Europos gynyba: scenarijai ir perspektyvos
Birželio 7 dieną Europos Komisija paskelbė, kad pradeda veikti Europos gynybos fondas (EGF) – nauja Europos Sąjungos struktūra, turinti užtikrinti didesnį sąjungos valstybių saugumą ir efektyvesnę bendrą narių gynybą.
Panašiai kaip ir renkantis ES ateities integracijos kelią, komisija išplatino ir dokumentą bendrai diskusijai (PDF, anglų k.), kuriame pateikiami trys galimi ES bendradarbiavimo gynybos srityje scenarijai: nuo šiek tiek pagyvinto dabartinio „status quo“ iki bendros saugumo ir gynybos sistemos, labiau integruotos už, tarkime, NATO modelį.
Diskusija dėl Europos saugumo ateities, nepaisant to, kad visiems jos gyventojams saugumas yra viena didžiausių vertybių, tikrai nebus lengva. Dėl pačių principų tikriausiai bus sutarta, tačiau Europoje retai kada pilnai sutariama, kas iš tiesų kelia grėsmę, kokia ta grėsmė yra, kiek suverenumo valstybė perleidžia kartu su kitomis organizuodama bendrą gynybą ir kitais opiais klausimais.
Kai kam gali kilti klausimas, o kam tas gynybos „eskalavimas“ apskritai reikalingas? Imkime, kad ir nedidelę diagramą, įdėtą diskusijai pateikto dokumento įžangoje:
Ar nieko nepasigendate ją peržiūrėję? Pavyzdžiui, Kosovo konflikto, intervencijos Gruzijoje, Krymo aneksijos, karo Donbase? Jei jau Europos politinės strategijos centras nemano, kad bombonešiai virš Balkanų, tankų kolonos Kaukaze, artilerijos salvės ir tūkstančiai žuvusiųjų Ukrainoje yra karas, tai ką jau kalbėti apie bendrą Europos sąjungos gyventojų sutarimą dėl grėsmių ir gynybos…
Kita „problema“ – paradoksalu – yra NATO. Kadangi dauguma ES valstybių taip pat yra ir Šiaurės Atlanto organizacijos narės, tai naujosios ES gynybos iniciatyvos gali atrodyti perteklinės.
Juk esame sutarę, kad ginsime vieni kitus iškilus karo grėsmei kartu su NATO partneriais, tad kam dar papildomos išlaidos „antrai“ gynybos sąjungai?
Nenuostabu tad, kad diskusijai pateikiamas Europos komisijos dokumentas labiausiai akcentuoja ekonominius glaudesnės ES gynybos sistemos privalumus. Sutaupyti gynybos išlaidas padėtų vien ginkluotės unifikavimas ir pertvarkymas. Lyginant su JAV, Europos Sąjungoje šiandien naudojama šešis kartus daugiau įvairių ginkluotės tipų. Jei JAV turi vieną pagrindinį tanko tipą, tai Europoje jų yra net 17. Pentagonas turi keturis pagrindinius kovinius laivus, ES šalys – 29. Jungtinės Valstijos apsiribojo šešiais naikintuvų tipais, o Europoje reikia prižiūrėti, tobulinti ir ruošti pilotus bent dvidešimčiai.
Vien ginkluotės optimizavimas ES šalyse sutaupytų milijardus eurų, kuriuos daug tikslingiau galima būtų panaudoti naujų grėsmių (kibernetinio karo, terorizmo, geresnės išorinių sienų kontrolės) suvaldymui.
Ekonominiai motyvai paskatins pragmatiškuosius ES gyventojus pritarti naujoms bendros gynybos iniciatyvoms, tačiau plačiosios Europos visuomenės palaikymas veikiausiai priklausys nuo to, kiek ją jaudins suvokiama grėsmė Sąjungos saugumui. Šiandien dešimtuke labiausiai nerimą europiečiams keliančių dalykų karo grėsmės nėra (tiesa, yra terorizmas antrojoje pozicijoje). Kosovas ir Gruzija jau pamiršti, o Ukraina yra kažkur „ten“, už žemėlapio ribų.
NATO kūrimas buvo „lengvesnis“, nes po Antrojo pasaulinio karo Europa tapo labai ryškiai perskelta į Rytų ir Vakarų blokus. Šiais hibridinių karų, maskuotos aneksijos ir masinės dezinformacijos bei propagandos laikais gynybos reikalaujančius kontūrus kur kas sudėtingiau apibrėžti. Todėl ir ES gynybos iniciatyvoms nebus taip paprasta skintis kelią. Tačiau EGF veiklos pradžia ir EK pateiktas dokumentas diskusijai rodo, kad politinė valia patiems mums rūpintis žemyno gynyba nuolat stiprėja.
Džiugas Paršonis
„Pixabay“ nuotr.
Euroblogas.lt 
Parašykite komentarą