Autizmas ir teatras: ko galime pasimokyti iš Ispanijos?
Teatrinių užsiėmimų metu pavyko išmokti nemažai kasdieniam bendravimui reikalingų įgūdžių. „Akių kontaktas, tinkamas bendravimo atstumas, kūno kalbos supratimas“, – vardija pašnekovas. (César Baca nuotr., „Escena Diversa“)
Užkulisiuose slopsta bruzdesys. Prasiskleidžia užuolaidos. Į sceną įžengia aktoriai. Viskas kaip įprastame teatre, tik čia jokio melo, jokios butaforijos – aktoriai čia vaidina gyvenimą. Tiksliau, gyvena gyvenimą, o teatro scena jiems – dar viena galimybė geriau jį suprasti.
Ketverius metus teatrinius užsiėmimus autizmo spektro sutrikimų (ASS) turintiems žmonėms Madride vedantis 26-erių iš Venesuelos kilęs aktorius Gabrielius Vivas Martinezas tinklaraščiui Euroblogas.lt teigia, kad teatras yra stebuklinga vieta. Čia autistiški žmonės gali lengviau atsiskleisti, pažinti save, užmegzti ryšį su kitais žmonėmis ir išmokti svarbių socialinių taisyklių.
Įvairialypė pagalba
Gabrieliaus (trečias iš kairės) užsiėmimus lankydavo ne tik vaikai, bet ir suaugusieji, turintys autizmo spektro sutrikimų. Vyriausiam jų – 38 metai. („Escena Diversa“ nuotr.)
Aktoriaus pažintis su ASS žmonėmis prasidėjo 2014 metais, kuomet jis atliko praktiką vienoje Maltos organizacijoje „Inspire Foundation“. Jau tada pastebėjęs savo profesijos įvairiapusiškumą, jis nutarė savo aktorinius gebėjimus toliau paskirti kilniems tikslams. Taip jis savo šalyje prisijungė prie „Escena Diversa“ asociacijos, skatinančios socialinę autistiškų žmonių įtrauktį į visuomenę.
Pasak Gabrieliaus, autistiškų žmonių integracijos poreikis Ispanijoje akivaizdus. 2015 metų Ispanijos autizmo konfederacijos duomenimis, šį sutrikimą šalyje turi 1 iš 100 žmonių. Laimei, aktorius atkreipia dėmesį, kad šalies valdžia ir visuomenė vis daugiau dėmesio skiria šių žmonių integracijai. Atsiranda ne tik daugiau bendrojo ugdymo įstaigų, kurios įtraukia ASS vaikus į įprastines pamokas, bet ir asociacijų, dirbančių su įvairaus amžiaus autistiškais žmonėmis. Puikus tokių įstaigų pavyzdys yra Gabrieliaus asociacija. Prieš pora metų susibūrusi psichologų, pedagogų ir menininkų komanda šiuo metu vykdo tris programas, padedančias autistiškiems žmonėms integruotis į visuomenę.
Pirmosios, psichoterapijos programos, metu pagalba teikiama ne tik autistiškiems žmonėms, bet ir jų šeimos nariams. Antrąją, pavadinimu adaptyvioji įtrauktis, koordinuoja žmonės, patys turintys ASS. Remdamiesi savo patirtimi jie padeda programos dalyviams prisitaikyti prie aplinkos.
Trečioji programa skirta skatinti dalyvių socialinę įtrauktį pasitelkiant menines veiklas. Ši programa apima muzikos terapiją, šiuolaikinį šokį, vaizduojamuosius ir plastinius menus ir, žinoma, teatrą. Gabrielius keletą metų buvo atsakingas už teatrinės srities dalyvių lavinimą. Pastaruoju metu jis tiesiogiai nedirba su autistiškais žmonėmis, o patarinėja programą vykdantiems darbuotojams. Vaikino komanda stengiasi išplėsti teatrinių užsiėmimų pritaikymą platesnei ASS žmonių auditorijai.
„Dauguma ASS žmonių, su kuriais dirbame, turi Aspergerio sindromą. Daugeliui jų nebūdingas kalbos ar mąstymo sutrikimas, tačiau pasireiškia sunkumai bendravime. Tačiau pamažu kuriame ir tokius teatrinius metodus, kuriuos taip pat galėtume pritaikyti dirbdami su vaikais, turinčiais kalbos, aktyvumo ir dėmesio bei mąstymo sutrikimų“, – tinklaraščiui Euroblogas.lt paaiškina Gabrielius.
Kova su kasdieniais iššūkiais
Bene didžiausiu savo veiklos iššūkiu Gabrielius vadina komandos formavimą. Autistiški žmonės dažniausiai mėgsta vienatvę, vengia kito žmogaus prisilietimų, retai patiria bendrumo jausmą. (César Baca nuotr., „Escena Diversa“)
Aktoriaus mokinių amžiaus būta įvairaus – nuo 7 iki 38 metų. Kas dieną jie susidurdavo su begale išbandymų, kurie daugeliui gali pasirodyti vieni juokai – kaip užmegzti ryšį su nepažįstamais žmonėmis, kaip tinkamai išreikšti savo mintis ir kaip perskaityti pašnekovo siunčiamą nežodinę informaciją.
Vaikinas teigia, kad dirbdamas su ASS žmonėmis ir pats neišvengdavo iššūkių. Pasak jo, ugdant žmonių teatrinius įgūdžius, būtina atsižvelgti į kiekvieno poreikius bei gebėjimus, ypač kai kalbama apie autistiškų žmonių lavinimą.
„ASS žmonės, turintys tą pačią oficialią diagnozę, yra visiškai skirtingi. Jie skirtingai reaguoja į kiekvieną veiklą ar terapiją. Man sunkiausia yra atrasti pusiausvyrą bandant įtraukti kiekvieną dalyvį į mūsų bendruomenę“, – prisipažįsta mokytojas.
Pirmiausiai – pažinti savo kūną
Aktoriaus profesija Gabrieliui padėjo suprasti, kaip svarbu yra suvokti savo paties kūną, todėl užsiėmimų metu jis didelį dėmesį skiria jo pažinimui. „Manau, tam kad suprastume įvairias socialines taisykles, pirmiausiai turėtume pajusti savo kūno padėtį erdvėje, pastebėti, kaip jis reaguoja į pojūčius tokius kaip įtampa. Tarkime, tik suvokdamas, kaip mano kūnas jaučiasi, kuomet esu liūdnas, sugebėsiu suprasti, kaip tu jautiesi būdamas liūdnas. Taigi, tai turėtų palengvinti abipusę komunikaciją, kuomet pašnekovų bendravimas yra pagrįstas ne vien tik mechaniniu vienas kito veido išraiškų ar gestų perskaitymu“.
Daugybė metodų
Mokydamas Gabrielius naudoja daug skirtingų vaidybos metodų ir teatro rūšių, priklausomai nuo to, kokių tikslų norima pasiekti. Pavyzdžiui, improvizacinis teatras leidžia geriau suprasti, kaip autistiški žmonės mato pasaulį. Ši teatro rūšis, anot jo, taip pat padeda jiems atsipalaiduoti ir įgyti daugiau pasitikėjimo savimi. Tuo tarpu vaizdinių teatras, kuomet savo ar kito kūno pagalba kuriamas vaizdinys, atskleidžia, kaip jie suvokia abstrakčias sąvokas tokias kaip meilė ar laisvė. Forumo teatras padeda juos išmokyti socialinių taisyklių ir spręsti konfliktus. O štai viena seniausių teatro formų – ritualinis teatras – dalyviams padeda pajusti bendrumo jausmą.
Įprastas vaidinimas, pasak Gabrieliaus, taip pat svarbus mokantis elgesio ir socialinių taisyklių. „Analizuodami pjesę diskutuojame, kodėl veikėjas pasielgė taip, o ne kitaip. Nors kai kurie mano mokiniai stebėdami aplinką atpažįsta tam tikras socialines normas, jiems vis dar yra sunku suprasti, kodėl reikėtų elgtis būtent taip, o ne kaip jie nori.“
Motyvuoja maži pasiekimai
Pasak Gabrieliaus, labiausiai jį įkvepia paprasti kasdieniai jo mokinių laimėjimai. Iš pradžių daliai jų neretai būdavo sunku užmegzti ryšį vienam su kitu, kiti vengdavo svetimo žmogaus prisilietimų. Laikui bėgant daugeliui pavyko įveikti šiuos bendravimo sunkumus. Pašnekovas prisimena, kad buvę ir tokių atvejų, kuomet jo mokiniai nustojo net mikčioti. Tačiau didžiausiu pasiekimu Gabrielius įvardina mokinių padidėjusį pasitikėjimą savimi bei gebėjimą kūno kalba tinkamai išreikšti savo jausmus.
„Dalyviai, įgavę pasitikėjimo savimi, vis drąsiau lipdavo ant scenos pavaizduoti tam tikrą vaizdinį. Žinant, kad nemažai ASS žmonių yra linkę būti vienumoje ir nemėgsta būti dėmesio centre, daugeliui tai turėjo būti didelis iššūkis“, – džiaugiasi aktorius.
Teatrinių užsiėmimų rezultatais dalyviai pasidalina ir su žiūrovais, kurių vieno spektaklio metu paprastai salėje būna apie 40. Tiesa, ištikimiausi aktorių gerbėjai yra jų šeimos nariai. Dažniausiai jie ir užpildo žiūrovų kėdes.
Saugi vieta eksperimentuoti
„Erasmus+“ jaunimo mainuose Gabrielius taip pat dirba su jaunimo darbuotojais iš įvairių Europos šalių, kuriuos moko kaip įgalinti pažeidžiamas visuomenės grupes taikant teatrines veiklas. (Szévja Szloboda nuotr.)
Gabrielius taip pat dirba ir su žmonėmis, kurie neturi autizmo spektro sutrikimų. Įvairiose Europos šalyse vykstančiuose „Erasmus+“ jaunimo mainuose vaikinas moko teatro kaip vieno iš socialinės įtraukos būdų.
Paprašytas palyginti darbą su abejomis grupėmis, Gabrielius stengiasi vengti apibendrinimų, ypač kai kalbama apie ASS žmones, mat kiekvienas jų yra labai skirtingas. Vis dėlto jis pastebėjo pastaruosius vienijantį bruožą. Pavyzdžiui, kuriant Forumo teatrą, kurio metu aktoriai keletą kartų iš eilės kartoja tą pačią sceną, autistiškiems žmonėms yra daug lengviau.
„Jie nepaprastai tiksliai geba atkartoti tą pačią sceną keletą kartų iš eilės. Tuo tarpu, neurotipiniams žmonėms (neturintiems ASS – aut. pastaba) yra sunkiau sugrįžti į reikiamą veiksmą ar nuotaiką.“
Abiem grupėms Gabrielius taip pat taiko skirtingus mokymo metodus, dažniausiai tada, kai tenka analizuoti personažų elgesį ir tarpusavio santykius. Su autizmą turinčiais mokiniais veikėjus jis pradeda nagrinėti iš fizinės pusės. Pirmiausiai aptaria jų judesius, kūno išraišką, vėliau laipsniškai pereina prie veikėjų savijautos. Diskutuoja, kodėl veikėjas pasielgė vienaip ar kitaip. Ir nors mokymosi eiga daug lėtesnė, toks būdas, pasak Gabrieliaus, labai veiksmingas.
„Stebėdami personažą, iš jo mimikos ar kūno judesių suprantame, kad jis, pavyzdžiui, supyko. Tada analizuojame, kaip mes patys atrodome, kai supykstame. Mokomės įsijausti į supykusio žmogaus vaidmenį. Eksperimentuojame, žaidžiame su šia emocija. Teatras – tai saugi vieta, kurioje galima simuliuoti įvairias situacijas ir socialines taisykles. Čia gali drąsiai kelti klausimus. Ir jiems, ir man svarbu jaustis saugiam. Čia nėra nei teisingų, nei neteisingų klausimų“, – taip teatrą autistiškiems žmonėms apibendrina aktorius.
Adas Viliušis
-
- Bene didžiausiu savo veiklos iššūkiu Gabrielius vadina komandos formavimą. Autistiški žmonės dažniausiai mėgsta vienatvę, vengia kito žmogaus prisilietimų, retai patiria bendrumo jausmą. (César Baca nuotr., „Escena Diversa“)
-
- „Erasmus+“ jaunimo mainuose Gabrielius taip pat dirba su jaunimo darbuotojais iš įvairių Europos šalių, kuriuos moko kaip įgalinti pažeidžiamas visuomenės grupes taikant teatrines veiklas. (Szévja Szloboda nuotr.)
-
- Gabrieliaus (trečias iš kairės) užsiėmimus lankydavo ne tik vaikai, bet ir suaugusieji, turintys autizmo spektro sutrikimų. Vyriausiam jų – 38 metai. („Escena Diversa“ nuotr.)
-
- Teatrinių užsiėmimų metu pavyko išmokti nemažai kasdieniam bendravimui reikalingų įgūdžių. „Akių kontaktas, tinkamas bendravimo atstumas, kūno kalbos supratimas“, – vardija pašnekovas. (César Baca nuotr., „Escena Diversa“)
Euroblogas.lt 
Vienas atsakymas į “Autizmas ir teatras: ko galime pasimokyti iš Ispanijos?”
Saunuolis!
PatinkaPatinka