Andrejus Sacharovas – kodėl negalima jo pamiršti?

Aleksandras Sacharovas

Tomo Razmaus nuotr.

Antradienį minima Tarptautinė žmogaus teisių diena. Andrejus Sacharovas – ne tik vandenilinės bombos kūrėjas, bet ir vienas legendinių žmogaus teisių aktyvistų. Koks jis buvo ir kodėl jo negalima pamiršti? Apie tai Lietuvos ambasadoje Briuselyje pirmadienį vykusioje diskusijoje „From renewing Sakharov‘s hearings to reviving the Helsinki spirit across Europe“ kalbėjo jo anūkė Marina Sakharov-Liberman.

Pasak diskusijoje dalyvavusio istorijos profesoriaus Roberto Van Voreno, kartais nepelnytai pamirštamas A. Sacharovas, o jo nuopelnai buvo tokie patys, kaip ir Nelsono Mandelos. Kartu jis buvo šeimos žmogus, genialus mokslininkas, aktyvus branduolinio ginklavimosi priešininkas ir, žinoma, žmogaus teisių gynėjas.

Robertas Van Vorenas, Tomo Razmaus nuotr.

Robertas Van Vorenas, Tomo Razmaus nuotr.

„Didysis iššūkis dabar išlaikyti jo pakilimą ir padėti jį suprasti, kad jis taptų pavyzdžiu jaunajai kartai. Ypač svarbi jo visuomeninė veikla: gali būti mokslininkas, gali būti ekspertas, bet kartu turi jausti socialinę atsakomybę – gali padaryti kažką, jei įsitrauksi. Jei visi mes įsitrauksime, pasaulis gali tapti geresnis“, – kalbėjo R. Van Vorenas, kuris yra ir Andrejaus Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centro vykdomasis direktorius.

Apie tai, koks Nobelio taikos premijos laureatas A. Sacharovas buvo šeiminėje aplinkoje, daugiau per „Skype“ pasakojo jo vyriausioji anūkė Marina, kuri buvo 21-erių, kai mirė jos senelis, todėl, kaip sako pati – turėjo progos jį pažinti.

Marina Sakharov-Liberman

Marina Sakharov-Liberman, FB nuotr.

„Jis buvo labai ramus privačiame gyvenime. Niekada nėra pakėlęs balso. Kartu buvo labai kantrus. Mano močiutė mėgo su juo žaisti šachmatais ir dažniausiai laimėdavo. Mat senelis nelabai kreipdavo dėmesį į šachmatus, nes, manau, kad jautė, jog šachmatai atima daug protinių galių, kurias jis norėjo skirti kitiems reikalams. Vis dėlto jis mėgo ramiai spręsti galvosūkius. Tai buvo labai gražu“, – prisiminė M. Sakharov-Liberman, kuri šiuo metu gyvena JAV ir yra Andrejaus Sacharovo fondo valdybos narė.

„Mano senelis nebuvo vienintelis žmogaus teisių gynėjas. Bet jis buvo humanistas ir internacionalistas, kas mano nuomone, yra labai svarbu šiais laikas, kai daug vyriausybių pasuko populizmo ir nacionalizmo keliu. Mano senelio asmenybė vienija, o ne skaldo, ir jo vertybės labai universalios“, – kalbėjo moteris.

Diskusija apie Andrejų Sacharovą, Tomo Razmaus nuotr.

Diskusija apie Andrejų Sacharovą, Tomo Razmaus nuotr.

Diskusijos dalyvės Europos Parlamento vicepirmininkės Heidi Hautalos paklausta, kaip Europa galėtų šiuo metu prisidėti prie žmogaus teisių aktyvistų, tokių, kaip buvo jos senelis, gynybos Rusijoje, Marina atsakė: „Tarptautinis bendradarbiavimas ir naujų kontaktų tarp rusų ir tarptautinės bendruomenės mezgimas yra kelias į priekį.“

Pasak jos, dabartinis Rusijos režimas naudojasi Vakarų sankcijoms, kad įrodytų esą rusai apsupti priešų. „Manau, kad reikia plėsti kontaktus, nors žinoma, tam tikrais atvejais reikia reaguoti“, – pridūrė M. Sakharov-Liberman.

Rusija buvo viena pagrindinių temų diskusijoje, kurioje be kitų dalyvavo Lietuvos diplomatijos vadovas Linas Linkevičius ir „Radio Free Europe/Freedom Radio“ prezidentas Jamie Fly. Tiesa, buvo atkreiptas dėmesys, kad ne tik ten, bet ir dalyje net ES valstybių situacija žmogaus teisių gynimo srityje blogėja.

Andrejus Sacharovas (1921 m. gegužės 21 d. – 1989 m. gruodžio 14 d.) – sovietų branduolinės fizikos mokslininkas, disidentas ir žmogaus teisių aktyvistas. Jis buvo reformų Sovietų Sąjungoje šalininkas.

1955-asiais sukūrė vandenilinę bombą, o 1961 m. – „50MT Caro“ bombą, patį galingiausią kada nors sprogusį įrenginį.

 Vėliau tapo aktyvus nusiginklavinimo šalininkas. 1970-aisiais buvo vienas iš Maskvos Žmogaus teisių komiteto įkūrėjų. 1975 m. gavo Nobelio taikos premiją, į kurios įteikimą jam neleista išvykti.

 Jis tapo disidentinio judėjimo Sovietų Sąjungoje vadovas ir aktyviai bendradarbiavo su Lietuvos disidentais. Būtent jo aplinkoje gimė mintis steigti grupes, tiriančias Helsinkio Baigiamojo Akto pažeidimus ir informuojančias apie juos pasaulio visuomenę. Lietuvos Helsinkio grupė susikūrė 1976 m. lapkričio 25 d.

 1980 m. dėl protestų prieš karą Afganistane ir kitos disidentinės veiklos buvo ištremtas į Gorkio miestą (dabar Žemutinis Naugardas), kur išbuvo iki 1986-ųjų. 1989 m. išrinktas į SSRS liaudies deputatus. A. Sacharovas mirė nuo širdies smūgio 1989-aisiais, būdamas 68 metų. 2003 m. (po mirties) apdovanotas Lietuvos Vyčio Kryžiaus ordinu.

Evaldas Labanauskas, specialiai Euroblogas.lt iš Briuselio

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Galite naudoti bazinį HTML kodą. Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.

Prenumeruokite šios diskusijos žinutes, naudodamiesi RSS

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

%d bloggers like this: