Kas vienija visuomenę? Europos jaunimas ieško atsakymų

Rugpjūčio 2 dieną daugiau nei trisdešimt jaunų žmonių iš Lietuvos, Lenkijos, Vokietijos, Airijos ir Šiaurės Airijos, dar nespėję susižinoti, kas kuo vardu, iš kur ar kokiais tikslais atvykę, sėdo kartu vakarieniauti. Tačiau ne (tik) dėl vokiškų gardumynų šie studentai ir dirbantys, veganai ir mėsėdžiai, aktyvūs visuomenės veikėjai ir pasyvesni stebėtojai susitiko mokymų centre nuošaliame Vokietijos miestelyje Bad Bevensen. Gustav Stresemann instituto organizuojami jaunimo mokymai „What holds societies together?“ (liet. „Kas vienija visuomenę?“) ieškojo atsakymų pamatiniams šių dienų klausimams: Ar mūsų visuomenė skyla? Ar demokratinė sistema pajėgi išspręsti ekonomines, socialines ir ekologines problemas? Ar Europa sugebės išlikti vieninga?

1

Tarpkultūrinės komunikacijos specifika

Pirmosios projekto dienos buvo skirtos tam, kad dalyviai dalintųsi turimomis žiniomis apie vieni kitų šalis ir pasitikrintų, ar nugirstuose ganduose bei įsisenėjusiuose stereotipuose yra bent krislelis tiesos (pasirodo, kalbos apie žvarbias Lietuvos žiemas, krepšinio maniją ir gardų alų vis dar plinta!). Skirtingų profesinių krypčių jauni žmonės, išmaišę pasaulį ir gyvenę, studijavę, dirbę užsienyje dosniai dalinosi įžvalgomis, kurios pranoktų ir pačių novatoriškiausių vadovėlių turinį. Lietuvos delegacijos narę Indrę nustebino tai, kad dalyviai puikiai išmanė savo šalių istoriją, tačiau visai nežinojo, ar tik minimaliai orientavosi, kitų projekto šalių įvykiuose. „Tokių mokymų dėka supranti, kokia komplikuota, individuali, tačiau tuo pat metu ir panaši į kitas yra kiekvienos valstybės situacija. Diskusijų ir pristatymų dėka supratau, kad Lietuva tikrai ne vienintelė šalis persekiojama praeities, o ir mūsų krašto istorija bendrame kontekste nebeatrodė pati tragiškiausia“, – teigė mergina. Dalyvė taip pat paminėjo, kad saviraiškai šiek tiek trukdė kalbos barjeras ir kiekvienai šaliai individualus sąvokų ar istorijos faktų įprasminimas.

Šis projektas šiaurės airei Aimée buvo pirma tokia tarptautinė patirtis: „Nepasakyčiau, kad buvo sudėtinga, nors paaiškinti apie šalį, visuomenę, kultūrą, kurioje gyveni, taip, kad visi suprastų ir įsijaustų, tikrai sunkiau nei tikėjausi“. Iš pradžių pašnekovei net nekilo mintis, jog kas nors galėtų jos nesuprasti. Tačiau užteko vos kelių užsiėmimų tarptautinėje komandoje, kad tarpkultūrinės komunikacijos barjerai išryškėtų. Paklausus, kaip sumažinti nesusipratimų tikimybę, Aimée atsakė: „Turi kalbėti lėčiau, aiškiau ir per daug nesigilinti į specifines detales“ . Savo kailiu patyrę kultūrų sankirtą dalyviai tik dar labiau įsitikino tokių tarptautinių projektų svarba. „Šiais globalinių pokyčių laikais, tokie projektai suburia žmonės iš skirtingų kontekstų ir kultūrų, ir suteikia jiems galimybę diskutuoti kritiniais šiandienei visuomenei klausimais, tokiais kaip demokratija, įvairovė ar migracija“, – įsitikinęs šiaurės airis John. Iškilus konfliktui, jo nuomone, svarbu įsiklausyti ir ginčytis su pozicija, o ne su nuomonę dėstančiu žmogumi.

2

Kas skaldo visuomenę?

Prieš narpliojant kertinį projekto klausimą apie tai, kas vienija visuomenę, organizatoriai skyrė laiko debatams apie tai, kas ją skaldo. Skirtingų šalių atstovai akcentavo skirtingas problemas: kol lietuviai kalbėjo apie emigraciją, postsovietinį mentalitetą ir atskirtį tarp miestų ir regionų, airiai pristatė konfliktą tarp protestantų ir katalikų, jaunimas iš Lenkijos išreiškė susirūpinimą radikalių pažiūrų plėtra bei nevienareikšmiu istorijos interpretavimu. Tado nuomone „problemos, kurios iš pažiūros atrodo tarpusavyje nesusijusios, gali turėti panašią genezę“. Projekto dalyvis įsitikinęs: „labai svarbu klausyti ir įsigilinti į mechanizmus, kurie gali būti analogiškai pritaikomi skirtingose situacijose“.

Mokymų vadovas Martin Kaiser pasidalino savo istorija apie gyvenimą Berlyno siena suskaldytoje Vokietijoje. Būdamas 16 metų jis turėjo galimybę dalyvauti panašaus pobūdžio projekte rytinėje šalies dalyje ir susipažinti su už sienos gyvenančiu jaunimu, kuris, jo nuostabai, buvo daug panašesnis į jį nei tikėtasi. Tokiuose seminaruose dalyvavo ateinančius dvylika metų, kaskart vis labiau įsitikindamas, jog Vakaruose jį pasiekianti informacija yra grėsmingai vienpusiška. Martin pasakojo apie nelegalų knygų gabenimą per sieną, sovietų įtarumą ir šnipinėjimą bei atrastą pašaukimą įvairiapusiškai informuoti žmones ir jiems pristatyti skirtingas perspektyvas. Pasakodamas apie Vokietijos suvienijimą, Martin prisiminė ant Berlyno sienos matytą grafiti užrašą: „Sugriaukite sienas savo viduje ir tuomet ši siena taip pat išnyks“. Ligi dabar Martin, kaip civilinio švietimo pedagogas, savo profesine veikla kuria dialogą tarp skirtingų polių, religijų, šalių ar visuomenės grupių, siekdamas griauti sienas tarp žmonių įsitikinimų. Projekto dalyviai taip pat turėjo galimybę pabendrauti su rytinėje Vokietijos dalyje augusiu Wagner, atskleidusiu, jog nuolat girdima kritika apie Vakarus buvo įtikėjęs ir jis pats. Tačiau anuomet pradėjęs tranzuoti Sovietų Sąjungos teritorijoje jaunuolis savo akimis įsitikino, kaip dramatiškai skiriasi teorinis socializmas nuo kasdieninės socialistinės santvarkos. Nepasitenkinimą esama sistema, pokyčių ir laisvės troškulį pašnekovas išreiškė savo kurtose dainose, už kurias buvo sulaikytas ir įkalintas. Kalėjime knygų kolekcija buvo ganėtinai padori, tad maištininkas daug skaitė ir darė Hatha jogą, kuri suteikė laisvės ir galios pojūtį. Muzika padėjo jam išgyventi ne tik armiją ir kalėjimą, bet ir traumuojantį komunistinės santvarkos pilkumą. Lig šiol Wagner dirba kaip psichoanalitikas ir padeda kalėjusiems ir kitaip gyvenimo luošintiems.

3

Berlyno sienos griūtis ir Europos Sąjungos,  kuri jau keletą dešimtmečių sėkmingai vienija kraštą, įkūrimas pradėjo naują istorijos etapą. Tačiau pastarųjų metų iššūkiai, tokie kaip pabėgėlių krizė, Brexit ar dešiniųjų radikalų judėjimai, kelia daug klausimų dėl Europos ateities ir visuomenės vieningumo. Projeko dalyviai turėjo galimybę detaliau panarplioti minėtas temas ir susipažinti tiek su pačiais pabėgėliais, tiek su už integraciją atsakingų nevyriausybinių organizacijų darbuotojais, tiek su vietos politikais bei užsienio diplomatais. Dalyvius ypač sujaudino jaunos palestinietės Manaal istorija. Kartu su mama ir mažamete dukra Hala, pabėgėlė atvyko į Bad Bevensen pasidalinti savo patirtimi apie bėgimą iš Sirijos ir gyvenimą Vokietijoje. Šalyje prasidėjus karui iš sugriauto gyvenamo miesto Manaal šeima keliavo per 8 šalis kol galiausiai pasiekė Vokietiją. Ilgoje ir varginančioje kelionėje, merginai ne tik teko pačiai plaukti iki Graikijos kranto, nes perpildyta valtis nuskendo, bet ir pėsčiomis įveikti šimtus kilometrų per gruodžio mėnesio žvarbą, stengiantis nepakliūti į vietinės mafijos gniaužtus. Vienam žmogui tokia kelionė kainuoja apie 6000 eurų, tad tikrai ne visi kenčiantys nuo karo ar teroristinio rėžimo išgali sau leisti ieškoti prieglobsčio Europoje. Mergina pasakojo apie tai, ką reiškia gyventi baimėje ir dar be maisto ar elektros bei apie kontrastą gyvenant saugioje ir turtingoje, tačiau pabėgėlių prisibijančioje Vokietijoje. Dalyvius aplankęs vyresnio amžiaus siras su ašaromis akyse prisiminė sprogdinamą gimtąjį kraštą ir spėliojo, kas galėtų būti atsakingas už tokius nežmoniškus islamo valstybės išpuolius. Sekančią dieną dalyviams pranešimą skaitė islamą išpažįstanti imigrantė iš Libano. Kalbėtoja širdingai aiškino esminius skirtumus tarp Saudo Arabiškų tradicijų ir islamo praktikavimo, pabrėždama, kad žiniasklaidoje vaizduojami radikalūs musulmonai neturi nieko bendro su Korano mokymu gyvenančia jos tikėjimo bendruomene. Projekte apsilankęs miesto meras pasidalino patirtimi ir iššūkiais integruojant pabėgėlius į vietinę visuomenę, ieškant jiems darbo ir šviečiant įsibaiminusius apylinkės gyventojus. Hamburge dalyviai aplankė keletą nevyriausybinių organizacijų, dirbančių su pabėgėlių integracija. NVO „Why not?“ (liet. „Kodėl ne?“) sukuria pabėgėliams sąlygas mokytis vokiečių kalbos bei erdvę praktikuoti savo religiją, taip pat teikia teisinę pagalbą bei skatina atvykelių bendravimą ir bendradarbiavimą su miesto gyventojais. Organizacijos vadovė paaiškino, koks bergždiai ištęstas integracijos procesas. Atvykusieji kone metus, jei ne daugiau, tvarkosi dokumentus, tuomet tiek pat laiko mokosi vokiečių kalbos, dar kelis metus užtrunka jų kvalifikacijos pripažinimas ir/ar papildomi profesiniai kursai bei apmokymai, ir tik tada, po kelerių metų, jie gali ieškotis darbo pagal profesiją, kurią galbūt jau praktikavo savo šalyje dešimtmečius.

Diskusijų metų dalyviai taip pat atkreipė dėmesį į religinius konfliktus, į mažumų teises, bei politinį susikaldymą. Dėl temų jautrumo nepavyko išvengti ir įtemptų situacijų ar retkarčiais vis įsiplieskiančių aštrių diskusijų.

4

Kas vienija visuomenę?

Su kiekviena projekto diena, atsakymas į klausimą „Kas vienija visuomenę?“ atrodė vis labiau sudėtingesnis ir komplikuotesnis. Terminai Demokratija, Dialogas ir Įvairovė tapo pasikartojančiais leitmotyvais. Projekto vadovas Martin apibendrindamas teigė, kad visuomenėje nebėra vienos daugumos, prie kurios atvykę turėtų prisitaikyti. Vietoj to, daugumą sudaro skirtingos mažumos, kurios turi išmokti gyventi kartu, nes nepritampantieji ima žvalgytis atgal, identiteto ieškodami etninėje kilmėje. Masinė migracija naikina  „Either / Or“ (liet. „Tas ar Kitas“) principą, kuriuo vadovaudamiesi pripratome kiekvienam klijuoti etiketę, pavyzdžiui, vokietis ar atvykėlis. Projekto metu švietimas buvo pripažintas kaip vienas iš efektyviausių būdų tvirtinti demokratijos ir tolerancijos pamatus.  „Asmeninė patirtis dar ir dar kartą parodo, kad savišvieta ir keliavimas nepamainomi siekiant pasijusti daugiakultūrinės visuomenės dalimi ir adekvačiai priimti kitos kultūros atstovus“, – įsitikinusi lietuvių delegacijos atstovė Paulė. Lankydamiesi NVO „Cultures Interactive“, projekto dalyviai turėjo galimybę sužinoti ir apie netradicines švietimo metodikas. Berlyne veikianti organizacija ugdo toleranciją per jaunimo kultūrą. „Pirmiausia mes norėjome sužinoti, kas įdomu jaunimui, kuo jie gyvena. Dažnai mes esame pirmieji, kurie išklauso jaunų žmonių“, – teigia organizacijos įkūrėja. Vienas iš jų vykdomų projektų yra darbas su jaunais žmonėmis, linkstančiais į radikalių dešiniųjų pusę, pavyzdžiui tais, kurie jau buvo nubausti už rasizmą ar išpuolius prieš pabėgėlius. Šia veikla siekiama išsiaiškinti, kodėl jų pažiūros krypsta radikalia linkme ir informuoti apie judėjimo žalą ir grėsmę. Kitame projekte organizacijos nariai siekia įtraukti jaunas merginas iš pabėgėlių šeimų į jaunimo kultūrines veiklas, tokias kaip didžėjavimas, grafiti menas ar gatvės šokiai.

