Žmonės, kurie saugo: 15-ka „nematomų“ profesijų 

Knyga „Žmonės, kurie saugo Europą“, Joanos Suslavičiūtės nuotr.

Knyga „Žmonės, kurie saugo Europą“, Joanos Suslavičiūtės nuotr.

Vilniaus knygų mugėje pristatyta knyga „Žmonės, kurie saugo Europą“. Joje – penkiolika trumpų istorijų apie pašaukimą ir nekasdienišką kasdienį darbą – saugoti. Tai žmonės, kurių darbo nepastebime – tai ne tik policijos pareigūnai, bet ir mokslininkai, atliekantys mutuojančių bakterijų tyrimus, specialistai, stebintys tamsųjį internetą, gamtosaugininkai, siekiantys pagerinti pelkių apsaugą ar socialiniai darbuotojai, padedantys tiems, kurie negali patys savimi pasirūpinti.

„Ši knyga yra ne apie pabėgėlių integraciją Lietuvoje, ar kontrabandininkų slėptuves. Tai istorijos, supažindinančios, kaip užtikrinamas mūsų kasdienis saugumas mums to net nepastebint. Rengiant šią knygą nustojau valgyti sūrį iš nepasterizuoto avių pieno – sužinojau apie mutuojančių bakterijų keliamą riziką. Kiekviena knygoje papasakota istorija ir jos herojus įdomesni vienas už kitą. Tai žmonės, kurie dirba ir atlieka savo darbą – saugo mus“, – sako Aidas Puklevičius, kalbinęs visus knygos „Žmonės, kurie saugo Europą“ herojus.

Pareigūnų vis dar bijoma

Aidas Puklevičius ir Dovydas Mazaliauskas, Joanos Suslavičiūtės nuotr.

Aidas Puklevičius ir Dovydas Mazaliauskas, Joanos Suslavičiūtės nuotr.

Vienas iš knygos herojų Dovydas Mazaliauskas, Vilniaus teritorinės muitinės Mobiliosios grupės posto vyr. inspektorius pastebi, kad Lietuvoje, o taip pat ir Europoje, vis dar bijoma pareigūnų.

„Europoje jau neturėtų būti bijoma žmonių su antpečiais – pareigūnų. Aš tikrai nežiūriu į kiekvieną žmogų kaip į potencialų kontrabandininką ar nusikaltėlį. Puikiai suprantu, kad dažnai žmonės jaudinasi vien todėl, kad turi reikalų su pareigūnu. Juk ir aš, jeigu sustabdo kelių policija, šiek tiek sunerimstu, nors ir gerai žinau, kad jokioms taisyklėms nenusižengiau. Todėl tokiais atvejais bandau sušvelninti situaciją, pajuokauti, nuimti įtampą“, – paaiškina D. Mazaliauskas.

(Ne)įvertina gyvenimo kokybės

Arnoldas Pranckevičius, Joanos Suslavičiūtės nuotr.

Arnoldas Pranckevičius, Joanos Suslavičiūtės nuotr.

Anot Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovo Arnoldo Pranckevičiaus, kai ryšimės patys sustoti prie pareigūno paklausti kelio, tai jau bus didžiulis pokytis saugumo vertinime. Jis pastebi, kad iki šiol saugančių žmonių darbas yra pakankamai neįvertintas. Anot pašnekovo, gyvendami ES galime džiaugtis vienais aukščiausių pasaulyje gyvenimo kokybės standartais.

„ES asmens duomenų, socialinė ir kita apsauga, aplinkosaugos standartai yra vieni aukščiausių pasaulyje. Vien tai, kad 98 proc. ES teritorijos galima gerti vandenį iš čiaupo jau yra didelė prabanga, kurią įvertiname tik išvykę į kitus žemynus. Daug kas nebūtų įmanoma be šalių bendradarbiavimo saugumo srityje“, – sako A. Pranckevičius.

Pasidomėti, kaip sekasi kitiems 

Gintarė Skuodytė, Joanos Suslavičiūtės nuotr.

Gintarė Skuodytė, Joanos Suslavičiūtės nuotr.

Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ užsieniečių integracijos programos vadovė Gintarė Skuodytė pritaria, kad galbūt ne visada įvertiname savo gyvenimo kokybę, bet tikrai turime kuo pasidalinti su pažeidžiamais pasaulio gyventojais.

„Natūralu, kad pabėgėliai, kurie turėjo palikti savo namus dėl grėsmės gyvybei, nedžiūgauja čia atvykę. Jiems reikia laiko apsiprasti ir mes turime jiems padėti jaustis geriau, o ne stereotipiškai nužiūrinėti“, – sako G. Skuodytė.

Ji knygoje pasakoja, kad Lietuvoje pabėgėliams sunkiausia rasti būstą, nes žmonės iš principo nenori jų nuomoti užsieniečiams. Ir kai, tarkime, tris mėnesius šeima negali rasti būsto, jie ima patys savęs klausti: kas su manimi negerai? Kodėl? Pradeda save kaltinti, tuomet „Caritas“ darbuotojai mėgina švelninti situaciją. Sakoma, kad trūksta nuomojamų būstų, kad jie nesigraužtų, neprarastų motyvacijos ir nesusirgtų depresija.

„Jei sutiksite pabėgėlį, nebijokite, jis visko bijo daug labiau nei jūs. Tiesiog paklauskite, kaip jam sekasi, ar ketina pasilikti“, – pataria pašnekovė.

Minkštasis saugumas – didžiausias iššūkis

Vilniaus knygų mugė, Joanos Suslavičiūtės nuotr.

Vilniaus knygų mugė, Joanos Suslavičiūtės nuotr.

A. Pranckevičius pabrėžia, kad būtent kalbėjimasis, arba kitaip vadinamas „minkštasis saugumas“, yra svarbiausias ES iššūkis šiandien: „Šiandieniame pasaulyje vis mažiau konfliktų tarp šalių, bet daugėja vidaus konfliktų. Laisvose visuomenėse vis dažniau nesusikalbama – JAV, daugelio ES šalių rinkimai, „Brexit“ rodo, kad didėja atskirtis − ne tik socialinė ar ekonominė, bet ir mentalinė.“

Jis paaiškina, kad didėja atskirtis tarp žmonių, kuriems atviras pasaulis yra patogus – jie naudojasi galimybe keliauti, mokytis, dirbti, ir tų, kuriems globalūs procesai kelia pavojų.

„Tiems, kuriems sudėtinga persiorientuoti į kitas sritis, naujovės kelia baimę, daug nerimo, nežinomybės. Kitus pokyčiai kaip tik paskatina tobulėti, praturtina kultūriškai ir ekonomiškai. Deja, bet šiandien vis dažniau šie žmonės tarpusavyje nesusikalba“, – pastebi A. Pranckevičius.

Gabija Jankauskaitė

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Galite naudoti bazinį HTML kodą. Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.

Prenumeruokite šios diskusijos žinutes, naudodamiesi RSS

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

%d bloggers like this: