Lietuvis žurnalistas griauna mitus apie nuobodžią Belgijos sostinę

Sukūrė Euroblogas.lt, 27 lapkričio, 2019

Šių metų liepos pabaigoje žurnalistas Evaldas Labanauskas kartu su šeima vertė naują gyvenimo lapą ir persikraustė gyventi į Belgijos sostinę. Nors kol kas vyras dar tik bando prisijaukinti svarbiausias Europos Sąjungos institucijas priglaudusį Briuselį, jis jau gali patvirtinti, kad stereotipas, jog biurokratų pilnas miestas yra pilkas ir nuobodus, neteisingas.

Kol kas su automobiliu po Briuselį lietuvis vis dar keliauja besinaudodamas navigacija išmaniajame telefone, tačiau apylinkėse aplink namus jau vaikšto atsipūtęs. O bevaikščiojant tikrai yra ką pamatyti ar aplankyti.

Leidžia sau mėgautis gyvenimu

„Net kalbant apie Europos rajoną, kur įsikūrusios institucijos, beveik kiekvieną vakarą vyksta renginiai, gyvenimas kiekvieną savaitės dieną verda ir kavinėse. O, pavyzdžiui, prie Europos Parlamento net vyksta diskotekos po atviru dangumi“, – pasakojo žurnalistas.

Kadangi Briuselis pakankamai didelis miestas, įvairiuose jo rajonuose galima rasti vietų, kur nuolat renkasi jaunimas ir vyresni, grojama muzika, mėgaujamasi miesto gyvenimu.

„Patys briuseliečiai taip pat yra atsipūtę, mėgsta vakarais išeiti pasėdėti kavinėje. Briuselis tikras buržua miestas, kur niekas per daug niekur neskuba ir leidžiama sau mėgautis gyvenimu“, – pirmųjų mėnesių naujame mieste įspūdžiais dalijosi pašnekovas.

Pasak E. Labanausko, Vilniuje nuo sekmadienio iki trečiadienio didelė dalis kavinių tuštokos, o Briuselyje jos ūžia nuo lankytojų visomis savaitės dienomis. Ir nebūtinai jos pilnos vien turistų − belgai ir šiame mieste dirbantys užsieniečiai taip pat mėgsta vakarus leisti ne namuose.

Lietuviui taip pat įstrigo tai, kad Belgijos sostinėje – daug atvirų erdvių, skverų, kurie taip pat pritraukia daug pasiilsėti lauke norinčių gyventojų.

Tenka pasitelkti ir gestus

E. Labanauskas tiki, kad norint pilnai įsilieti į miesto gyvenimą, visai praverstų geresnės prancūzų kalbos žinios. Nors išgyventi tik su anglų kalba Briuselyje manoma, visgi tvirtesnei integracijai nepamaišytų ir prancūzų kalba.

„Manyčiau, kad norint labiau pasijusti šio miesto dalimi, reikėtų bent jau turėti tvirtus prancūzų kalbos pagrindus. Vis dėlto parduotuvėse ar aptarnavimo sferoje didžioji dauguma belgų kalba angliškai“, – tęsė pašnekovas.

Kita vertus, lietuviui jau teko susidurti ir su situacija, kur geresnės prancūzų kalbos žinios jam būtų labai pravertusios. Į namus atvykus santechnikui, bendravimas tapo komplikuotesnis, todėl E. Labanauskui teko bendrauti ir pasitelkiant gestus.

„Bet šiaip, pavyzdžiui, biurokratinėse institucijose belgai nusiteikę labai pozityviai užsieniečių atžvilgiu. Net jei jų anglų kalbos žinios prastesnės, jie bando kalbėti maišydami dvi kalbas ir naudoti neverbalinę komunikaciją“, – pastebėjo pašnekovas.

Kokie kultūriniai skirtumai labiausiai nustebino iš Lietuvos į Belgiją persikrausčiusį lietuvį?

„Tikriausiai tai ne kultūriniai, o buitiniai dalykai. Nors prieš čia važiuodami darėme namų darbus ir ruošėmės, visgi nustebino požiūris į laiką. Jei čia kažką bandysi padaryti greitai, išeisi iš proto. Belgai viską daro lėtai“, – tinklaraščiui Euroblogas.lt toliau pasakojo žurnalistas.

Pavyzdžiui, perregistruoti automobilį E. Labanauskui užtruko du mėnesius. Lietuvis pastebėjo, kad kol kas Belgija nėra skaitmenizavusi tiek daug paslaugų, kiek jau yra padariusi Lietuva.

Lėti ne tik belgai ir biurokratinės procedūros, bet ir internetas.

„Čia greičiausias internetas kaip Lietuvoje lėčiausias. Kai atvažiuoja į Briuselį filmuojantys kolegos, verkia kruvinomis ašaromis, kai reikia į Lietuvą nusiųsti vaizdo medžiagą. Internetas čia tikrai nelietuviškas“, – šypsojosi pašnekovas.

