Miglotas virtualios valiutos statusas Europos Sąjungoje

Pastaruoju metu, savo gyvenimą susieję su internetine erdve – darbo, pramogų ar studijų tikslais, pastebime kad vis daugiau paslaugų perkeliama į virtualią erdvę. Ne išimtis ir pinigai bei atsiskaitymai jais.  Pinigai ir inovacijos yra šiandienos visuomenės elementai, kurie formuoja visuomenę, skirtingais lygmenimis paliečia jos narius ir turi didžiulės įtakos Europos Sąjungos vystymosi procesams. Pinigai gali būti apibūdinami kaip priemonė keistis ir atsiskaityti už prekes ir paslaugas. Inovacijas apibūdinti sunkiau, tačiau remiantis OECD (Organisation for Economic Cooperation and Development) apibrėžimu „inovacijos – tai naujo ar ženkliai pagerinto produkto diegimas, arba procesas, naujas marketingo metodas, nauja praktika organizuojant darbą ar išorinius santykius“. Daugumai pažįstama galimybė naudotis internetine bankininkyste, daryti pavedimus neiškeliant kojos iš namų. Tačiau ar dažnai pagalvojame apie alternatyvias mokėjimo sistemas? Apie pinigus, kurie neturi išraiškos apčiuopiama valiuta ir yra nuo nieko nepriklausomi?

Nuo ko viskas prasidėjo?

2009 m. Satoshi Nakamoto, anoniminis asmuo (ar grupuotė) išleido pirmąjį leidinį apie virtualią valiutą bei jos perspektyvas. Leidinyje buvo pristatytas būdas vykdyti finansines operacijas atsiskaitant virtualia valiuta tarp dviejų dalyvaujančių šalių be jokių tarpininkų. Taip pirmą kartą buvo pradėta kalbėti apie virtualią valiutą (Virtual Currency) Bitcoin (BTC). BTC – tik viena iš daugelio dabar egzistuojančių virtualių valiutų ( jų priskaičiuojama virš 500 rūšių), išlaikanti labiausiai paplitusios ir daugiausiai naudojamos statusą. Kaip ir kitų valiutų, virtualios valiutos kaina priklauso nuo paklausos ir poreikio. Virtuali valiuta yra decentralizuota (skirtingai nuo įprastos valiutos), taigi jos neįmanoma reguliuoti, kadangi nėra centrinio valdymo elemento. Šią valiutą „gamina“ vartotojai prisijungę prie tinklo ir leisdami naudoti savo kompiuterio vidinę atmintį algoritmo kūrimui. Keičiantis (atsiskaitant už prekes/paslaugas) neįmanoma susekti tikslaus valiutos savininko, kadangi valiuta decentralizuota ir egzistuoja tinkle peer-to-peer (P2P) principu – kai kiekvienas kompiuteris tarnauja kaip serveris kitam vartotojui.

Kas dalyvauja pinigų grandinėje?

Gamintojai – asmenys ar grupės, naudojantys kompiuterius naujos valiutos ir jos transakcijų kodavimui, taip užtikrindami valiutos judėjimą be pertraukimų.

Vartotojai – asmenys turintys virtualios valiutos, ją įsigyjantys keliais būdais: 1) pirkdami. 2) įsitraukdami į veiklas už kurias atlyginama virtualia valiuta, 3) patys koduodami valiutą (veikdami kaip „gamintojai“), 4) gaudami valiutą kaip apmokėjimą, 5) gaudami valiutą kaip dovaną/auką.

Piniginės tiekėjai – individualūs asmenys, naudojantys savo kompiuterius valiutos kodų saugojimui ir generavimui. Kiekvienas unikalus kodas naudojamas transakcijai vykdyti, taip pat yra dvi rūšys „piniginės tiekėjų“: 1) Prijungtos (online) piniginės (karšta saugykla) 2) neprijungtos (offline) piniginės. Šios “piniginės” skiriasi saugumo lygiu – saugant savo pinigus tinkle didėja kibernetinių atakų rizika, laikant juos neprijungtus prie tinkle (iki pareikalavimo) – pinigai tampa nepasiekiami kitiems vartotojams.

Keitėjai – prekiautojai, siūlantys pirkėjams keisti virtualias valiutas bei pateikiantys rinkos informaciją bei numatantys valiutos vertę lyginant su kitomis valiutomis bei virtualiomis valiutomis.

Visgi tokios valiutos naudojimas kelia daug klausimų bei turi daug trūkumų vartotojo atžvilgiu. Pagrindiniai trūkumai – skaidrumo stoka, nestabilumas, didelė priklausomybė nuo internetinių technologijų, veikiančių šalių anonimiškumas, pažeidžiamumas kibernetinių atakų metu ir didelis vertės nepastovumas. Europos Centrinis Bankas (ECB) nelaiko virtualių valiutų tapačioms įprastoms valiutoms ekonominiu atžvilgiu. Tačiau kiekvienais metais yra atliekami tyrimai ir stebimi valiutos judėjimo srautai, jos kiekis ir naudojimo ypatumai. EBC atliktais skaičiavimais galima palyginti valiutos naudojimo intensyvumą – per dieną yra atliekama apie 69 000 transakcijų tarp BTC vartotojų, lyginant su 274 milijonais bankinių pavedimų Europos Sąjungoje per dieną (naudojant centralizuotą sistemą). Tačiau nors mąstai ir skiriasi kelis tūkstančius kartų, išlieka rizikos faktoriai, kurie gali skatinti nelegalią prekybą/šešėlinę ekonomiką, taigi ECB atkreipia dėmesį į virtualios valiutos egzistavimą bei legitimacijos trūkumus šioje srityje.

b-virtualmoney-a-20160526-870x580

Siūlymai apsaugoti sistemą

ECB kartu su Europos Komisija siūlo sukurti centralizuotą virtualios valiutos naudotojų registravimo sistemą, tačiau šioje vietoje yra daug prieštaravimų dėl asmens duomenų apsaugos. Šiuo metu ECB ataskaitoje yra skelbiama, kad ekonomine prasme BTC neturi įtakos euro zonai ar euro, kaip valiutos, stabilumui, dėl palyginti žemo naudojimo paplitimo ir generuojamų srautų, tačiau yra įžvelgiamos kitos pagrindinės rizikos ir įtakos:

  • Neapsaugotų vartotojų pažeidžiamumas sukčiavimo bei neteisėtos prekybos atvejais;
  • Nelegalios veiklos finansavimas naudojantis virtualia valiuta;
  • Galimas nusivylimas bei bendras nepasitikėjimas elektroninėmis sistemomis nukentėjus virtualių valiutų lauke;
  • Iššūkiai teisinei bazei;
  • Anonimiškumas;
  • Virtualios valiutos vertės nestabilumas gali sukelti didelius finansinius praradimus jos vartotojų tarpe.

Nors bendrais bruožais žvelgiant BTC ir neturi didelės įtakos Europos Sąjungos ekonomikai, tačiau jos egzistavimas ir nereguliuotas keitimasis didina rizikos galimybes – atsiranda būdai finansuoti teroristines grupuotes, nelegaliai siųsti piniginius srautus ir taip pat didelė problema yra vartotojai, patyrę nuostolius. Būtent dėl teisinės bazės nebuvimo, daugeliu atveju nėra įmanoma išspręsti bylų, kuriose nagrinėjama virtualios valiutos praradimo ar sukčiavimo atvejai. Taip virtualios valiutos, kaip pažymi ECB, turi labai žemą pripažinimą plačiojoje visuomenėje (atsiskaitymo už prekes ir paslaugas srityje). Maždaug trys iš 10 000 registruotų verslų priima atsiskaitymus BTC. Dauguma paslaugų teikėjų yra susiję su kompiuterinės technikos ir paslaugų distribucija, pastaruoju metu į rinką po truputį įsitraukia kelionių agentūros, viešbučiai bei kitos paslaugų sektoriaus kompanijos leidžiančios už savo paslaugas mokėti virtualia valiuta.

Marga Europa – skirtingi požiūriai

Visoje Europoje vyrauja gana skirtingas požiūris į virtualios valiutos reguliavimą. Šalys yra susiskirsčiusios į grupes, kuriose valiuta yra a) apibrėžtas statusas, tačiau nėra reguliavimo, b) apibrėžtas statusas ir yra reguliavimas, c) nėra reguliavimo/statuso. Taip pat yra šalių, kuriose tiek statusas, tiek reguliavimai ar įspėjimai apie virtualių valiutų vartojimą yra skirtingi.

Picture1

Mėlynai pažymėtos šalys perspėja savo vartotojus ir remiasi EBA (European Bank Authority) suformuluotu pranešimu apie virtualių valiutų naudojimo grėsmes. Iš lentelės galima pastebėti kelias šalių grupes – Suomija, Ispanija, Danija, Kroatija, Malta, Lenkija ir Belgija. Šios šalys turi aiškiai suformuluotą virtualių valiutų statusą (nėra legali mokėjimo priemonė), tačiau neturi jokio reguliavimo šioje srityje. Kita grupė – Lietuva, Slovakija, Portugalija – šios šalys neturi nei statuso nei reguliavimo virtualių valiutų lauke, tačiau naudoja perspėjimus vartotojams apie galimas grėsmes. Graikija, Airija, Bulgarija, Rumunija, Kipras, Latvija – nepateikia jokios informacijos apie virtualių valiutų statusą bei reguliavimo priemones. Vokietijoje, Švedijoje ir Didžiojoje Britanijoje virtualios valiutos turi teigiamą statusą (bet nėra prilyginamos įprastoms valiutoms), taip pat yra reguliuojamos. Liuksemburgas ir Italija pasižymi aiškiai suformuluotu statusu (nėra legali mokėjimo priemonė) ir aukštu reguliavimo lygiu virtualių valiutų lauke. Liuksemburge kompanijos, kurios nori būti aktyvios virtualių valiutų lauke, turi gauti leidimą iš Finansų Ministerijos užsiimti tokia veikla bei užsirašyti auditavimui. Taigi, kuo labiau į viršų yra pakilusios šalys – tuo griežčiau apibrėžtas virtualių valiutų statusas, taip pat kuo labiau pakrypusios į dešinę – tuo didesnis reguliavimas yra tose šalyse.

Taigi klausimas, ar virtualių valiutų naudojimas turi būti reglamentuojamas Europos sąjungos lygmeniu vis dar atviras, tačiau iš jau egzistuojančių praktikų tampa aišku, kad transakcijos vykdomos tarptautiniu lygmeniu į tą patį veiksmą įpina dalyvius iš kelių šalių (valiutos keitėjai/pardavėjai/gamintojai ir kt.), taigi norint turėti bendrą veikiančią sistemą jai tikrai reikia teisinio pagrindo. Virtuali valiuta, kaip palyginti nesenas reiškinys ekonomikos pasaulyje kelia diskusijas ir turi potencialą ateityje tapti vis svarbesne mūsų gyvenimo dalimi.

Aurelija Prašmuntaitė

Nuotraukos – „Coin Desk“ ir „Japan Times“. Lentelė sudaryta autorės, remiantis ECB duomenimis.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

Galite naudoti bazinį HTML kodą. Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.

Prenumeruokite šios diskusijos žinutes, naudodamiesi RSS

%d bloggers like this: