Šakutę rankinėje besinešiojanti režisierė Lina Plioplytė: nesuprantu, kam sveikam žmogui reikalingas šiaudelis

L. Plioplytė jau kelerius metus yra atsisakiusi plastiko: rankinuke nešiojasi metalinę šakutę, gertuvę ir puodelį, nuotr. iš asm. albumo

L. Plioplytė jau kelerius metus yra atsisakiusi plastiko: rankinuke nešiojasi metalinę šakutę, gertuvę ir puodelį, nuotr. iš asm. albumo

Metalinė šakutė, puodelis ir gertuvė. Tik tiek tereikia įsimesti į rankinę, kad bent šiek tiek prisidėtum prie švaresnės aplinkos. Tokios pozicijos laikosi Niujorke gyvenanti režisierė, tinklaraščio Euroblogas.lt pašnekovė Lina Plioplytė, įsitikinusi, kad viskas gali prasidėti ir nuo vieno žmogaus.

– Kada ir kaip atsisakei naudoti plastiką?

– Tai įvyko po JAV, Nevados dykumoje vykstančio festivalio „Burning Man“. Būdama ten išgirdau vienos amerikietės, gyvenančios vidurio Amerikoje, paskaitą. Jos visos metų šiukšlės tilpo į vieną stiklinį indą. Išgirdusi tą paskaitą, supratau, kad ji atsakė man į ilgai turėtą klausimą, ko aš noriu.

Man visada atrodė, kad Amerikoje gyvenimas patogus, bet mes nepagalvojame, kur tos šiukšlės nukeliauja vėliau. Mes tuo nesirūpiname. Man atrodė, kad tai nėra teisinga. Man trūko aiškumo.

Supratau, kad individas gali savo asmeniniais sprendimais daryti įtaką pasauliui ir priimti teisingus sprendimus. Tai nereiškia, kad jei visi perka ryte kavą plastikiniame puodelyje, ir tu turi taip daryti. Tu gali kitaip gyventi. Būtent ta moteris ir buvo labai didelis įkvėpimas.

Grįžau į Niujorką ir buvo aišku, kad nenoriu nei plastikinių maišelių iš parduotuvės tempti namo, nei pirkti kavos plastikiniuose puodeliuose, nei valgyti su plastikinėmis šakutėmis.

Kadangi Amerika yra greitojo maisto sostinė, tai to čia yra kas dieną. Jei savęs sąmoningai neprižiūri, tuomet kavą nešiesi ryte plastikiniame puodelyje, pietus valgai iš plastikinio ar putoplasto indo, kurį nusipirkai gatvės kavinėje ar bistro, viską geri su šiaudeliais ir dar vakare dažnai užsisakai maisto į namus, kuris irgi pristatomas plastikinėje taroje. Taip per dieną sukaupi kilogramą ar du maišus plastiko ir apie tai net nesusimąstai.

Grįžusi sau pasakiau, kad pats lengviausias dalykas, ką galiu padaryti, tai įsimesti šakutę sau į rankinę ir nusipirkti metalinį vandens butelį. Nuo to pasikeitė požiūris ir visas gyvenimas, kuris dabar yra praktiškai toks pats, koks kiekvieno kito miestiečio. Tiesiog dabar turiu savo šakutę ir kalbuosi su kiekvienu pardavėju, kuriam labai norisi įbrukti plastikinį maišelį ar lėkštę.

Tai tampa asmeniniu lenktyniavimu, kai tu nenori prisidėti prie žemės ir vandenynų šiukšlinimo ir matai, kad skirtingo maisto yra pilna, ir būdų nusipirkti be plastiko yra pilna ir labai lengvai gali išvengti plastiko.

Režisierės daiktai, išsiruošus į kelionę ar dienos išvyką, nuotr. iš asm. albumo

Režisierės daiktai, išsiruošus į kelionę ar dienos išvyką, nuotr. iš asm. albumo

– O ką darai, jei užėjus į kavinę ar bistro tau visgi pasako, kad neturi galimybės patiekti maisto ne plastikiniame inde?

– Viskas priklauso nuo to, kur pasirenki eiti. Yra vietų, į kurias tiesiog neinu, nes žinau, kad ten nebus nevienkartinių lėkščių ar tikrų puodelių. Bet Amerika yra kapitalizmo sostinė, tai Niujorke, jei tau nėra pasirinkimo valgyti ne iš plastiko vienoje vietoje, kitos durys šalia turės pasirinkimą valgyti iš normalių indų. Čia nugali klientas. Tokiais atvejais sakau: ačiū, ne, šioje vietoje savo dolerių palikti nenoriu. Kadangi nesu iš tų, kurios valgo greitą maistą, valgau sveikesnį, tai taip išeina, kad sveikesnis maistas natūraliai dažniau būna patiekiamas stikliniuose ar normaliuose induose.

Kai pasirenki tokį gyvenimo būdą, pradedi ieškoti, kur tau labiau tiks lankytis. Dabar tai jau žino ir mano draugai ir neiname į tokią vietą, kur yra tik plastikiniai indai. Mes pasirenkame, kur eiti. O jei einu tiesiog kavos, tai turiu savo mažiuką kavos puodelį rankinėje, turiu daugkartinio naudojimo pirkinių krepšelį ir su jais keliauju po pasaulį.

Anksčiau turėjau ir tokį auksinį šiaudelį, bet šiaudelis yra apskritai kvailas išradimas, kuris yra nelabai reikalingas, nebent turi negalią ir jis būtinas, nes kitaip negali gerti ar valgyti. Bet mums šiaudelis yra tik madingas atributas. Viena tokių sudėtingesnių situacijų yra einant į sulčių barą, kur turi priminti padavėjai, kad man – be šiaudelio, nes 50 proc. prisimins, o kita pusė pamirš ir vis vien paduos sultis su šiaudeliu. Bet darausi mažiau jautri tokiomis situacijoms ir vis bandau pasakyti, kad visi šiaudeliai, kurie buvo pagaminti šioje žiemėje, vis dar voliojasi ant žemės. Todėl aš nenoriu prisidėti prie dar vieno šiaudelio gulėjimo kažkur paplūdimyje.

– Ar plastiko esi atsisakiusi tik viešojo maitinimo įstaigose ar ir namie?

– Jei namie yra plastikinių maišelių, aš jų iš pykčio nemetu ar nedeginu. Man rodos, yra keletas užsilikusių iš senų laikų ar kai kokia draugė apsistoja, palieka. Aš juos panaudosiu, bet pati neperku ir sau niekada neimu. Buitis gali puikiai apsieiti ir be vienkartinio plastiko.

L. Plioplytė įsitikinus, kad pokyčio galima pasiekti vien asmeninėmis pastangomis, nuotr. iš asm. albumo

L. Plioplytė įsitikinus, kad pokyčio galima pasiekti vien asmeninėmis pastangomis, nuotr. iš asm. albumo

– O kaip parduotuvėje perki maisto produktus? Juk didžioji dalis produktų vis dar supakuotos į plastikines pakuotes.

– Atrandi parduotuvių, kur yra sveriamų kruopų, kur vaisiai yra neįpakuoti ir neperki produktų, kurie yra įpakuoti. Man neatrodo, kad man sūrio skonis svarbiau nei tai, kad jis įpakuotas į plastiką. Pavyzdžiui, Amerikoje neperku humuso, nes jis yra įpakuotas tik į plastikinius indelius.

Geros naujienos tos, kad kadangi gyvename visko pertekusioje visuomenėje, tai jei perku kokį kremą, jų yra apie šešiasdešimt skirtingų rūšių. Trys iš jų bus stikliniame indelyje, ne plastikiniame, tai viskas – tik į juos ir žiūriu. Taip man palengvėja apsipirkimas. Tas pats su jogurtu. Aš labai mėgstu jogurtą ir kai randu jo stikliniame inde, nusiperku ir labai džiaugiuosi.

– Bet ar toks gyvenimo būdas nekainuoja daugiau?

– Nesutikčiau. Jei perku sveriamus vaisius ir kruopas, tai pigiau išeina. O sveriamą produktą gali įsidėti į savo popierių ir dažnai parduotuvėse būna popierinių maišelių. Jei perku duoną, einu, kur kepa šviežią ir paprašau, kad duotų tiesiog po pažastimi išsinešti.

Visur įmanoma kalbėtis su prekybininkais ir rasti kelią: galima savo taros atsinešti. Yra kas sako, betgi nepatogu nešiotis šakutę visą laiką rankinuke. Man taip nėra. Man nepatogu, kad mes teršiame žemę. Kas yra nepatogiau: užteršti vandenį ir kad tavo vaikai nežinos, kas yra švari Baltijos jūra, ar kad šakutė yra tavo rankinėje?

– Ar Niujorke jau yra daug parduotuvių, kurios parduoda maisto produktus klientų atsineštoje taroje?

– Yra viena, kuri neturi pakuočių. Manau, kad Vakarai jau bunda, ypač su lavina akcijų, kurios sako ne šiaudeliams. Manau, kad didelės korporacijos jau mato, kad klientas to prašo ir klientui svarbu ekologiniai klausimai. Gali manyti, kad tavo asmeninės pastangos nieko nekeičia, bet iš tiesų tu įkvepi vieną žmogų, paskui kitą, trečią ir taip viskas prasideda. Manau, kad galime pajudinti ledus, padaryti įtaką vien asmeninėmis pastangomis.

Aš Amerikoje dažnai apsipirkinėju „Whole Foods“, ten problemų dėl pakuočių nėra. Ten randu popierinių maišelių. Net jei esate prie kruopų skyriaus ir ten tik plastikiniai maišeliai, tai nueikite į saldainių ar duonos kepinių skyrių, ten gal rasite popierinį maišelį.

Turguje mėlynes galima stikliniame indelyje nusipirkti, galima morkų į ranką kaip puokštę pasiimti. Maišelių tikrai nereikia.

– Šiuo metu jau kurį laiką leidi Prancūzijoje. Kaip šioje šalyje? Ar nejauti nepatogumų dėl savo gyvenimo būdo?

– Galiu bet kurioje pasaulio šalyje išsisukti be plastiko. Esu gyvenusi ir Ekvadore, ir į Lietuvą grįžus problemų nebuvo. Tikrai įmanoma, tik turi žinoti, ko ieškoti.

Ekologiškų prekių parduotuvės bus visada patikimesnės partnerės, nes jos labiau supranta plastiko žalą. Kiekvienoje pasaulio šalyje atrandu išeičių. Pavyzdžiui, Ekvadore sustoji pakelėje, kur močiutė pardavinėja sūrį ar dešrą, susirandi mašinoje laikraštį, paprašai, kad į laikraštį susuktų. Reikia tik pasitelkti kūrybiškumą ir visi mielai bendradarbiauja. Kartais Amerikoje pardavėjai raukosi, sako, kad nepils kavos į mano puodelį, pavyzdžiui, dėl higienos. Tokiais atvejais esu principingas žmogus ir sakau, kad tada man ir nereikia. Bet iš tiesų tai nutinka retai.

Ugnė Karaliūnaitė

DAUGIAU SKAITYKITE:

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

Galite naudoti bazinį HTML kodą. Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.

Prenumeruokite šios diskusijos žinutes, naudodamiesi RSS

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

%d bloggers like this: