Plastiko plėvelę pakeitė vaško drobele maistui

Sukūrė Euroblogas.lt, 7 rugpjūčio, 2018

A. Kazlauskytei prireikė pusmečio eksperimentų namuose, kol pavyko sukurti norimos kokybės produktą, Monikos Pietarytės nuotr.

Pasaulis turi susimąstyti, kur mes nukeliausime naudodami tiek plastiko, kiek naudojame dabar. Tikriausiai vienas žmogus pakeisti gyventojų vartojimo įpročių negali, bet jei atsiras vis daugiau norinčiųjų siekti bent mažyčio pokyčio, pasaulis gali pasukti gamtai draugiškesniu keliu. Būtent prie tokios idėjos prisideda ir daugkartinio naudojimo drobelę maistui „Vaškainis“ sukūrusi Austėja Kazlauskytė.

Kartais progreso tausojant gamtą galima ieškoti ne pažangiose laboratorijose, bet atsigręžiant į praeitį. Čia pašnekovė ir rado atsakymą, kaip būtų galima atsikratyti iš plastiko gaminamų maisto plėvelių virtuvėje. Jos gaminamas produktas iš medvilnės, vaško, aliejų, natūralios gumos ir medžio dervos.

Drobeles iš vaško maistui laikyti naudodavo jūreiviai, Austėjos Kazlauskytės nuotr.

– Kaip vaškainis atsirado jūsų gyvenime? Kaip jį sukūrėte?

– Manau, kad esu naginga ir visada mėgdavau rankdarbius. Klaidžiodama internete užtikau, kad yra toks dalykas, kaip maisto saugojimas natūraliomis priemonėmis, todėl pabandžiau atkartoti senus būdus gaminti drobelę pagal jūrininkų pasakojimus.

Jei teko skaityti Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“, paskutinėje dalyje yra paminėta, kur herojus būtent suvynioja duoną į vaško drobelę. Prisikrovusi minčių bandžiau eksperimentuoti namuose ir, aišku, iš pradžių man niekas nepavyko, bet aš užsivedžiau ir per pusę metų padariusi labai daug bandymų sukūriau vaškainį. Taip pabandžiau savo namuose pakeisti plastikines plėveles naudodama ekologišką produktą. O galiausiai tai išsivystė į mažą verslą.

Pati esu teisininkė, tad vaškainis buvo visiškas mano hobis. Tuo metu dirbau ir su renginių organizavimu, jokio verslo neplanavau.

– Ar tą pusmetį, kurdama produktą, eksperimentavote visiškai viena?

– Taip, eksperimentavau visiškai viena. Neturėjau labai didelio palaikymo. Draugės sakydavo: „kokiomis nesąmonėmis užsiimi“. Dariau viską pati, bet tai tik daugiau laiko pareikalavo. Nelabai turėjau kieno pagalbos paprašyti. Nors iš tiesų konsultavausi su chemikais ir tekstilininkais, tai buvo mano pabandymas pagilinti žinias.

– Kaip vyko produkto įvedimas į rinką?

– Rinkos netyriau ir viskas išėjo visai netyčia. Viskas išėjo taip, kad kai kūriau vaškainį, dalinau pavyzdžius draugams ir sulaukiau šiokių tokių komentarų. Vieniems patiko, kitiems – ne. Tai gal ir buvo tyrimas, bet buitinis.

Kai vėliau pamačiau, kad pagaliau sukūriau produktą, kuris yra aukštos kokybės, pradėjau galvoti, ko čia reikėtų, kad galėčiau pardavinėti ir susitvarkiau dokumentus, įkūriau mažąją bendriją. Reikėjo susitvarkyti visus formalumus, išmokti šiek tiek dalykų, kurių tik gaminant produktą nereikėjo, pavyzdžiui, žurnalus pildyti. Taip po truputį pradėjau gaminti ir su kiekvienais metais sekasi vis geriau pardavinėti.

Austėja Kazlauskytė, Monikos Pietarytės nuotr.

– Iki šiol versle esate viena?

– Dalį darbų aš deleguoju. Jei man reikia dizainerio, aš samdau, bet su tokiu Darbo kodeksu, kokį turime dabar, aš dar ilgai darbuotojo neturėsiu. Norėčiau pagalbos, bet tai tikrai nutiks ne greitu metu. Jau ir taip versle daug problemų ir popierių, tai priėmus žmogų aš tiesiog nebegalėčiau dirbti dėl administracijos naštos. Kol kas dar sugebu viską padaryti pati, o kai pamatysiu, kad jau nepavežu, tai tada galvosiu, ką daryti.

– Savo produkte naudojate bičių vašką. Teko girdėti, kad Lietuvoje pakankamai sunku jo gauti. Ar tiesa?

– Taip, su vašku labai didelės problemos. Šiuo metu jo net nebeperku Lietuvoje. Tačiau neperku ne dėl kokybės, o dėl to, kad didžioji dalis bitininkų Lietuvoje dirba šešėlyje ir labai sunku gauti sąskaitą faktūrą. Atrodo, kad tai paprastas dalykas, bet dirbti su vokiečiais ar britais man yra daug paprasčiau.

– Bet tai tikriausiai labai išaugina produkto kainą.

– Taip, tai yra brangu, bet aš tiesiog mėgstu ramiai miegoti naktimis ir neturėti streso. Deja, su Lietuvos ūkininkais nepavyko užmegzti gero kontakto.

A. Kazlauskytės vaškainis gali būti naudojamas iki metų, Austėjos Kazlauskytės nuotr.

– Kur parduodate vaškainius?

– Bendrauju su keliomis parduotuvėmis Lietuvoje, turiu keletą partnerių. Taip pat bandau įeiti į parduotuves užsienyje. Nuo šių metų pradėjau prekybą „Etsy“ platformoje. Kol kas tai man nauja ir viskas vyksta lėtai, bet vis dėlto orientuojuosi ateičiai į prekybą internetu.

– Internete jūs savo produktą jau vadinate ir „Cerawrap“ vardu. Ar tai darote dėl planų orientuotis į užsienio rinkas?

– Po truputį keičiu pavadinimą ir žiūriu žmonių reakcijas, nes vaškainis yra labai lokalus pavadinimas, o mano tikslas išeiti į platesnę rinką. Todėl po truputį tą ir darau.

Verslininkė jau keičia vaškainio pavadinimą į anglišką siekdama įsitvirtinti užsienyje, Austėjos Kazlauskytės nuotr.

– Ar užsienyje jau yra siūloma tokių produktų kaip vaškainis?

– Yra keletas, esu net porą parsisiuntusi ir išbandžiusi. Man atrodo, kad mano produktas yra kokybiškesnis, bet keletas variantų yra ir užsienyje. Gaminama įvairių maisto vyniojimo produktų ir ne tik iš vaško.

Aš labai stengiuosi nesidairyti į kitus, kad išlaikyčiau unikalumą, ir kad nepradėčiau netyčia kopijuoti. Stengiuosi save šiek tiek apriboti nuo informacijos apie konkurentus ir netgi sakyčiau, kad sąmoningai neieškau.

– Kiek laiko galima naudoti vaškainį?

– Vaškainis yra daugkartinio naudojimo ir plaunamas. Galima naudoti nuo kelių mėnesių iki metų priklausomai nuo to, kaip intensyviai yra naudojama.

– Koks jūsų požiūris į plastiko vartojimą pasaulyje?

– Aš manau, kad vis tik plastikas yra arba labai sunkiai ir brangiai perdirbimas, arba jis yra neperdirbimas. Manau, kad jau turėtume pereiti prie atsinaujinančių medžiagų, daugkartinio vartojimo ir paieškoti plastiko pakaitalų. O tai padaryti nėra sunku. Kalbant apie Vakarų pasaulį, mes nesame labiausiai pasaulį teršianti grupė. Daug daugiau plastiko išmeta tokios šalys, kaip Filipinai, Vietnamas, Tailandas, tad nemanau, kad reikėtų savęs per daug plakti, bet stengtis žiūrėti, ką vartoji ir ką galėtum padaryti kitaip.

– Ar asmeniškai pati namuose bandote gyventi tvariau ir ekologiškiau?

– Stengiuosi, kiek galiu, bet auginant kūdikį labai sudėtinga. Bandau pereiti prie gaminių, kuriuos galiu naudoti daugiau kartų. Be to, prieš perkant naują daiktą tikrai pagalvoju, ar man jo reikia, ar jį naudosiu ir gal galima paieškoti kokio nors tvaresnio varianto.

Ugnė Karaliūnaitė