Šalių kultūros audinys yra margas – Lietuvos taip pat
Lietuvių, kaip ir daugelio šiandienos tautų, kultūra man panaši į mozaiką. Tai lyg gražus dirbinys, sudarytas iš daugybės mažų, skirtingų spalvų ir formų mozaikos gabalėlių. Žiūrėdami į bendrą vaizdą mes sakome: tai Lietuva. Bet išėmus mažą mozaikos gabalėlį, lengva pamatyti, kad jo kilmė nelietuviška.
„Sava – svetima“ – šiandien darosi gana pavojinga prieštara, nes kuo daugiau dalykų suvokiame kaip „svetimų“, tuo daugiau be pagrindo bijome, apšnekame ir skleidžiame pasenusias idėjas, kurios kliudo ramybei ir taikai. Todėl šiuo straipsniu norėčiau išsklaidyti mūsų, lietuvių tautos, mozaiką į mažus gabalėlius ir parodyti, kad daug kas, ką šiandien vadiname „sava“, iš tikrųjų yra atėję iš kitų kultūrų, kurias, deja, dažnai suvokiame kaip mums svetimas. Tai aprėpia ne tik maistą, bet ir mūsų žodyną, architektūrą, papročius.
Ei, chebryte, davai kibinų? Žinote, kas tikrai lietuviška šiame sakinyje? Ogi „ei“. Žodis chebra iš tikrųjų kilęs iš hebrajų kalbos. Iki Antrojo Pasaulinio karo Lietuvoje gyveno net 147 000 žydų. Natūralu, kad kai kurie jų vartojami žodžiai paplito ir mūsų kalboje. Hebrajiškas žodis chevre (הרבח) reiškia draugų kompaniją. O chaver (רבח) – draugą. Taigi šiandien kreipdamiesi į savo draugus „chebra!“ negalime pamiršti, kad šį žodį perėmėme iš žydų.
Žodžio davai kilmė, niekam ne paslaptis, slaviška, o kibinai, taip pat žinome, atkeliavo į Lietuvą kartu su karaimais.
Gerai permąstę savo kasdienę kultūrą, pamatysime, kad daugybė dalykų visai nėra lietuviškas, bet kartais mūsų sąmonėje ir svetimų vadinamais palikimas. Tuo labiau, kad dažnai net nesusimąstome, pavyzdžiui, apie aukščiau aprašyto žodžio chebra ištakas. Bet vis tik šiame straipsnyje labiausiai noriu panaikinti įsivaizdavimą apie kai kuriuos dalykus, kurie, tikime, tikrai yra mūsų.
Jeigu Vilniuje lankytųsi svečias iš užsienio, turbūt pirmiausia jį vestumės paragauti „cepelinų“. Važiuodami aplankyti Trakų, senosios Lietuvos sostinės, manau, dažnas sustotume pakelės restorane suvalgyti kibinų. Pavedžiotume svečią po Vilniaus senamiestį, būtinai parodytume Šv. Onos bažnyčią ir papasakotume, kaip Napoleonas norėjo ją ant delno Paryžiun parsivežti. Gedimino kalnas ir jo pilies bokštelis – žinoma! Ir, matyt, papasakotume legendą, kaip Gediminas medžiojo taurą. Gal prisimintume „Tauro“ alų ir pasiūlytume jo paragauti kaip tikro lietuviško alaus. O jei svečias būtų nelabai išrankus, taupus, manau kurią dieną pietums pasiūlytume jam ir kebabų. O jei valgant kebabą ant džinsų užtikštų aštraus padažo, gal tartumėme kokį aštrų nelietuviškos kilmės žodelį.
Viskas tvarkoj, visi šie dalykai tikrai mūsų lietuviškos kultūros dalis, tik nereikia bijoti garsiai pasakyti, iš kur jie atėję. Tai neturėtų liūdinti, bet, priešingai, džiuginti. Juk Lietuva – atvira skirtingoms kultūroms šalims, čia prieglobstį savu metu rado žmonės iš viso pasaulio. O dabar nuo pradžių, tai yra – „cepelinų“.
Bulvės, kaip ir daug kitų gerų valgomų bei rūkomų dalykų, atkeliavo į mūsų žemyną iš Amerikos. Manoma, kad bulvių tešlą pirmieji „išrado“ airiai, maišydami ją į duoną ir taip siekdami sutaupyti grūdų. O į Lietuvą „cepelinų“ receptas, manoma, atkeliavo iš Vokietijos. Žemaičiai, labai gali būti, perėmė tą receptą tiesiogiai iš Možosios Lietuvos, bet likusi Lietuvos dalis už numylėtus „cepelinus“ turi būti dėkinga žydams, kad ir kaip tai keistai skambėtų. Mat prieš 100-150 metų, kai „cepelinai“ paplito Lietuvoje, karčemų savininkai pagrinde buvo žydai. Šie Lietuvos žydai-litvakai turėjo glaudžių ryšių su Šiaurės Vokietijos žydais, ir iš jų išmoktą receptą pradėjo gaminti lietuviams, užsukantiems į jų karčemas. Patiekalas buvo populiarus, nes gerai sušildydavo, buvo sotus, o ir bulvių Lietuvoje netrūko. Ypač tarpukariu, kai jos buvo pradėtos auginti masiškai.
Supratimas, kad iš principo bet kokia kultūra yra daugiakultūrė, leistų žmogui daug lengviau priimti ir kitas kultūras. Teisingai suvokdamas lietuvišką kultūrą, žmogus ir su rusu, lenku, ir su italu ar žydu daug lengviau rastų bendrą kalbą
Žodį „cepelinai“ rašau kabutėse, nes šiuo metu taisyklingai patiekalo pavadinimas turėtų skambėti kiek kitaip – didžkukuliai. Prof. dr. Rimvydas Laužikas nesutinka su tokia kalbininkų nuostata. „Aš manau, kad jeigu patiekalas ateina iš kitos šalies, tai ir vadinti jį reikėtų taip, kaip toje kalboje. Nesuprantama, kodėl „beigelis“ (žydiškas desertas) yra vadinamas didžriestainiu, bet „pizza“ – pica. Atrodo, kad vienų kultūrų primesti pavadinimai mums tinka, o kitų kažkodėl jau ne. Taip pat ir su „cepelinais“: aš tikrai nematau motyvo, kodėl juos reikėtų pervadinti didžkukuliais. Tuo labiau, kad patiekalo pavadinimas turi ir gražią istoriją. Pirmojo pasaulinio karo metais, Lietuvoje buvo aerodromai, kur skraidė vokiečių dirižabliai, ir kažkur kažkas pamatęs tuos dirižablius (vokiškai tam tikra dirižablių rūšis vadinama „zeppelin“), nusprendė, kad jie gana panašūs savo forma į bulvinį patiekalą. Už tai ir pavadino „cepelinais“. Taigi, pavadinimas su gražia, smagia istorija, kodėl gi reikėtų jo atsisakyti? Tuo labiau, kad „cepelinai“ ateina iš Šiaurės Vokietijos, o dirižabliai – taip pat vokiškas kūrinys, – sako R. Laužikas.
Toliau – kibinai. Tai – karaimų palikimas. Ir neveltui geriausios kibininės Lietuvoje – Trakuose, nes būtent ten gyveno ir tebegyvena šiandien karaimų bendruomenė. Karaimus ir totorius į Lietuvą iš Krymo parsivežė Vytautas Didysis ir jie buvo didelė pagalba mūsų šaliai: moterys dirbo valdovų virtuvėse, vyrai saugojo pilis ir kariavo Lietuvos pusėje.
Bet iš Trakų grįžkime į Vilnių. Vis tik tai šiandien pagrindinis turistų traukos objektas Lietuvoje. Dauguma jų atvažiuoja ne į Lietuvą, bet į Vilnių. Ne veltui didžiuojamės savo sostine, bet už jos kūrybą ir istoriją turime būti dėkingi daugybei tautų ir tautelių. Tai, kad Vilnius – lietuvaičių miestas, gana naujas reiškinys. Pavyzdžiui, 1897 m. Vilniuje gyveno vos 2.1 proc. lietuvių. Dauguma, 44 proc. gyventojų, buvo žydai. Beveik 37 proc. – lenkai. O kuo mes Vilniuje didžiuojamės? Jo baroku, be abejo, kuris grynai itališkas dalykas. Gotika? Šv. Onos bažnyčia, nors daugel kartų rekonstruota, pirmą kartą statyta buvo 1495-1500 metais. Ir šios bažnyčios architektas buvo iš Gdansko į Vilnių pakviestas fortifikacijų specialistas dailidė Mykolas Enkingeris.
Na gerai, kas jau kas, bet alus – tikrai mūsų! Teisybė, bet, pavyzdžiui, „Tauro“ alaus daryklos įkūrėjas buvo XIX a. Vilniuje gyvenęs pirklys, miesto Dūmos ir tvarkymo komisijos narys Vilhelmas Šopenas. Tiesą sakant, iš pradžių darykla buvo vadinta Šopeno pavarde, o tik vėliau pavadinimas pakeistas į „Tauro“.
Netgi gerai peržvelgus mūsų vardus, pamatysime, kad Joniukas ir Onutė – taip pat nelietuviški. Ir pagonybės laikais savo vaikų taip niekas nevadindavo. Vardas Jonas yra hebrajiškos kilmės, kuris reiškia „Jahvė išklausė“. Į Lietuvą jis atkeliavo iš Rytų nuo Bizantijos per slavus, vokiečius bei iš Vakarų nuo Romos per lenkus. Ona – taip pat hebrajiškos kilmės vardas. Taigi, šie vardai mums tapo savais tik po Lietuvos krikšto, už kurį turime būti dėkingi broliams lenkams. O juk taip dažnai didžiuojamės, kad esame paskutinė Europoje apkrikštyta tauta.
R. Laužiko klausiu, kodėl, Lietuva, praeityje turėjusi gana draugiškus santykius su skirtingomis kultūromis, šiandien taip pakeitė savo veidą.
„LDK buvo atvira skirtingoms kultūroms šalis, nes mes buvome paskutinė šalis Europoje priėmusi krikštą. Manau, kad ilgai užsitęsusi pagonybė turėjo tolerancijai nemažai įtakos. Valstybė buvo konstruojama pagoniškos pasaulėžiūros pagrindu ir krikštijosi jau būdama galinga didele valstybe. Aišku, iš principo žiūrint, tai nebuvo geras dalykas, nes pagonybė reiškia neraštingumą, ir aš esu šalininkas tos teorijos, kad ankstesnis krikštas mums būtų labiau išėjęs į naudą. Bet štai kalbant apie toleranciją, matau teigiamą vėlyvo krikšto pusę: nes pagonys neturi vieno universalaus Dievo idėjos. Taigi mano kaimas turi savo dievus, tavo kaimas – kitus ir viskas tvarkoj: pagonybė lengviau pripažįsta pasaulio įvairovę negu monoteistinė religija. O kadangi Lietuvą kūrė gan griežti žmonės, tai susiformavo valdančiųjų požiūris, kad svarbiausias žmogaus kriterijus – lojalumas. Trumpai pasakius, jeigu žmogus moka mokesčius ir kariauja tavo pusėje, tai jau visiškai tas pats, kokia kalba jis kalba, kam meldžiasi ar kaip šeimoj sugyvena. Tai ir yra tolerancijos Lietuvoje ištakos. Aišku, tas kitoniškumo suvokimas buvo visada: žydai turėjo savo autonomiją, totoriai – savo, bet tai nebuvo laikoma esminiu žmogaus kriterijumi. Kriterijus buvo lojalumas valdovui ir jei tu – lojalus, tai melskis ir renkis kaip nori. Aišku, mūsų jungimasis su Lenkijos valstybe ir katalikybės plėtra stipriai siaurino šį tolerantišką požiūrį. Jeigu palygintume XVI a. pirmą pusę ir XVIII a. antrą pusę, tai pamatytume, kad tolerancija Lietuvoje tolygiai mažėjo. O kitas svarbus dalykas, kad XIX a. pab. – XX a. prad., kuriantis tautinėms valstybėms, mes pasirinkome nacionalistinį požiūrį, kuris buvo visiškai normalus tuometinėje Europoje ir tai padėjo mums atkurti valstybę. Bet vistik pagrindinis mūsų kriterijus tapo nacionalistiniu. Tai reiškia, kad arba tu kalbi lietuviškai, arba nekalbi. Ir jeigu tu nekalbi, o tavo papročiai ne tokie, kaip visų etnografiškų lietuvių – tampi svetimas. Taip per nacionalizmą mes iš savo kultūros išgrūdom visus, kurie yra nekalbantys lietuviškai, nekilę iš valstiečių ir neturi su mumis bendros kultūros. Tokia tat buvo nacionalizmo pasekmė. O šiandien, manau, nacionalizmas vis dar labai stipriai veikia mūsų gyvenimą, nes šiais laikais žmogui suvokti, kad žydas yra mūsų bendrapilietis, yra nelengva“, – sako R. Laužikas.
Judant link pabaigos – desertas. 2015m. Lietuvoje geriausiu gastronominiu patiekalu buvo išrinktas šakotis. Būtent šakotis keliavo į Briuselį „pristatyti“ Lietuvos Europoje ir kažkaip keista, kad niekas nesusimąstė, kad ir tai – nelietuviškas desertas. Kaip ir cepelinai, „baum-kuchenas“ atėjo iš vokiečių ir Lietuvos dvaruose paplitęs buvo tik XIX a. Vėlgi, gražu prisiminti, kad tų metų Lietuvą mes suvokiame kaip kaimą, o dvarai – buvo bajorai lenkai nedraugai, kurie vieninteliai turėjo pakankamai lėšų kepti tą šakotį.
Leisiu R. Laužikui pabaigti šį straipsnį: „Suvokimas, kad jau dabar mūsų kultūra yra daugiakaltūrė, kad neegzistuoja toks dalykas, kaip švarus tautinis tyrumas, labai padėtų. Ypač maiste mes labai dažnai ieškome tautinio tyrumo, o jeigu jo nerandame – nusiminame. Supratimas, kad iš principo bet kokia kultūra yra daugiakultūrė, leistų žmogui daug lengviau priimti ir kitas kultūras. Teisingai suvokdamas lietuvišką kultūrą, žmogus ir su rusu, lenku, ir su italu ar žydu daug lengviau rastų bendrą kalbą“.
Kotryna Reimerytė
„Pixabay“ nuotr.
Euroblogas.lt 
Parašykite komentarą