Užsieniečiai mokosi lietuvių kalbos: didžiausi iššūkiai dėl galūnių

Sukūrė Euroblogas.lt, 29 rugsėjo, 2019

Užsienio kalba – langas į naują pasaulį. Tai supranta įvairių užsienio kalbų besimokantys žmonės. Nors Europoje dažniausiai sutiksi besimokančius anglų, prancūzų, ispanų ir vokiečių kalbų, kai kurie užsieniečiai pasiryžta išmokti ir lietuvių. Tinklaraštis Euroblogas.lt kalbina svečių šalių gyventojus apie tai, kodėl ir kaip jų gyvenime atsirado lietuvių kalba ir su kokiais iššūkiais jie susiduria besimokydami naujos kalbos.

Prieš penkerius metus ekvadorietį Fabianą Sanchezą į Lietuvą atviliojo tuometė meilė lietuvei. Nors ši meilė išgaravo, pietų amerikiečiui užgimė nauja – Lietuvai. Šiuo metu Vilniuje dirbantis jaunuolis ne tik džiaugiasi lietuvišku maistu, kultūra ir žmonėmis, bet ir bando išmokti lietuvių kalbos.

Vaikinas pasakoja, kad mokantis lietuvių kalbos jam sunkiausia žodžių galūnės.

„Lietuvių kalboje yra tiek daug skirtingų galūnių, kad man niekaip nepavyksta jų visų atsiminti, pavyzdžiui, Vilnius, Vilniuje ir panašiai“, – šypsojosi ekvadorietis.

Pataria nebijoti kalbėti

F. Sanchezas prisipažįsta, kad per pusę dešimtmečio, praleisto Lietuvoje, jis išmoko apie 60 proc. lietuvių kalbos.

„Vis dėlto turiu pagerinti gramatikos žinias. Nepaisant to, galiu kalbėti lietuviškai kasdienėje veikloje – leisdamas laiką su draugais, eidamas apsipirkti. Tačiau jei reikalai pasisuka apie darbą, verslą vis dar vartoju anglų kalbą“, – tęsia pašnekovas.

Ekvadorietis prisipažįsta suprantantis, kad norėdamas Lietuvoje gyventi ilgus metus, jis turi išmokti vietinės kalbos: „Mokėdamas lietuvių kalbą parodau savo pagarbą šaliai, kuri man atvėrė duris“.

Paklaustas, kokių patarimų turėtų užsienio kalbą besimokantiems gyventojams, F. Sanchezas siūlo užsirašyti ir pradėti lankyti kalbos kursus.

„Jie reikalingi išmokti kalbos pagrindus, o toliau viskas priklauso nuo praktikos ir kalbėjimo. Asmeniškai pats mėgstu rytais įsijungti lietuvišką televizijos laidą ir klausyti taip kalbos. Tai šiek tiek padeda“, – kalba vaikinas.

Didžiausia klaida, pasak ekvadoriečio, mokantis užsienio kalbos – bijoti ją vartoti ir kalbėti.

„Mes visi darome klaidų, kai mokomės. Bet tai yra normalu ir nereikėtų gėdytis kalbėti. Net jei kalbėsi netaisyklingai, lietuviai vis vien tave vertins, nes esi užsienietis, kuris bando kalbėti lietuviškai“, – drąsino pašnekovas.

Svarbiausiai bendrauti su vietiniais

Kelerių metų gyvenimo patirtį Lietuvoje jau skaičiuoja ir graikė Katerina Raftopoulou. Ji taip pat bando išmokti lietuvių kalbą, bet kartu tvirtina, kad kalba jai atrodo sunki.

„Sunkiausia man atsiminti žodžius ir teisingą tarimą“, – sako ji.

Nepaisant to, graikė randa ir tam tikrų kalbos panašumų su jos gimtąja kalba, pavyzdžiui, daiktavardžiai, būdvardžiai turi gimines.

Paprašyta įvertinti savo lietuvių kalbos žinias, pašnekovė pripažįsta, kad kol kas ji turi tik lietuvių kalbos pagrindus, todėl gyvendama ir dirbdama Lietuvoje vis dar daugiausiai vartoja anglų kalbą.

„Lietuvių kalbą išmokti man svarbu, nes aš čia gyvenu ir mano gyvenimas yra čia. Žinoma, gali gyventi Lietuvoje tik su anglų kalba, bet ne čia esmė. Išmokus vietinę kalbą daug lengviau suprasti žmonių mąstymą, o ir kasdienis gyvenimas tampa lengvesnis“, – toliau pasakoja pašnekovė.

Beje K. Raftopoulou Lietuva – ne pirmoji užsienio šalis, kurioje ji išbandė gyvenimą svetur. Prieš persikraustydama į Lietuvą ji gyveno Stambule, Turkijoje. Čia ji nuolat praktikavo ir darbe vartojo turkų kalbą. Ar užsienio kalbos mokėjimas yra kaip važiavimas dviračiu, kai kartą išmokęs, visą gyvenimą žinosi, kaip tai daryti?

„Žinoma, kuo daugiau vartoji užsienio kalbą, tuo geriau. Pati pastebėjau, kad kurį laiką kasdien nebekalbėdama turkiškai kai kuriuos dalykus užmiršau. Visgi, manau, kad, jei mano aplinkoje vėl atsirastų turkiškai kalbančių žmonių, greitai vėl viską prisiminčiau. Tai tikriausiai galima sakyti, kad tai primena išmokimą važiuoti dviračiu“, – svarsto pašnekovė.

Būtent bendravimą su vietiniais žmonėmis K. Raftopoulou įvardiją kaip geriausią būdą išmokti užsienio kalbą.

„Kalba – gyvas dalykas ir taip reikėtų su ja elgtis. Knygos, gramatika ir taisyklės svarbu, bet bendravimas su vietiniais žmonėmis, bent man, yra pats geriausias būdas mokytis užsienio kalbos“, – tvirtina ji.

 Lietuvių kalba – giliam ryšiui sukurti

Į Lietuvą prieš daugiau nei ketverius metus persikraustė ir barzdaskutys Alexanderis Serna. Vyras taip pat tvirtina, kad lietuvių kalba yra pakankamai sudėtinga. „Dėl savo išskirtinumo, originalumo ir taisyklių“, – vardija jis.

Visgi daugiausiai sunkumų ispaniškai kalbančiam vyrui kyla dėl tarimo.

„Nepaisant to, žmonės man sako, kad jiems labai smagu klausyti užsieniečio, kalbančio lietuviškai su kolumbietišku akcentu“, – juokiasi A. Serna.

Pašnekovas taip pat pastebi, kad kai kuriuos lietuviškus žodžius jam išmokti lengva, nes jie primena ispaniškus, pavyzdžiui, „istorija“ ir ispaniškas „historia“, „herbas“ ir „hierba“, „higiena“ ir „higiene“, „himnas“ ir „himno“, „horoskopas“ ir „horoscopo“.

„Kaip pastebiu, beveik visi žodžiai, kurie prasideda raide „H“ skamba labai panašiai, kaip ir ispaniškai“, – savo pastebėjimu dalijasi kolumbietis.

A. Serna džiaugiasi, kad lietuviškai jau gali kalbėti pakankamai ir tikisi, kad ateityje jo lietuvių kalba bus dar geresnė. Nors kai kurie lietuviai draugai vis dar kalba su kolumbiečiu angliškai, jis pirmenybę teikia lietuvių kalbai.

„Norintiems užmegzti tikrą ryšį su Lietuva tikrai rekomenduočiau išmokti lietuviškai. Kalba yra labai specifinė ir įdomi. Žinoma, gali čia vartoti ir anglų kalbą, bet jei nori gilesnių ir artimesnių pokalbių su vietiniais žmonėmis raktas – lietuvių kalba. O ji dar ir tokia graži“, – tinklaraščiui Euroblogas.lt atvirauja kolumbietis.

A. Serna taip pat tiki, kad mokantis naujos kalbos kitaip pradeda veikti smegenys, o tai leidžia atrasti daug naujų dalykų.

Išmokti padeda kortelės

Baltarusė Valeria Bokova jau dvi vasaras atvyksta į Lietuvą pasimokyti lietuvių kalbos. Dėl savo lietuviškų šaknų, ji visuomet jautė ryšį su Baltarusijos kaimyne ir jaučia poreikį išmokti lietuviškai.

Kaip ir anksčiau kalbintiems pašnekovams, jai daugiausiai sunkumų kyla mokantis žodžių galūnes. Nepaisant to, ji jau yra pasiekusi B1 lygį.

„Esu labai dėkinga lietuvių kalbos mokytojams, kurie su manimi kalbėjo tik lietuviškai visą mėnesį, kol tęsėsi programa. Aš jau galiu suprasti daug ir net šiek tiek susikalbėti: papasakoti apie praėjusią dieną, ateities planus ir panašiai. Be to, turiu ir lietuvių draugų, su kuriais galiu praktikuoti kalbą“, – pasakoja baltarusė.

Užsienio kalbų bagažą V. Bokova didinti nori vedama įsitikinimo, kad užsienio kalba leidžia daug paprasčiau komunikuoti, pažinti kultūrą, tradicijas.

„Be to, užsienio kalbos mokėjimas atveria daug daugiau galimybių, pavyzdžiui, sudalyvauti „Erasmus“ programoje, sužinoti daugiau skaitant knygas užsienio kalba, rasti darbą užsienyje“, – vardija mergina.

Paklausta, kaip pati mokosi lietuvių kalbos, V. Bokova pasakojo, kad naudoja popierines korteles, ant kurių susirašo žodžius lietuviškai ir jų reikšmę savo kalba.

„Taip pat labai gerai, jei šalia turi draugą ar pažįstamą, kuriam tavo besimokama kalba yra gimtoji. Taip gali lengviau išmokti tarimo, girdėti užsienio kalbos garsus“, – priduria pašnekovė.

Galūnės − mąstymo gimnastika

Vilniuje gyvenantis ir dėstantis istorikas, poliglotas iš Prancūzijos Arnaudas Parentas lietuvių kalbos pradėjo mokytis prieš 15 metų, kai nusprendė įsikurti Lietuvoje.

Be gimtosios prancūzų kalbos ir lietuvių vyras taip pat kalba angliškai, rusiškai, lenkiškai ir šiek tiek vokiškai.

Ar lietuvių kalba prancūzui pasirodė sudėtinga, palyginus su kitomis išmoktomis užsienio kalbomis?

„Tiesą sakant, toks įvertinimas būtų gana subjektyvus. Manau, kad tai priklauso nuo kiekvieno žmogaus“, − kalba jis.

Vis dėlto asmeniškai prancūzui lietuvių kalba pasirodė lengvesnė tarimo prasme nei lenkų ir anglų.

„Palyginus su prancūzų, sakyčiau, kad lietuvių kalboje yra daug taisyklų, bet mažai išimčių. O prancūzų kalboje, tai būtų atvirkščiai: mažiau taisyklų, bet daugiau išimčių“, − savo patirtimi dalijasi vyras.

Persikraustęs į Lietuvą A. Parentas pradėjo mokytis lietuvių kalbos individualiai.

„Iš pradžių pradėjau mokytis lietuvių kalbos su lietuvių kalbos mokytoja. Tvarka buvo tokia: vieną valandą ji man dėstė lietuvių kalbą, o vieną valandą aš jai dėsčiau prancūzų kalbą. Buvo tokia „mainų programa“. Vėliau lankiau lietuvių kalbos paskaitas Vilniaus universitete“, − pasakoja prancūzas.

Pasak jo, jau po pirmų poros mėnesių jis jau galėjo paklausti kelio gatvėje, o po vienų metų jis jau galėjo pakankamai laisvai susikalbėti su žmonėmis.

„Pastebėjau, kad kasdien pasikartojančios situacijos ir pokalbiai leido man nuolat kartotis žodžius. Tai padėjo įtvirtinti tiek terminus, tiek gramatiką“, − prisimena pašnekovas.

Paprašytas patarimų, kaip lengviau išmokti užsienio kalbų, prancūzas pirmiausiai siūlo kalbėti drąsiai ir nebijoti vartoti naują kalbą.

„Mokantis naują žodį padeda įsivaizdavimas, kokiame sakinyje ar kontekste jis galės būti naudojamas ateityje, − tęsė A. Parentas. − Kalbėjimo įgūdžiams lavinti galima prašyti lietuvio draugo paskaityti kokį nors tekstą. Kartu skaityti ir klausyti”.

Prancūzas prisipažįsta, kad lietuvių kalbos rašyba jam pasirodė pakankamai lengva: garsai atitinka tai, kas rašoma.

„Sunkiau su laikais. Neretai prancūzų kalboje naudojamas vienas laikas, o toje pačioje situacijoje lietuviškai − kitas. Tik praktikuodamas kalbą gali sužinoti, kada kokį laiką naudoti. Tam man prireikė daug laiko“, − kalba pašnekovas.

Kartu A. Parentas prisipažįsta, kad nuolat tenka galvoti apie žodžių galūnes.

„Tai tikra mąstymo gimnastika“, − apibūdina jis.

Nors prancūzas supranta, kad didžiausią naudą mokant lietuvių kalbą jis gali gauti Lietuvoje, visgi jam teko pakliūti į situaciją, kai šios kalbos mokėjimas jį išgelbėjo.

„Prieš kelerius metus vykau vienas į žygį Tatrų kalnuose tarp Lenkijos ir Slovakijos. Kai buvau Slovakijos pusėje ir norėjau grįžti į Zakopanę, man reikėjo išsirinkti iš trijų takų. Bėda buvo ta, kad turėjau gana prastą žemėlapį ir nežinojau, kokią trasą pasirinkti. Tačiau pamačiau jaunų žmonių grupelę, kuri irgi ieškojo kelio ir žiūrėjo į žemėlapį. Išgirdau, kad jie kalba lietuviškai tarpusavyje, tuomet aš kreipiausi į juos lietuviškai, prašydamas man padėti. Jaunuoliai buvo Vilniaus universiteto studentai. Jie nustebo Tatrų kalnuose sutikę prancūzą, kuris kalba lietuviškai. Jų žemėlapis buvau daug geresnis nei mano ir taip sužinojau, kokią trasą pasirinkti ir vakare grįžau į Zakopanę“, − istorija dalijasi pašnekovas.

Ugnė Karaliūnaitė

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.