Projekto dalyviai ir patys dalinosi savo asmenine patirtimi skleidžiant vienybės ir tolerancijos principus. Pavyzdžiui, vokietė Lisa ir airis Gareth dirba „Corrymeela“ centre, kurio misija yra skleisti darnų sugyvenimą ir suteikti saugią erdvę dialogui vystyti. Kalbėdamas apie veiklos principus Gareth minėjo, kaip svarbu būti visiems atvirais ir priimti žmones tokius, kokie jie yra, nepaisant to iš kur būtų kilę ar atvykę. Lisa pasakojo, kad centre tenka susidurti tiek su pradinukais, tiek su pabėgėliais, tiek su žmonėmis išgyvenusiais šeimos nario savižudybę, tiek ir su ŽIV liga sergančiais pacientais. Mergina užsiminė ir apie atvejį kai dukra, kurios tėvas žuvo nuo bombos sprogimo, ir vyras, padėjęs tą sprogmenį, sugebėjo susikalbėti ir atrasti tarpusavio taiką.

7

Projekto aptarimo metu buvo išskirtos kelios sąlygos būtinos šiandieninės visuomenės darniam ir vieningam koegzistavimui. Visų pirma, visuomenė turi suteikti galimybę kiekvienam individualiai ir laisvai priimti informuotus sprendimus, tiek dėl gyvenimo partnerio, tiek dėl aprangos ar seksualinės orientacijos. Antra, pagarba ir tolerancija turėtų būti mąstysenos ir elgesio pagrindas. Trečia, privaloma suteikti laisvę kiekvienam išpažinti ir praktikuoti norimą tikėjimą. Reguliatyvūs principai, visuomeninės taisyklės bei bendrai pripažįstamos kompetetingos  struktūros taip pat yra nepamainomi komponentai reikalingi visuomenės vieningam ir efektyviam funkcionavimui. Galiausiai, prieita prie išvados, jog itin svarbu suvokti tamsiuosius istorijos įvykius ir laikotarpius, pripažinti ir atsižvelgti į kolektyvinę atmintį, ypač migracijos atvejais.

Projekto pabaigoje jaunimas aptarė, kaip praktiškai pritaikyti išmoktą informaciją ateityje bei integruoti edukacinius metodus universitetinėje veikloje ar neformaliojo švietimo procese. Dalyviai sutarė, kad visų pirma įvardintus principus patys turi pritaikyti savo kasdieniame gyvenime. Lietuvių delegacijos vadovė Inga apibendrino: „Mes patys esame atsakingi už tai, kad visuomenė būtų atvira. Ją vienijame mes“.

9

Prisijunk

Dalyvė iš Lenkijos Ewa, griaudama mitus apie šiandienos jaunimo apatiškumą, tikina, kad projekto metu vyko gausybė debatų pačiomis įvairiausiomis temomis: nuo būdų, kaip pritraukti daugiau vyrų į feminizmą iki svarstymų, kiek daug pilietis turėtų būti įsipareigojęs šaliai, kurioje gimė ir užaugo. Jeigu ir tave domina visuomeniniai bei politiniai klausimai, jeigu nori iš arčiau susipažinti su skirtingų šalių ir kultūrų atstovais, tokiuose mokymuose gali dalyvauti ir tu. Daugiau apie Gustav Stresemann Institut organizuojamus mokymus gali rasti ČIA: . Lietuvių dalyvių komandą renka ir kuruoja Inga Balžekaitė-Šaulienė ingabalzekaite@gmail.com

Parengė Eglė Raustė

Gustav Stresemann Institute nuotr.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

Galite naudoti bazinį HTML kodą. Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.

Prenumeruokite šios diskusijos žinutes, naudodamiesi RSS

%d bloggers like this: