Virtuali tauta: vizija, koncepcija ar realybė?
Šėtonas: Sveiki atvykę į Pragarą… Čia kentėsite visą Amžinybę, degsite liepsnose kurstomose jūsų pačių nuodėmių…
Aš: Koks jūsų WiFi slaptažodis?
– Interneto išmintis –
Ar vis dar galime pasijuokti iš mūsų šiandieninės priklausomybės nuo technologijų, ar visgi jau darosi šiek tiek neramu? Andrew Sullivans straipsnyje „I Used to Be a Human Being“ , kurį itin rekomenduočiau perskaityti, autorius nerimauja dėl obsesyvaus living-in-the-web ir nykstančios ribos tarp to, kas realu ir virtualu. Šįsyk norėjau pasidomėti, kaip skaitmenizacija ir išmaniųjų technologijų plėtra keičia tautos ir valstybės sampratą bei funkcionavimą. Ypač unikalus yra tokios šalies kaip Lietuva, kurios bent trečdalis populiacijos gyvena svetur, atvejis.
Globali skaitmeninė lietuvių bendruomenė
Lietuvos atkūrimo 100-mečio proga vykdoma iniciatyva suburti 4 000 000 lietuvių visame Pasaulyje į globalią skaitmeninę lietuvių bendruomenę. Jungties simboliu įvardijamas bendras „Tautiškos giesmės” atlikimas 2018 m. liepos 6 d. 21:00. „Net ir labai toli būdami, pasitelkę šiuolaikines technologijas, galime išsaugoti visus tarpusavio ryšius, atrasti naujų bendruomeniškumo formų ir būti stipria tauta“, – idėjos koncepciją komentuoja Dalia Grybauskaitė. Ypač įdomu iniciatyvos svetainėje panagrinėti „Pasaulio Lietuvos žemėlapį“: kuriose pasaulio vietose susidarė didžiausi lietuvių sambūriai ar kokiuose tolimiausiuose žemės kampeliuose galėtum išgirsti gimtąjį „Labas“. Iniciatyva siekia ne tik sužinoti išsibarsčiusių lietuvių skaičių ir koordinates, bet ir suteikti tautiečiams virtualią erdvę bendrauti, susirašinėti, publikuoti renginius, kurie bus matomi žemėlapyje, ir į juos kviesti aplink gyvenančius kaimynus lietuvius. Tokia nacionalinio lygio iniciatyva, mano nuomone, yra itin sveikintina, ypač žinant, kad vietiniu, regioniniu ir nacionaliniu lygmeniu skaitmeninės lietuvių bendruomenės buriasi jau seniai. Išpopuliarėjus socialiniams tinklams surasti aplink gyvenančius lietuvius kaip niekada paprasta. Pavyzdžiui, Facebook‘e gausu tokių grupių kaip „Lietuviai Tenerifėje“, „Vokietijos Lietuviai“ ar „Lithuanians in Chicago“, kur emigravusieji susipažįsta, bendrauja, bei vieni kitus konsultuoja. Skaitmenizacijos ir išmaniųjų technologijų dėka, regis, ryškėja savotiškos virtualios tautos užuomazgos. Šiuo metu Briuselyje gyvenanti Rugilė Šablinskaitė teigia: „Nemanau, kad emigrantai sąmoningai siekia kurti virtualią tautą – tai tiesiog natūralus procesas gyvenant užsienyje. Iš vienos pusės, virtuali erdvė padeda palaikyti ryšį su draugais ir artimaisiais kitose šalyse bei lengvai su jais susisiekti. Iš kitos pusės, tai daug pigesnis ir patogesnis būdas, prieinamas daugelyje pasaulio vietų“. Mergina tuo ypač įsitikino gyvendama Kenijoje, kur, pasak jos, „paštas neveikia, pastatai dažniausiai neturi adresų, tad internetas yra patogiausia erdvė bendravimui“. Rugilė pasakoja, kad Kenijoje jų, lietuvių, buvo susibūrę apie dešimt. Vienus ji sutiko būtent internetinės erdvės dėka, o kitus tradiciškesniu būdu, pavyzdžiui, gatvėje atpažinus lietuviškus marškinėlius. Anglijoje gyvenanti Ieva Delininkaitytė pabrėžia, kad virtualus migrantų bendravimas – tik vienas iš aspektų skaitmeninių pokyčių sraute. Pašnekovė nemato didelio skirtumo tarp bendravimo internetu su Lietuvoje likusiais lietuviais, emigravusiais ar su bet kuo kitu. Pasak jos, net vykti niekur nereikia, juk ir gimtinėje su tais pačiais lietuviais daugiausiai bendraujame technologijų pagalba. „Aš manau, kad šiandieninis žmogus kuria virtualų pasaulį“, – apibendrina Ieva. Žinoma, internetu su svetur gyvenančiais tautiečiais jungiasi ne tik lietuviai, bet ir kitų šalių piliečiai. Kaip tik juokavom su studentais iš Vokietijos, kad jiems, vykstant studijuoti ar dirbti į užsienį, nesutikti tautiečių vokiečių beveik neįmanoma, o ką jau kalbėti apie tikslingą aplinkui gyvenančių „savų“ paiešką pasauliniame tinkle (www), kai nori susirasti būstą, veiklos ar gauti patarimų. Rašytojas Robin Sharma knygoje „Kas verks, kai tu mirsi“ pastebi: „Žmonės tarpusavio ryšį palaiko elektroniniu paštu, faksais ir skaitmeniniais telefonais, tačiau dar niekada jie nebuvo tokie susvetimėję“. Galbūt. O galbūt , informacinių technologijų dėka besivystančios virtualios tautos, atvirkščiai, yra suartėjimo pavyzdys?
Skaitmeninė valstybė
Virtualus tampa ne tik tautiečių bendravimas, tačiau ir kasdieninė veikla bei rutina. Ar galėtumėte įsivaizduoti gyvenimą be skaitmeninių paieškų sistemų, elektroninės bankininkystės paslaugų ar internetinių parduotuvių? Smalsu stebėti, kaip, siekiant procesų efektyvinimo, skaitmeninę revoliuciją išgyvena ne tik privatus, bet ir viešasis sektorius. Atidžiau galima būtų pažvelgti į kaimynės Estijos pavyzdį, kuri, skaitmeninių technologijų plėtra ir pritaikymu, lenkia daugumą Europos valstybių. Šalyje ko ne visos viešosios paslaugos prieinamos specialiame valstybės portale. Jau kitąmet Liuksemburge, technologijų pionierė pelniusi pravardę E-stija, turi atidaryti pirmą pasaulyje duomenų ambasadą, kurioje bus saugomi svarbūs elektroninės vyriausybės duomenys apie mokesčius, žemę, kompanijas, tapatybės dokumentus, pensijas, įstatymus, ir t.t. Maža to, Europos Sąjungai pirmininkaujanti Estija sukūrė specialią informacinę sistemą „Presidency Gateway“, kur skelbiama visa būtina informacija apie renginius, talpinama reikalinga dokumentacija, suteikiama galimybė kurti virtualias darbo grupes ar net rengti interaktyvias apklausas renginių metu. Tokia plataus galimybių spektro sistema pirmininkavimo ES istorijoje dar niekuomet nebuvo naudota, tačiau teigiama, kad platforma bus adaptuojama ir kitose šalyse pirmininkavimo metu.
Dar 2005 metais Estija tapo elektroninio balsavimo pradininke. Lietuvoje diskusijos apie modernios elektroninės rinkimų platformos sukūrimą girdėti jau kelerius metus. Skaitmeninė erdvė leistų intensyviau įtraukti pasaulio lietuvius į šalies ateities kūrimą, juk iš virš 600 000 Lietuvos pilietybę turinčių asmenų gyvenančių užsienyje, šiuo metu rinkimuose balsuoja tik 19 000. Skaitmenizacija, tikėtina, suaktyvintų ir jaunosios kartos dalyvavimą ir supaprastintų procesą akliesiems, žmonėms su negalia ar mažau mobiliems piliečiams. Žinoma, šios vizijos įgyvendinimui reikalingos didelės papildomos investicijos, tiek informacinių technologijų įsigijimui, tiek jų priežiūrai bei saugumo užtikrinimui, tačiau, kita vertus, XXI-ajame amžiuje sistemos modernizavimo išvengti, ko gero, net nepavyktų. Elektroninis balsavimas palengvintų pasiekiamumą, tačiau pilietinės pareigos nevykdymas yra tik viena iš daugelių iššūkių, keliančių nerimą šiandienei demokratinei sistemai. Kaip informacinės technologijos galėtų padėti spręsti patriotizmo nuosmukio, jaunų žmonių apatijos, vis mažėjančio pasitikėjimo valdžios institucijomis, piliečių emigracijos ir jų atitrūkimo nuo valstybės problemas? Taip pat būtų vertinga atidžiau panagrinėti virtualios tautos koncepciją: Ar tautos ir valstybės skaitmeninimas turėtų būti paliktas natūraliam vystymuisi ar, priešingai, įtrauktas į šalies pažangos strategiją ir kryptingai įgyvendinamas? O kaip ugdyti E-piliečius? Ir užtikrinti jų kibernetinį saugumą?
1985-aisiais Steve Jobs viename interviu sakė: „Daugeliui žmonių labiausiai įtikinanti priežastis įsigyti kompiuterį yra siekis prisijungti prie valstybę apimančio komunikacijos tinklo. Mes esame dar tik pradinėje stadijoje to, kas ateityje bus įsimintinas proveržis daugeliui žmonių – toks įsimintinas kaip telefono atsiradimas.“ Gyvendama Pietų Korėjoje ir Japonijoje, turėjau galimybę žvilgtelti „į ateitį“, o dabar nekantrauju išsiaiškinti, kokie „įsimintini proveržiai“ laukia tiek tikros, tiek virtualios Lietuvos bei jos piliečių.
Parengė Eglė Raustė
Euroblogas.lt 
Parašykite komentarą