Grynųjų pinigų alternatyvos: mokėsite mobiliuoju, saldainiais ar šlepetėmis?

Kioskas Kenijos sostinėje Nairobyje, Eglės Zicari nuotr.

Parduotuvėje arba turguje išsirinkus prekę, pastarajame – gal dar šiek tiek pasiderėjus reikia sumokėti. Kaip? Kvailas klausimas… Lietuvoje – taip, bet kai kuriose šalyse (ir net netolimose) tam kartais praverstų detalios instrukcijos. Bet galima susimokėti ir labai paprastai – vos priglaudus mobilųjį telefoną prie skaitytuvo. O pakeliavus toliau susimokėti galima ir daiktais ar skanėstais, pavyzdžiui, lietuviškais saldainiais.

Kreditinės ar debetinės kortelės nebeatrodo egzotiškai net egzotiškose vietose. Net tokioje šalyje, kaip Afganistanas, kuri ne vienam atrodo tebegyvenanti viduramžiuose, jau kone prieš dešimtmetį buvo galima ne tik bankomate išsigryninti pinigų, bet ir mokėti kortele. Žinoma, vos keliose parduotuvėse ir dažniausiai šia paslauga naudodavosi užsieniečiai, nes afganistaniečiai ne tik mokėjimo kortelių, bet ir banko sąskaitų neturėdavo.

Kabulas, Eglės Zicari nuotr.

Šie paprastai moka grynaisiais arba telefonu. Nes ten bene dažniau sutiksi žmogų, kuris turi mobilųjį nei yra raštingas, tad naudotis banko paslaugomis jam būtų sudėtinga. Afganistane populiari mokėjimo paslauga M-Paisa (M reiškia „mobilūs“, paisa – pinigai).

Ją dar 2007 metais Kenijoje ir Tanzanijoje pradėjo teikti kompanija „Vodafone“. Ten ji vadinasi M-Pesa (suahili kalba pesa reiškia „pinigai“). Vėliau ši paslauga išplito ne tik į Afganistaną, bet ir Pietų Afrikos Respubliką, Rumuniją ir Albaniją. Jau 2010-aisiais tai buvo sėkmingiausia mobiliuoju telefonu teikiama finansinė paslauga besivystančiose valstybėse. Naudotojai tokiu būdu gali ne tik susimokėti už prekes ir paslaugas, bet įdėti ar išsigryninti pinigų iš sąskaitos, susietos su mobiliuoju telefonu, juos pervesti. Tam tereikia išsiųsti trumpąją žinutę.

Maždaug tuo metu Nepale, kasmet aplankomą tūkstančių turistų, kurių dauguma neabejotinai naudojasi mokėjimo kortelėmis, viešėjusi vilnietė Jurgita galėjo laiku pakeliauti atgal į praeitį. Už viešbutį Katmandu ji su bendrakeleive norėjo susimokėti kreditine kortele. Jokio aparato, į kurį būtų galima įkišti kortelę, suvesti PIN kodą ir taip sumokėti, – tokie naudojami mūsų parduotuvėse, kavinėse ir panašiose vietose – merginos nepamatė. Viešbučio darbuotojas išsitraukė keliautojoms neregėtą daiktą, ant jo padėjo kortelę ir popieriaus lapą, per viršų perbraukė pirmyn atgal tarytum lygintuvu ir taip padarė kortelės kopiją. Taip iškilus kreditinės kortelės numeris atsispaudė popieriuje.

Visos šios procedūros reikėjo, kadangi Nepale elektros tiekimas nepastovus. Ten elektrą gamina hidroelektrinės, kurios labai priklausomos nuo vandens. Jei daugiau palyja, elektra gali būti ir visą parą, bet šiaip ji tiekiama nustatytomis valandomis, lietuvių kelionės metu – dukart per parą po keturias valandas. Kitaip tariant, mokėjimo aparatas ne visada galėtų susisiekti su banku, tad viešbučiui teko naudoti primityvesnį būdą.

„Tame viešbutyje buvome apsistojusios du kartus, abu sykius mokėjome taip pat. Negavome jokių skundų, kad likome skolingos, vadinasi, sistema suveikė“, – iki šiol iš keistos patirties juokiasi Jurgita.

Šią vasarą Nepale lankęsis Vytautas nieko panašaus nematė: „Girdėjau, Amerikoje prieš 20-30 metų ir dar gal neseniai būdavo galima sutikti tokią antikvarinę retenybę. Tam kreditinių kortelių numeris iškilus, kad galima būtų greitai su kalke nukopijuoti.“

Vytautas (priekyje) skrenda parasparniu virš Nepalo miesto Pokharos, nuotr. iš asm. albumo

Nepale, jei priima korteles, paprastai esą taiko maždaug 4 proc. mokestį. „Dažniausiai vis tiek pigiau išeina nei gryninti pinigus iš bankomato ir mokėti vietiniam bankui plėšikišką 200-400 rupijų mokestį arba keisti grynus pinigus“, – aiškino tinklaraščio Euroblogas.lt pašnekovas.

Ne vieną šalį aplankęs Vytautas teigė pastebėjęs per pastaruosius keletą metų paplitusį turistų mulkinimo būdą, kai gryninant pinigus arba mokant parduotuvėje sistema paslaugiai pasiūlo mokėti namų, o ne vietos valiuta, bet kur kas prastesniu kursu, nei taiko „Visa“ ar „Mastercard“. Tai esą ypač paplitę Ispanijoje, bet pasitaiko ir kitose šalyse, pavyzdžiui, Indijoje, tad reikia primygtinai liepti pardavėjui, kad nuskaičiuotų ne eurais, o rupijomis.

Turi kortelę – esi nepageidaujamas klientas

Dažnam turbūt jau pabodę patarimai saugoti savo sąskaitų ir mokėjimo kortelių duomenis kai kuriose šalyse praleidžiami pro ausis. Prieš keletą metų teko dažnai skraidyti su Jungtinių Arabų Emyratų avialinijomis „fly Dubai“. Bilietą, kaip ir daug ką XXI amžiuje, buvo galima nusipirkti internetu. Tiksliau, užsisakyti. Buvo galima už jį sumokėti kreditine kortele. Tik ne taip, kaip paprastai daroma – įvedi kortelės numerį, galiojimo laiką, apsaugos kodą, vienas „klikt“ ir atlikta. Reikėdavo paskambinti į kompanijos būstinę Dubajuje ir tiesiog padiktuoti kortelės numerį. Saugumu net nekvepėjo, bet kito pasirinkimo nebuvo. Dar buvo galima nukeliauti į kelionių agentūrą ir sumokėti grynaisiais.

Mokėjimai kortelėmis yra nemažas galvos skausmas italui Nicolai. Nemažai po Europą automobiliu keliaujantis vyras niekada nėra tikras, kad už degalus galės sumokėti būtent tokiu būdu. Jis pamena viename renginyje Prancūzijoje iš organizatorių gavęs išnuomotą automobilį ir turėjęs nuvažiuoti į degalinę už kelių kilometrų pripildyti baką.

Nicola, nuotr. iš asm. albumo

„Raudona lemputė prietaisų skydelyje ne šiaip degė. Nebuvau tikras, ar su turimais degalų lašais pasieksiu tikslą. Pasisekė – mašina pusiaukelėje nesustojo. Bet degalinėje laukė nemalonus siurprizas. Bandžiau ir kreditinę, ir debetinę kortelę – niekaip. Paaiškėjo, kad ten galima atsiskaityti tik prancūziška kortele“.

Nicola spėliojo, jog taip nutiko dėl to, kad pataikė į degalinę, įsikūrusią prie prekybos centro. Prancūzijoje, kaip ir jo gimtojoje Italijoje, populiaru degalines atidaryti tokiose vietose. Prekybininkai gyvena draugiškoje simbiozėje. Šios degalinės degalus paprastai parduoda šiek tiek pigiau ir privilioja nemažai klientų. O jei jau atvažiavai degalų, kodėl neužsukus į prekybos centrą? Arba atvirkščiai – jei pirkiniai gerokai patuštino piniginę, galima sutaupyti degalams. Kadangi šių degalinių pajamos mažesnės, užsienietiškų kortelių, už kurias mokami didesni komisiniai, jos nenori.

Panašios logikos laikosi ir daugelis degalinių Italijoje. Užsienyje gyvenantis ir itališkos mokėjimo nebenaudojantis Nicola ten turi nuolat ieškoti degalinės, kur galėtų atsiskaityti ne grynaisiais. Jis naudoja ne tik kreditinę kortelę, bet ir V-Pay – „Visa“ debetinę kortelę, išduodamą Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Liuksemburge. Italai nusprendė, kad V-Pay tolygi kreditinei kortelei, taigi su tokiais pat didesniais komisiniais, ir jos kratosi, nebent būtų išduota neseniai. Tiesa, jei randi kokį darbuotoją, atsiskaityti nesunku ir kortele, užtat su mokėjimo automatais susitarti nepavyksta.

Prancūzijoje dažnai besilankančiam Kęstučiui nepatinka, kad ten vis dar naudojamos čekių knygelės: „Senukai kasoje užtrunka nerealiai ilgai… Katastrofa nueiti į prekybos centrą. Užsirauni ant eilės pagyvenusių žmonių su čekių knygelėmis ir, manyk, pusvalandžio nebėra…“

Po tualeto duoda ir kavos, ir šokolado

Tikriausiai teko girdėti, kad seniau įvairiose vietose pinigus atstodavo įvairūs daiktai, pavyzdžiui, karoliukai, druska. Pasaulis pažengė nelabai toli į priekį – vis dar pasitaiko atvejų, kai sumokėti galima ne vien monetomis ir banknotais.

Tinklaraščio Euroblogas.lt pašnekovė Daina ne taip seniai Turkmėnijoje už maistą susimokėjo lietuviškais šokoladiniais saldainiais. „Traukinio restorane paprašė lietuviškus pinigus parodyti, sakau, tik tokių turiu. Taip ir pavalgiau už 10 saldainių“, – iki šiol juokiasi ji.

Panašioje situacijoje prieš keletą metų atsidūriau Kenijos sostinėje Nairobyje. Reikėjo prastumti paskutinį laisvą vakarą ir išleisti likusius kelis šimtus šilingų. Patraukiau į netolimą turgų. Pažioplinėjusi nusižiūrėjau odines ar bent taip atrodančias šlepetes. Daug ir garsiai kalbanti pardavėja paprašė 1000 šilingų (dabartiniu kursu – bemaž 9 eurų). Nei aš tiek turėjau, nei šlepetės atrodė tiek vertos, tad leidausi į derybas. Pasakiau, kad turiu tik 500, išverčiau tuščias kišenes (dar pora banknotų buvo paslėpti kitur – tokiose situacijose dažnai laikausi „paskutinių pinigų“ taktikos).

Nesusitarėme, tad nuėjau. Po kurio laiko grįžusi pardavėją radau sukalbamesnę. Kai išgirdo, kad doleriais irgi negaliu pridėti trūkstamos sumos, ji susiraukusi nudelbė akis į mano pėdas. „O, duok tuos 500 ir šitas!“ Valdžiausi, kad nepradėčiau juoktis, nes moteriškė nusitaikė į šlepetes, prieš kokius penketą metų JAV pirktas už porą dolerių, gerokai panešiotas ir į Keniją pasiimtas, kad būtų išmestos. Skubiai jas išmainiau į naująsias ir dingau, kol nepersigalvojo.

O štai kai kuriose Vokietijos, Šveicarijos ir Austrijos greitkelių degalinėse ar restoranuose už kavą, rimtesnį maistą ar šokoladuką galima mokėti kuponais. Tereikia prieš tai susimokėti už… tualetą. Ten sumoki 50-90 centų ir gauni dailų tokios pačios ar beveik tokios pačios vertės kuponą, kurį gali išleisti maistui ar kitoms prekėms. Nebūtina skubėti – kuponai galioja metus. Panašią tvarką, kai tualetui išleisti pinigai sugrįžta, taikė ir Vengrijoje aplankytas „McDonalds“.

Vokietijoje, kur gyvenu, vis dažniau mokame mobiliuoju, tiksliau, specialia programėle. Tokia, pavyzdžiui, yra sukurta vienai nuolaidų kortelei, kuri galioja daugelyje fizinių ir interneto parduotuvių bei prekybos centrų. Ši kortelė leidžia ne tik sutaupyti, bet ir rinkti taškus, kuriais vėliau galima sumokėti už prekes, o dabar – ir atsiskaityti pinigais tiesiai iš banko sąskaitos. Privalumas akivaizdus – nebūtina nešiotis grynųjų, bet tai ir trūkumas, nes nematant realių pinigų sunkiau kontroliuoti išlaidas. Be to, dažnam pardavėjui vis dar tenka kelissyk pakartoti, kad nori mokėti mobiliąja programėle, o kartais – dar ir paaiškinti, ką kur ekrane paspausti, kad mokėjimas įvyktų.

Eglė Zicari

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

Galite naudoti bazinį HTML kodą. Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.

Prenumeruokite šios diskusijos žinutes, naudodamiesi RSS

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

%d bloggers like this: