Omane studijavusi lietuvė: geriausias sprendimas – nusipirkti vietinį moterų apdarą

Deimantė Slavinskaitė (antra iš kairės) prisipažįsta, kad vien mokantis arabų kalbos ir kultūros iš vadovėlio ji nebūtų tiek išmokusi, kiek jai davė keli mėnesiai Omane, nuotr. asmeninio albumo

Deimantė Slavinskaitė (antra iš kairės) prisipažįsta, kad vien mokantis arabų kalbos ir kultūros iš vadovėlio ji nebūtų tiek išmokusi, kiek jai davė keli mėnesiai Omane, nuotr. asmeninio albumo

Kol vieni studentai naujus studijų metus pradėjo savo universitetuose ir kolegijose, daliai jaunuolių ruduo – naujų patirčių pradžia. Kasmet daugiau nei 2000 studentų prisijungia prie „Erasmus+“ mainų programos ir išvyksta studijuoti svečioje šalyje.

Švietimo mainų programos fondas skaičiuoja, kad populiariausios valstybės, į kurias pasisemti naujos patirties išvyksta studentai iš Lietuvos, – Portugalija, Ispanija, Čekija, Italija ir Vokietija. Pernai mainų programa pasinaudojo net 2315 jaunuolių. Pasiremiant praėjusių metų patirtimi matyti, kad populiarėja ir Prancūzija, Turkija bei Jungtinė Karalystė.

Pasak fondo, šalys, į kurias mokytis gali išvykti studentai, priklauso nuo mokslo ir studijų institucijos, dalyvaujančios programoje, pasirašytų tarpinstitucinių bendradarbiavimo sutarčių su kitų šalių mokslo ir studijų institucijomis.

Apsidžiaugė galimybe išvykti į Omaną

Mergina buvo sužavėta vietinių gyventojų svetingumo ir noro padėti, nuotr. asmeninio albumo

Mergina buvo sužavėta vietinių gyventojų svetingumo ir noro padėti, nuotr. asmeninio albumo

Būtent savo ir turimų dėstytojų iniciatyva Deimantei Slavinskaitei pavyko išvykti ne į vieną iš populiariausių tarp studentų krypčių, bet į egzotiškąjį Omaną.

Šiuo metu Vilniaus universiteto Azijos ir transkultūrinių studijų institute ketvirtame kurse arabų kalbą ir Artimųjų Rytų kultūrą besimokanti mergina ieškojo galimybių, kaip išvykti į arabišką kraštą pasitobulinti savo užsienio kalbos žinių.

„Mūsų dėstytoja surado, kad Omane yra ieškoma studentų programai. Taip ir pasirašėme šiai avantiūrai“, – pasakojo šių metų kovą su dar viena studente ir dėstytoja į egzotišką šalį išvykusi tinklaraščio Euroblogas.lt pašnekovė D. Slavinskaitė. Prie jų kelionės įgyvendinimo labai prisidėjo Omano garbės konsulatas Lietuvoje.

Išvykus į Omaną D. Slavinskaitei teko susitaikyti su daug karštesniu oru ir labiau uždara apranga, nuotr. asmeninio albumo

Išvykus į Omaną D. Slavinskaitei teko susitaikyti su daug karštesniu oru ir labiau uždara apranga, nuotr. asmeninio albumo

Studentė pripažino, kad pirmasis jausmas nuvykus į naują šalį buvo keistas: lietuvės buvo labai toli nuo namų, jas pasitiko labai karštas oras.

„Be to, iki tol arabų kalbą naudojome tik paskaitų metu ir ja kalbėdavomės tarpusavyje. Omane jau reikėjo vien šią kalbą naudoti paskaitų metu. Taip pat turėjome vietinių gyventojų grupelę, kurie po paskaitų su mumis susitikdavo kalbėtis skirtingomis temomis. Porą savaičių buvo tikrai labai sunku, viskas maišėsi“, – apie pirmuosius įspūdžius Omane pasakojo mergina.

Kaip pasakojo D. Slavinskaitė, nors arabų kalba yra viena, skirtinguose kraštuose žmonės kalba skirtingais dialektais. Omane girdimas dialektas panašiausias į klasikinę arabų kalbą, visgi merginoms nebuvo iškart lengva įsilieti į vietinius pokalbius.

Dviejų mėnesių programai išvykusi lietuvė apsistojo mažame miestelyje, kur buvo įsikūrusi jos mokykla.

„Buvome Omano centre esančiame kaimelyje, kur stovi maži namukai, tačiau vietiniai žmonės jau įpratę prie užsieniečių, nes mokykla jau kelerius metus priima skirtingų šalių gyventojus mokytis arabų kalbos“, – tęsė ji.

Geriausias sprendimas – vietinio apdaro įsigijimas

Kaip vieną geriausių sprendimų, lietuvė įvardija abajos įsigijimą. Jis leido merginoms ištirpti minioje, nuotr. asmeninio albumo

Kaip vieną geriausių sprendimų, lietuvė įvardija abajos įsigijimą. Jis leido merginoms ištirpti minioje, nuotr. asmeninio albumo

Nepaisant to, arabų kalbos studentė prisipažino, kad išvykus į didesnį miestą ar prekybos centrą dėmesio lietuvaitės sulaukdavo daugiau.

Visgi studentės iš Lietuvos greitai prie naujos aplinkos adaptavosi, o prie adaptacijos prisidėjo ir vienas labai geras sprendimas.

„Su kolege nusipirkome abajas (ilgas sukneles ilgomis rankovėmis) ir išnykome tarp visų žmonių. Jie mūsų nematė ir nebekreipė dėmesio. Manau, tai buvo vienas geriausių mūsų sprendimų Omane“, – pasakoja tinklaraščio Euroblogas.lt pašnekovė.

Vis dėlto lietuvė pasakojo, kad Omane jautėsi be galo saugi ir svetingai priimta: „Žmonės klausia, ar gali mums padėti, gal kur nuvežti reikia. Mums net buvo keista, mes siūlydavome atsidėkoti, nupirkti dovanų ar sumokėti, bet vietiniai tiesiog sakydavo, kad jiems svarbiausia, kad gerai atsilieptume apie jų šalį ir kad čia saugiai jaustumėmės“.

Merginos svetingai priimtos buvo ir ne tik dėl vietinių gyventojų draugiškumo, bet ir dėl to, kad pačios gerbė vietos kultūrą ir prie jos taikėsi. Dar prieš atvykstant į Omaną, merginos iš programos organizatorių gavo elektroninį laišką su prašymu, kad atvykstantys studentai gerbtų vietos kultūrą ir laikytųsi jų įpročius: mokykloje ir mieste prisidengtų pečius, nenešiotų aukščiau kelių sijonų. Vis dėlto galvos apdangalais merginos savo plaukų neslėpdavo, nebent norėdavo apsilankyti mečetėje arba visiškai ištirpti minioje.

Priprato prie „žadintuvo“ 5 val. ryte

Pirmą savaitę Omane D. Slavinskaitė vis nubusdavo dėl rytinio kvietimo maldai iš mečetės, tačiau greitai prie rytinių garsų ji įprato, nuotr. asmeninio albumo

Pirmą savaitę Omane D. Slavinskaitė vis nubusdavo dėl rytinio kvietimo maldai iš mečetės, tačiau greitai prie rytinių garsų ji įprato, nuotr. asmeninio albumo

Kadangi mergina jau trečius metus studijavo arabų kalbą ir kultūrą, jai didelė dalis musulmoniško krašto tradicijų jau buvo žinomos ir mažai kas stebino. Nepaisant to, D. Slavinskaitė su pagarba stebėdavo, kaip omaniečiai kiekvieną vakarą tuo pačiu metu eina į mečetę melstis.

„Jau prieš išvažiuodama į Omaną, žinojau, kad rytais anksti per mečečių garsiakalbius bus kviečiama maldai. Buvome kaip tik apsistoję šalia mečetės. Iš pradžių pirmą savaitę vis nubusdavau 5 val. ryto ir girdėdavau kvietimą maldai, bet paskui įpratau ir tai tapo gyvenimo dalimi“, – prisipažino pašnekovė.

Lietuvė pasakojo patyrusi ir tai, kiek omaniečiams yra svarbu šeima ir bendruomenė. Lietuvės ne kartą buvo kviečiamos ateiti į svečius ir su sutikto žmogaus šeima išgerti arbatos. O vienas iš pirmųjų klausimų susipažinus ar sutikus vietinį žmogų – kaip sekasi? Kaip laikosi šeima?

„Esu labai laiminga ir dėkinga, kad galėjau pabūti Omane. Tai, ką pamatėme ir išmokome, tikriausiai niekada neprilygtų pamokoms iš vadovėlio Lietuvoje“, – po išskirtinės patirties Omane prisipažino mergina. Ją taip pat stebino gatvėse nesutikti benamiai: musulmonai turi pareigą pasirūpinti vargingesniais.

Kartu D. Slavinskaitė pasakojo iš šios Artimųjų Rytų valstybės parsivežusi daug ramybės ir pagarbos kitiems. Jų lietuvė pasiėmė stebėdama, kaip kas vakarą, kiekvieną dieną su giliu tikėjimu omaniečiai susirenka mečetėje melstis ir kaip pagarbiai vieni su kitais bendrauja.

Ugnė Karaliūnaitė

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Galite naudoti bazinį HTML kodą. Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.

Prenumeruokite šios diskusijos žinutes, naudodamiesi RSS

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

%d bloggers like this: