Itališkas bella vita: būti suaugusiam nuobodu

Sukūrė Euroblogas.lt, 11 vasario, 2018

Balsuoti, vesti, įsigyti alkoholio, gauti vairuotojo pažymėjimą ir gal net mokyklos baigimo atestatą – tiek galimybių atsiveria 18-os sulaukusiems italams. Lietuvoje pridėtum ir galiybę ištrūkti į tėvų namų – dažnas po mokyklos skuba apsigyventi atskirai. Italijoje tai neįprasta – jei nepradeda studijuoti kitame mieste, dauguma pas tėvus lieka iki 30-40-ies. Italai nesigėdija dėl to būti išvadinti vaikais, priešingai, džiaugiasi, kad gali sutaupyti, nesirūpinti dėl švaros namuose ir kasdien gauti skaniausio – žinoma, pagaminto mamos, – maisto.

Tai patvirtina statistika – „Eurostat“ duomenys rodo, kad su tėvais tebegyvena vos 4,5 proc. 25-29 metų danų ir net du trečdaliai italų.

Mamai – vis dar darželinukas

Luca Fraccascia iki šiol gyvena su mama. Tiesa, ne dėl to, kad labai sunku suaugti, o dėl gyvenimiškų aplinkybių. Iš tiesų mama gyvena jo bute: „Ji – mano viešnia, nes yra našlė. Du mano broliai yra vedę, nors ir tame pačiame mieste gyvena, o aš – viengungis.“

Jei tik galėtų, Luca mielai apsigyventų atskirai. Tai suteiktų visišką laisvę veikti, ką nori, mat tėvai Italijoje neretai daro įtaką vaikų, ypač sūnų, pasirinkimams. Kita vertus, tuomet kartais gali pasijusti vienišas, neturėti žmogaus pasikalbėti apie kasdienius rūpesčius.

Svarstydamas, kada italai suauga, pašnekovas siūlė nesivadovauti įstatymuose nurodytu amžiumi. Tai esą nutinka, kai jaunuolis nebepriklauso nuo kito, supranta, kaip išgyventi pačiam, neprašant kitų pagalbos.

„Mama iki šiol su juo kalba lyg su darželinuku“

Kad tėvai ilgai globoja net suaugusius vaikus, patyrė už italo ištekėjusi Arina.

„Negaliu tvirtinti, kad visi italai – bamboccioni (it. dideli kūdikiai). Turistų gausiai lankomose vietose paklausykite, kiek jų užsienietes palydi ciao, bella! Koks mamos sūnelis tam pasiryš? – juokdamasi klausė lietuvė. – Jie moka ir pastos pasigaminti ar picą iškepti, ir langus nuvalyti, ir drabužius išskalbti, ir vaikais pasirūpinti. Bet…“

Arinai užtenka nuvažiuoti pas uošvius, kad jos vyras pajaunėtų mažiausiai iki paauglystės.

„Mama iki šiol su juo kalba lyg su darželinuku: „Ar skaniai mama pagamino? Gal galėtum mamai paduoti sūrio?“ Visuomet įdeda maisto į lėkštę – ne vien iš puodo virtuvėje, ką aš irgi darau, bet ir prie stalo. Prieš vestuves kartu važiavome pirkti vyrui kostiumo (tai buvo tėvų dovana), bet galiausiai nupirko ne savo pasiūlytą, blizgantį lyg išteptą sviestu, o tą, kurį išsirinko pats sūnus“, – prisiminė pašnekovė.

Jos manymu, toks elgesys nėra blogas, greičiau rodo rūpestį artimu žmogumi, bet nesibaigianti globa atrodo perdėta: „Aš pripratusi dar nuo mokyklos laikų pasirūpinti savimi – dėl mamos darbo grafiko pati pasigamindavau pietus, pati nusimegzdavau drabužių, jei kokio užsimanydavau, nuo pirmos dienos universitete gyvenau atskirai. Todėl būtų keista, jei kitas kažką darytų už mane.‘

Italės išties taip myli sūnus, kad nedrįsta papriekaištauti dėl purvinų kojinių ant grindų ar nešvarių indų. Jos tempia maistą iš parduotuvių, rytais verda kavą, gamina. Italijoje per pietus biurai ištuštėja, daugelis parduotuvių, ypač mažesnių, užsidaro – vyrai keliauja pas mamas pavalgyti. Šie kartais taip išlempa, kad neišmoksta gyventi savarankiškai ir vedę tokios pačios priežiūros tikisi iš žmonų.

Pas tėvus – iki vestuvių

„Palikau tėvų namus, kai tik galėjau. tinklaraščiui Euroblogas.lt pasakojo Davide Molteni. – Visuomet norėjau tai padaryti, tačiau ne dėl to, kad su jais nesutariau, – tiesiog esu vienišius. Mokiausi doktorantūroje ir dirbau universitete, bet mano, kaip tyrėjo, algos nepakako gyventi savarankiškai. Kai tik gavau darbą informacinių technologijų kompanijoje už geresnius pinigus, mečiau doktorantūrą, o po poros mėnesių išsinuomojau butą. Tada man buvo 27-eri.“

Net po keliolikos metų Davide džiaugiasi šiuo žingsniu. „Pagaliau galėjau gyventi be jokių taisyklių ir nurodinėjimų: valgyti, kai išalkdavau, miegoti, kai užmigdavau. Net santykiai su tėvais pagerėjo, nes juos aplankau rečiau ir neilgam. Tvarkymasis ir skalbimas niekada nebuvo problema. Gaminti man nuobodu, tad verčiau valgau ne namie. Tas pats kalbant apie daugelį darbų – jei kažkas kelia nuobodulį, verčiau sumoku kitiems, kad juos nuveiktų“, – pripažino jis.

Pašnekovo žodžiais, ne visus 18-os sulaukusius italus, nors įstatymai juos laiko suaugusiais, galima tvirtai tokiais vadinti – jis šį amžių pavėlintų iki 25-30 metų. Kaip ir svetur, savarankiškais italai tampa palikę tėvų namus, o tai dažniausiai nutinka tik radus darbą. Tik kai kurie išsikrausto dar studijuodami, ypač jei universitetas – kitame mieste. Nors bakalauro diplomui Italijoje reikia studijuoti trejus, magistro – dar dvejus metus, daugelis reikiamą kreditų skaičių surenka per ilgesnį laiką, tad diplomą gauna, taigi ir darbą randa ne anksčiau kaip 23-25 metų.

Ne vienas tėvų namų duris užvėrė tik susituokęs. „Man sunku tai suprasti, bet žinau daugybę žmonių, kurie išsikraustė po vestuvių, – kalbėjo Davide. – Turiu draugų, kurie tebegyvena su tėvais. Net jei turi nuolatinį darbą ar merginą, jie mieliau gyvena ten. Tikrai nesuprantu kodėl, gal jų tėvai turi didelius namus…“

Nuomotis butą Italijoje apskritai nepopuliaru – kam švaistyti pinigus? Italai stengiasi iš tėvų kraustytis tiesiai į nuosavą būstą, bet jam įsigyti reikia geros algos. Jaunam žmogui ji vargiai prieinama. Per krizę įsidarbinti net už kuklų užmokestį tapo nelengva, dažnai reikia kliautis laikinomis sutartimis, todėl ne vienas tėvų namuose užsibūna ilgiau, nei norėtų. Neskuba ir tuoktis, nes tai kainuoja nemažus pinigus.

Gyvenant su tėvais, kas mėnesį galima sutaupyti kokį tūkstantį eurų, o, pavyzdžiui, Milane – dar daugiau. „Namie kasdien gauni puikaus mamos pagaminto maisto, gali paprašyti, ko nori. Tėvai viską padaro. Gali pasiskųsti, pavyzdžiui, kad bakas apytuštis, jie pripils degalų ir neprašys atiduoti 50 eurų. Jie laimingi, galėdami padaryti tokią dovaną”, – tinklaraščiui Euroblogas.lt yra pasakojęs Vokietijoje gyvenantis italas Giangiacomo.

Anot jo, merginoms labiau įprasta palikti namus. Šios ir daugiau pareigų namie turi, pavyzdžiui, padėti virtuvėje, tvarkytis. Jei vaikinas namo parsiveda merginą, tėvai mandagiai juos palieka vienus, o prireikus buto visam savaitgaliui iškeliauja, pavyzdžiui, aplankyti giminaičius. Draugą parsivedus dukrai, esą visi susirenka pažiūrėti. Kai Giangiacomo pasikviesdavo draugų į tėvų namus, mama dar ir pagamindavo visiems maisto.

Kaip gyventi pas tėvus ir turėti antrą pusę?

Tokios tradicijos ne tik verčia šaipytis iš italų ir vadinti juos mammoni – mamyčiukais. Jos kelia grėsmę ir šalies demografinei situacijai. Mat išpopinti jauni italai stokoja įvairių įgūdžių (profesinių, savarankiško gyvenimo, net bendravimo su priešinga lytimi). Gyvenant su tėvais sunku palaikyti nuolatinius santykius. Vėlai palikę tėvų namus jie vėliau sukuria šeimas ir susilaukia vaikų, dažnai apsiriboja tik vienu.

Tai patvirtino ir Davide, tarp draugų žinomas kaip oreivis, strateginių stalo žaidimų, japoniškų komiksų manga ir apskritai Japonijos mėgėjas (dėl to net pramoko japoniškai), didžiulis filmų „Žvaigždžių karai“ gerbėjas. Jis net dalyvauja džedajų („Žvaigdžių karų“ herojų) turnyruose ir kaunasi jų ginklais – šviesos kardais.

Paklaustas, ar negirdi siūlymų pagaliau suaugti ir nebeužsiimti tokiais vaikų reikalais, Davide net neišsisukinėjo: „Žinoma, ir sutinku su jais. Nemėgstu atsakomybės, nenoriu vesti ar turėti vaikų. Man nerūpi niekas kitas, taigi galima sakyti, kad nesu suaugęs. Mano galva, būti suaugusiu nuobodu.“

 Eglė Zicari

 

 

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.