Tikri ir netikri Europos parlamentarai

Naujas gyvenimas Briuselyje E. Labanauskui tapo iššūkiu ne tik kultūrine prasme, bet ir karjeros. Pastaruosius metus didžiąją dalį laiko redaktoriumi dirbęs profesionalas šiuo metu rašo tekstus iš Europos institucijų ir Briuselio.

„Tenka daug ką prisiminti ir daug naujų dalykų, pavyzdžiui, saugumo lygis. Einant į institucijas visi tikrinami kaip einant į oro uostą. Žinoma, kartais ta apsauga tik dėl akių padaryta“, – svarstė lietuvis.

Dar vienas į akis labai krentantis dalykas – daugybė susitikimų ir konferencijų žurnalistams, kurių turinys yra „ne spaudai“ arba „neoficialus pokalbis“.

„Buvau vienoje konferencijoje, kurioje vėl buvo pranešta, kad susitikime esančių pranešėjų negalima cituoti, o informacija – susipažinti su tema. Iš tiesų išgirdome visą informaciją, kurią galima patiems susirasti internete. Neiškentęs vienas žurnalistas paklausė, kodėl beveik kaskart, kai jis nueina į konferenciją, negalima oficialiai cituoti kalbančių žmonių. Ką su tokia medžiaga galima daryti? Taip, kaip žurnalistas gali ją žinoti, bet kad sukurtum produktą – straipsnį − turi turėti ir oficialią nuomonę, o ne rašyti tik prisiklausęs gandų“, – atviravo žurnalistas.

Straipsnius iš Briuselio lietuviškai žiniasklaidai rašančio lietuvio darbą apsunkina ir institucijų gausa, biurokratija dėl pašnekovų pasiekimo.

„Pavyzdžiui, Europos Komisijoje visiems darbuotojams, išskyrus komisarus ir jų atstovus spaudai, uždrausta kalbėtis su žiniasklaida. Į direktoratą reikia oficialiai siųsti klausimus, jie pereina kelis lygius ir sulaukti atsakymų arba raštu, arba pavyksta gauti interviu“, – tęsė E. Labanauskas.

Tik atvykęs į Briuselį E. Labanauskas išsiuntė el. laiškus visiems vienuolikai Lietuvos europarlamentarų kviesdamas susipažinti ir susitikti. Deja, susitikti pavyko tik su puse jų. Dalis atsakė, kad norėtų, tačiau vėliau dingo, dar dalis į lietuvio žurnalisto užklausą net neatsakė.

„Čia Europos institucijose dirbantys lietuviai ir žurnalistai turime suskirstymą, kad yra tikri ir netikri parlamentarai. Netikri – tai tie, kurie ši esmės nieko nedaro. Būtent su tais ir nepavyko susitikti“, – teigė žurnalistas.

Kultūrų maišalynė

Užvėręs Europos institucijų duris E. Labanauskas vėl pasineria į multikultūriško miesto gatves. Nuo jo namų 50 metrų spinduliu galima rasti kinų, vietnamiečių, graikų, tailandiečių restoranus, kebabinę, piceriją.

Gatvėse pilna parduotuvėles ar kavinaites įkūrusių emigrantų iš, pavyzdžiui, Maroko ar Indijos.

Nors Briuselyje lietuvis jaučiasi saugiai, visgi yra tam tikrų vietų, kur jo naktimis vaikščioti netraukia.

„Esu naktį automobiliu pravažiavęs per Molenbeką. Rajonas neatrodo taip maloniai, kad norėtųsi pasivaikščioti naktį. Bet pačiame miesto centre tikrai ramu. Bet gal ir dėl to, kad aš vėlai naktimis nevaikštau gatvėmis. Visgi nesaugumo ar agresijos iš žmonių nejaučiu“, – svarstė jis.

Be visos skirtingų tautų maišalynės Belgijos sostinėje yra ir aktyvi lietuvių bendruomenė. Kaip pasakojo E. Labanauskas, mieste pirmadieniais vyksta protmūšis lietuvių kalba. Yra susibūręs keliautojų klubas, knygų klubas, tautinių šokių kolektyvas, kartu minimos lietuviškos šventės, organizuojami įvairūs renginiai.

Paklaustas, ar įsivaizduotų Briuselyje save senatvėje, žurnalistas tvirtino, kad galvoti apie šį klausimą kol kas per anksti.

„Miestas man patinka, jame gali rasti visko, bet, manau, kad tai labai priklausys nuo to, kaip seksis susikurti socialinį ratą, koks jis bus, kaip vystysis karjera, kur mokysis vaikai“, – atsakė jis.

Ugnė Karaliūnaitė

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.