Ukraina Europai tautinę kultūrą pristato ir moderniai, ir tradiciškai
Įsivaizduokite Vienos pokylį, iškilmingą vakarą, kur ponios su ištaigingomis suknelėmis sukasi aplink juodais kostiumais vilkinčius vyrus orkestrui grojant Vienos valsą. Ir tik nustojus groti orkestrui netikėtai pasigirsta tradicinės Ukrainos dainos, pačiame Vienos centre.
Lidiia Akryshora yra viena tų, kurių dėka ukrainietiškos tradicijos skleidžiasi Europoje. 27 metų mergina prieš penkerius metus atvyko į Austriją studijuoti komunikacijos mokslų. Pirmiausia troškusi pažinti svečią kultūrą, pastaraisiais metais mergina priklauso Ukrainos jaunimo Austrijoje draugijai, kuri siekia supažindinti Vakarų pasaulį su savo gimtosios šalies kultūra.
Lidiia Akryshora vilkinti tradicinius ukrainiečių drabužus. Yaromyr Babsky nuotrauka.
Lidiia į susitikimą atėjo vilkėdama juoda suknele. Kai ją pagyriau, ji suskubo man pasakyti, kad tai ukrainiečių dizainerių darbas. „Aš mėgstu dabartinius ukrainiečių dizainerius, kai kurie tikrai nuostabūs ir kai žmonės pasidomi aš didžiuojuosi sakydama, kad tai ukrainiečių rankų darbas. O žmonės tikrai pasidomi“.
Lidiia kalbasi su „Euroblogu“.
Jau penktus metus studijuoji Vienoje. Ko labiausiai pasiilgsti būdama svečioje šalyje?
Ko labiausiai pasiilgstu, neminint šeimos ir artimųjų, tai draugų ir žmonių, nes ukrainiečiai yra atviresni. Tu gali susirasti draugų bare, pažintis nesitęs tik tą vakarą, to aš labiausiai pasiilgstu. Kai tik atvykau į Vieną pirmą sykį man labai patiko žmonės, jie buvo labai draugiški, bet tik paviršiuje, jie neįsileidžia į savo pasaulį taip greitai, dėl to tik po dviejų metų čia radau gerą draugą. Dar pasiilgstu virtinukų ir mamos barščių. Buvome pagaminę barščius Austrijoje, kai vyko revoliucija. Dalinome barščių indelį kartu su mažais lapeliais su informacija apie tai, kas vyksta šiuo metu Ukrainoje. Buvo žiema, žmonės be galo džiaugėsi karštais barščiais.
Pavasario šventė Vienoje. Yaromyr Babsky nuotrauka.
Kaip kovoji su ilgesiu?
Aš priklausau Ukrainos jaunimo Austrijoje organizacijai. Žaviuosi, kad žmonės myli tai, ką čia daro, yra modernūs. Mes ne tik skleidžiame ukrainietiškas tradicijas, bet taip pat esame šiuolaikiški, madingi. Austrai mėgsta ką mes darom, tie, kurie ateina, po renginių stebisi: „oho, aš nežinojau, kad turite tokią nuostabią kultūrą“, ar tokius rašytojus, ar panašiai. Žinoma mes norime būti pastebėti, norime išsaugoti savo tradicijas ir taip mes tampame labai artimi su savo tautybe. Bet tuo pačiu, mano atveju, aš tiesiog noriu ne tik studijuoti ir ši organizacija padeda man.
Ar prisijungei prie jų tik atvykusi į Austriją?
Pirmus metus daugiausiai stengiausi bendrauti su austrais, bet tai smarkiai pasikeitė po Ukrainos revoliucijos. Po jos visi Ukrainos išeiviai bandė paremti savo šalį. Po šio įvykio ir aš tapau aktyvesnė. Ir ne tik aš. Aš turiu daug draugų, kurie taip pat prisijungė prie ukrainiečių draugijų po revoliucijos. Dėl to Vienoje Ukrainiečių jaunimo organizacija dabar tokia stipri.
Akimirkos iš renginių. Valentyna Holovan nuotrauka.
Kokius renginius organizuojate?
Vienas mano mėgstamiausių, kuris yra vos ne mano vaikas, tai ukrainietiškų filmų dienos Vienoje. Pusę metų kontaktavome su Ukrainiečių režisieriais, kad galėtume pristatyti ukrainietiškus filmus Vienoje tris vakarus iš eilės. Tai it labai labai mažas kino festivalis.
Vasario mėnesiais, kuomet vyksta didieji Vienos pokyliai, mes organizuojame pobūvį su specialiomis ukrainietiškomis tradicijomis. Mes galvojome, kaip surengti renginį sekant Vienos tradicijas, bet kartu ir nepamirštant Ukrainos. Taigi, pavyzdžiui, 2016 metais, vienas ukrainietis, dainuojantis Vienos operoje, dainavo mūsų pobūvyje. Taip pat ukrainiečių šokėjų pora, kurie persikraustė į Austriją prasidėjus karui prisijungė prie mūsų renginio. Jie labai geri šokėjai, čempionai, ir sužinoję, ką mes darome, norėjo prisidėti. Į pobūvį atvyko žmonės iš Ukrainos, Vengrijos, Čekijos, Ispanijos, apie 350 žmonių prabangiuose rūmuose Vienoje.
Gegužę mes švenčiame vasaros pradžią ir švenčiame visiškai pagal ukrainietiškas tradicijas, bet ne visi žmonės tai supranta. Aš esu už tai, kad orientuotume savo renginius į Austrijos tautiečius dėl to renginius siekiame reklamuoti dvejomis kalbomis, juose turime vertėjus.
Operos solistė Zoryana Kushpler Vienos pobūvyje. Nadija Ravliuk nuotrauka
Kodėl nori pristatyti savo kultūrą austrams?
Tokiose šalyse kaip Prancūzija, Austrija žmonės labai susitelkę į save. Revoliucija Ukrainoje parodė, kiek mažai austrai žino apie mano gimtinę ir kiek stereotipų gyvuoja. Aš mėgaujuosi matydama kaip jų veidai keičiasi iš nuostabos kai jų stereotipai griūva. Deja Ukraina yra žinoma dėl karo, o tuo nelabai galima didžiuotis. Bet vietoje to, kad verktume ir skųstumėmės, kokie mes vargšai, mes bandome tiesiog gerai praleisti laiką ir parodyti savo šalies grožį.
Europos Sąjungos rėmuose labai propaguojama europiečio tapatybė, o mes šiuo metu tampame vis patriotiškesni pabrėždami, kad mes ukrainiečiai. Esu girdėjusi, kaip austrai žavisi tuo, kas nutiko Ukrainoje, kaip mes susivienijome, kaip tai juos įkvepia. Girdėjau tokius žodžius iš daugelio žmonių.
Taip pat Austrai ir kiti europiečiai dažnai neklausia kas tu esi. Kai išgirsta, kad tu esi iš šalies apie kurią jie jau yra susidarę tam tikrą nuomonę, kaip iš Ukrainos ar Baltarusijos – šios šalys nepriklauso ES – jie iš karto žiūri kaip į žemesnę grandį, jie nežiūri į tave, kaip į asmenybę. Todėl tu gali padaryti ką nors gero, nustebinti juos. Aš mėgaujuosi, kai jie išgirsta ką nors gražaus apie Ukrainą ir pakeičia savo nuomonę.
Vienos pobūvio vedėjai. Lidiia Akryshora kairėje. Nadija Ravliuk nuotrauka
Ir kas juos labiausiai stebina?
Kalbant apie mane, ką aš girdėjau, žmonės stebisi, kad mes užsispyrę, kad mes galime atvykti ir išmokti vokiečių kalbą per trumpą laiką, kad mes norime bendrauti ir mokytis. Nežinau iš kur gyvuoja negatyvūs stereotipai, galbūt tai ankstesnių imigrantų nuopelnas, dauguma jų buvo paprasti darbininkai, kurie nebuvo išsilavinę, tačiau, kad ir kaip būtų, tai neleidžia spręsti apie visus tautiečius.
Ar žadi grįžti į Ukrainą?
Neatmetu galimybės, kad sugrįšiu. Aš palikau Ukrainą ne dėl to, kad man ten nepatiko, aš atviras žmogus ir noriu viską išbandyti dėl to dabar dar negaliu atsakyti ar sugrįšiu visam laikui.
Kalbino Giedrė Peseckytė
Pagrindinė straipsnio nuotrauka – Valentynos Holovan.
Euroblogas.lt 
Parašykite komentarą