranzavai net keltą į Maroką. Kokiu būdu jums tai pavyko?

Nors iš pradžių tai atrodė neįmanoma, pasiskaičius kitų keliautojų istorijų internete pavyko visai lengvai. Tiesiog reikėjo nueiti į uostą Algeciras mieste ir pakalbėti su į Afriką ketinančiais keliauti krovininių automobilių vairuotojais. Kadangi tuo metu buvome dviese, o sunkvežimių vairuotojai gali nemokamai su savimi vežtis tik vieną keleivį, ieškojome tokių, kurie važiuotų vieni. Prieidavome ir klausdavome: „Ar galiu su tavimi važiuoti į Afriką?“ Gana greitai radome vilkiką, kurio vairuotojas paėmė draugę su dviračiais, o aš bėgiojau mojuodamas pasu aplink kitus, bandydamas kuo greičiau rasti sau vietą, kol keltas neišplaukė. Dokumentuose nebuvo pažymėta, kad į keltą įvažiavo dviračiai, tad visiems pasieniečiams didžiausią nuostabą kėlė tai, jog atplaukę mes išriedėjome. (juokiasi) Atsidūrėme Tanger-Med uoste, didžiausiame pramonės ir emigrantų į Europą centre. Vakarais buvo tikrai nejauku, nes būtent tada prasidėdavo nelegalų bandymai patekti į laivus arba išplaukti su savadarbiais. Buvome prigąsdinti, kad Maroke nesaugu, vietiniai – tai ne europiečiai, tačiau šį stereotipą paneigėme jau pirmą naktį, kai nakvynei mus priėmė pirmas sutiktas žmogus.

Kuo Marokas skiriasi nuo Europos šalių?

Net nežinau, kur pradėti. Pirmą dieną kiek nusigandome, nes daug žmonių vilkėjo keistais apdangalais iki žemės su smailiais gaubtuvais. Iš pirmo žvilgsnio jie atrodo baugiai, bet vėliau sužinojome, kad tai tradicinis jų drabužis, dabar ir pats tokį turiu. Maroke dominuoja maži kioskeliai ir turgūs, prekybos centrų net ir didžiuose miestuose nėra labai daug, tad maistą gaudavome iš mažmenininkų. Nors musulmonai nevalgo kiaulienos, mėsa (ėriena, vištiena, jautiena) ten labai populiari ir parduodama gan keistais būdais. Dažnai beminant dulkančiu keliu matėsi prie pat kelio, tiesiai už prekystalio ir be jokios apsaugos kabantys gyvulių lavonai. Vieną kartą teko užklysti į turgaus dalį, kur prekiauja dar gyvais gyvūnais. Buvo kraupu. Kojomis surišti ėriukai guli ant nugaros ir laukia, kol juos kas nupirks… Taip pat matėsi daug piemenų, netoli kelio ganančių ožkas. Jų buvo visur! Net nuvažiavus toli nuo kelio ir pasislėpus nakčiai užklysdavo kokia kaimenė su piemeniu.

Kokių keliavimo Maroke skirtumų pastebėjai? Kas ten lengviau ar sunkiau?

Pirmas dalykas, kuris šauna į galvą, yra žmonių svetingumas. Jis yra neišpasakytas, netikėjau, kad gali taip būti. O vietiniai ir patys tuo giria savo šalį, nori gražiai pasirodyti. Pradėsiu nuo nakvynės. Dažnas sutiktas praeivis kviesdavo mus pasilikti nakvynės, ateiti pietų ar išgerti arbatos. Labai įstrigo vienas gestas – nykštys, kuris nuo viršaus kelis kartus leidžiasi žemyn, tarsi rodydamas gerai, ar blogai. Tai reikšdavo, kad žmonės mus kviečiasi arbatos. Labai saldžios mėtų arbatos, kurią vietiniai vadindavo Marokietišku viskiu. Ją gerdavo kelis kartus per dieną ir labai ja didžiuodavosi. Afrikoje skiriasi ir tranzavimas. Vienas pavyzdys tikriausiai niekad „neiškris“ iš galvos. Tranzuojant link Taroudant miesto prie mūsų privažiavo motorolerio vairuotojas, davė savo telefono numerį, pasiūlė nakvynę Agadire ir nuvažiavo. (juokiasi) Didžiausi sunkumai kelionės metu buvo kalbos. Pagrindinės kalbos ten yra arabų, berberų ir prancūzų, o aš nė vienos iš jų nesuprantu. Be to, žmonių darbo būdas ten visiškai priešingas tam, kokį turime Lietuvoje.

124

HIPIAI IR ŠVENTOJI ŽEMĖ

Visai neseniai grįžai iš Izraelio. Ar ten taip pat keliavai tranzuodamas? Kokių nuotykių patyrei?

Kelionė buvo neilga, truko tik dvi savaites. Tai buvo viena iš įdomiausių mano kelionių, nes ne tik, kad buvau šalyje, kurioje dar nesu buvęs, bet ten skridau neimdamas nieko su savimi. Tai reiškia, be miegmaišio, kuprinės, palapinės, pakaitinių rūbų. Be to, palikau telefoną ir piniginę. Su savimi turėjau tik būtiniausius daiktus – bilietus, pasą, muzikos instrumentą, užrašų knygutę ir pakelį riešutų, kuris buvo paliktas juodai dienai, jei tokia ištiktų. Taip ir likau jų nesuvalgęs.

Po Izraelį keliavau tranzuodamas ir tai privedė prie įdomiausių nutikimų ir likimo posūkių. Važiuodavau ten, kur važiuodavo pakeleivingos mašinos, nes pats konkretaus tikslo taip ir neturėjau. Kai sustojo pirma mašina, dar prie oro uosto, priėjęs paklausiau: „Ką galiu Izraelyje pamatyti?“ Kelionė buvo visiškai spontaniška, buvau kone vėjo blaškomas. Antrą dieną sustojusi mašina mane nuvežė į vietą, kurioje žiemoja hipiai. Tai paplūdimys prie negyvosios jūros, pusdykumėje, vadinama Metsoke. Pavadinimas kilo nuo šalia esančių Metsoke Dragot kalnų. Tame paplūdimyje pristatyta palapinių, groja muzika, saule lepinasi žmonės. Be to, kad gavau palapinę, patalynę ir net pagalvę, iš karto buvau pakviestas vakarienės prie laužo. Be to, kelias dienas gyvenau bendruomenėje, kuri vadinasi Kibutz Harduf. Ten, su savanoriais iš JAV, Kanados, Kolumbijos, Vokietijos ir Austrijos darbavomės žemės ūkyje. Teko dirbti su pasiflorais, iki kremo sodrumo prisirpusiais avokadais, visokiausiais žalumynais, braškėmis, riešutais. Taip ruošėmės ateinančiam sezonui. Tą vietą pavadinčiau tiesiog vegano rojumi. (juokiasi)

Teko aplankyti ir žymiausias religines vietas, o Raudonojoje jūroje nardžiau tarp koralinių rifų. Vis dėlto, geriausi dalykai yra paprasti. Tarkime, sutiktas saulėtekis minėtoje bendruomenėje, buvimas dykumoje, žmonės ir jų šypsenos.

tarifa

APLINK PASAULĮ ANT DVIRAČIO

Kokie dabar tavo kelionių planai?

Didžiausias mano tikslas yra kelionė aplink pasaulį dviračiu, kurią pradėsiu jau rugsėjį. Dabar jai ir ruošiuosi. Prieš šią kelionę nusprendžiau išmokti kažko, kas man padėtų išlaikyti save tiek keliaujant, tiek po to, tad mokausi programavimo. Pradėjau lankyti intensyvius WEB programavimo programavimo kursus „3W Academy“ mokykloje, kur po 3 mėnesių trunkančių 400 valandų apimties kursų tikiuosi pradėti dirbti savarankiškai. Be to, ieškausi dviračio, rėmėjų, taupausi pinigus įrangai. Taip pat renkuosi karmos taškus, susiradau kelis žmones, kuriuos už dyką mokau groti gitara. (juokiasi) Gyvenimas verda!

Kaip manai, ką kelionės suteikia žmogui? Ko tu per jas išmokai?

Kaip ir kiekvienas keliautojas, išmokau begalę dalykų. Visi jie yra asmeniški ir nereiškia, kad ir kitas, nors ir darydamas tuos pačius dalykus, išmoks to paties. Kiekvienas atranda savo kelią. Vienas iš svarbiausių dalykų, kurį išmokau ir kuris man padeda iki šiol yra pozityvus požiūris į gyvenimą. Tai yra, kad ir kas blogo nutiktų, įžvelgti tame pozityvumo.

Živilė KAREVAITĖ

Redos Gruzdaitės ir pašnekovo asm. archyvo nuotraukos

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

Galite naudoti bazinį HTML kodą. Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.

Prenumeruokite šios diskusijos žinutes, naudodamiesi RSS

%d bloggers like this: