Lietuviško maisto gamintoja Maltoje: jaučiuosi kaip mama

Rita Virbalienė, nuotr. iš asm. albumo

Rita Virbalienė, nuotr. iš asm. albumo

Jubiliejaus proga dukters dovanota kelionė Ritai Virbalienei virto netikėtu gyvenimo pokyčiu – dabar patyrusi šefė ir konditerė ne tik dirba didelio Maltos viešbučio restorane, bet ir pristato lietuvišką maistą į namus ir biurus.

„[Kiti lietuviai, kurie Maltoje] turi restoranėlius ar kavines, gamina nelietuvišką maistą: veganišką, vegetarišką, kas labiau žinoma“, – pasakoja veikli moteris, atradusi savo nišą. „Mėgstu eksperimentuoti virtuvėje, bet matau, kad visi mėgsta įprastus skonius – spirgutis, svogūniukas, grietinėlė. Įsitikinau ir darau tradiciškai – tai, kas priklauso. Visiems taip labiausiai patinka.“

Pavadinta lietuviškos kultūros ambasadore Viduržemio jūros saloje, Rita juokiasi: „Kas aš čia, cepelinų gamintoja…“. Tačiau Maltos lietuviams ji – išsigelbėjimas išsiilgus naminio maisto, o ir ne vienam maltiečiui – tikras atradimas.

Ritos gardėsių užsisako ir rusai, rumunai bei kiti Maltos daugiatautės visuomenės nariai. O maltiečiai? „Yra, yra, – tikina pašnekovė. – Jiems labai patinka mūsų kibinai, sako, „good pastries“. Cepelinai jiems patinka, sako, „Labai sunku, bet labai skanu.“

Ritos Virbalienės tortas, nuotr. iš asm. albumo

Ritos Virbalienės tortas, nuotr. iš asm. albumo

Balandėlius išvis jie mėgsta. Jiems patinka ir mūsų tortai: medutis, Napoleonas, trupininis varškės pyragas. Varškės spurgų, tinginio pridarau, plikytų pyragėlių – ko sugalvoju.  Jie gi viską mėgsta.“ Kai kurie užsakovai – nuolatiniai, keletas jų maisto užsisako beveik kasdien. „Dažnai biuruose rengia tautų dienas, tada užsisako iš manęs“, – pasakoja Rita apie tai, kaip Maltos gyventojai atranda lietuvišką virtuvę.

Ritos Virbalienės gaminti patiekalai, nuotr. iš asm. albumo

Ritos Virbalienės gaminti patiekalai, nuotr. iš asm. albumo

Į Ameriką 49-erių

O kaip ji pati atrado šią mažytę Viduržemio jūros salą? Pasakojimą Rita pradeda nuo darbo dar toliau nuo gimtųjų kraštų.

„Kai man buvo 49-eri, išvažiavau į Ameriką. Dirbau namų ekonome šeimoje, prižiūrėjau vaikus, namus, vežiau vaikus į mokyklą, valgyti gaminau. Po metų grįžau, man buvo penkiasdešimt, tai pasidariau „balių“, o dukra nupirko bilietą į vieną pusę į Maltą pailsėti.“

Tinklaraščio Euroblogas.lt pašnekovė prisimena, kaip į lėktuvą lipo vos paeidama, po operacijos. „Staigiai išsioperavau ir užbintuota skridau. Bilieto gi nepaleisi, – šmaikštauja ji. – Taip ir likau.“

Rudenį sueis ketveri metai nuo šios gyvenimą pakeitusios kelionės. Mėnesį Rita iš tiesų ilsėjosi uolėtų paplūdimių ir akį veriamai mėlynos jūros apsuptoje saloje, o po to išsiruošė ieškotis darbo. Paklausta, ar nebuvo keblumų dėl kvalifikacijos pripažinimo, Lietuvoje šefės ir konditerės amatus įvaldžiusi moteris skuba patikinti, kad maltiečių darbdavių „rodyk, ką moki“ požiūris jai labai padėjo. „Atėjus iš karto training (apmokymas), žiūri, ką tu sugebi. Padirbau kelias valandas, sako, labai tvarkinga, labai greita. Galiu dirbti bet kurioje pozicijoje – jie tai vertina.“

Ritos Virbalienės gamintos spurgos, nuotr. iš asm. albumo

Ritos Virbalienės gamintos spurgos, nuotr. iš asm. albumo

„Jei maltietis ateina, darom trigubą normą“

Restoranai ir kavinės, ypač centrinėje Maltos dalyje, dygsta ant kiekvieno kampo. Šiuo metu didelio viešbučio restorano šefe dirbanti Rita jau spėjo perprasti statistiškai daugiausia viršsvorio turinčios Europos Sąjungos tautos valgymo įpročius.

„Ooo, jie čia pavalgo. Restorane, jei maltietis ateina, darom trigubą normą. Iš pradžių akis išpūtę žiūrėdavom: Viešpatie, kai kurie šešias lėkštes įsideda šaltų užkandžių, paskui makaronų, dar deserto. [Mes, darbuotojos,] lakstom tiesiog šlapios. Vasarą pačioms visai nesinori valgyti, o jiems nesvarbu – vasara ar žiema, kerta, nespėjam nešti.“

Vienintelės žinios, kurių pritrūko, – vietinių receptų išmanymas. Todėl pirmame darbe konditerijos ceche teko būti padėjėja. Ritai magėjo dirbti savarankiškai, bet tortų gaminimas tenkino, kol aplinkybės netikėtai nepasisuko kitaip.

„Susilaužiau koją – nebegalėjau dirbti. Ieškojau, kur lengviau, bet įpuoliau dar sunkiau. Įsidarbinau kaip asmeninė šefė įmonėje, kuri nuomoja vilas. Kartą ir kinų milijardieriui gaminau valgyti. Paskui kai baigėsi vasara, nebeturėjau, kur eiti, tai pasiūlė į skalbyklą tos pačios įmonės. Bet buvo labai šalta, atsirado alergija nuo skalbiklių, tai po metų pabėgau. Po to gaminau namie. Tik kad mano senovinis butas, virtuvėlė maža, viryklė paprasta, dujinė.“

Per daugiau kaip trejus gyvenimo Maltoje metus Ritos gyvenime atsirado vyras – maltietiško restorano šefas. Pora svarstė pradėti viešojo maitinimo verslą kartu. „Ieškojome restorano išsinuomoti, betgi kainos… Norėjau darbo su garantijomis,“ – aiškina tinklaraščio Euroblogas.lt pašnekovė savo sprendimą lietuviško maisto gamybą vystyti tik laisvu laiku.  „Ar esi garantuotas, kad čia ilgai būsi? Svajoju grįžti į Lietuvą, nes Malta nėra mano svajonių šalis.“

Kas sulaiko? Maltoje Ritai kompaniją palaiko ne tik vyras, bet ir dukra. „Čia geriau uždirbi. Lietuvoje gąsdina tai, kad tektų vėl pradėti nuo nulio. Aš nebenoriu dirbti kažkam, noriu dirbti sau, bet bus sunku, nes prasidės krizė,“ – mąsto ji.

Ritos Virbalienės cepelinai, nuotr. iš asm. albumo

Ritos Virbalienės cepelinai, nuotr. iš asm. albumo

Dėl koronaviruso priverstinės atostogos visiems darbuotojams

Pašnekovė spėja, kad po koronaviruso pandemijos viešojo maitinimo įstaigoms bus sunku atsigauti. Kilus epidemijai ir sustojus turizmui, restoranas, kuriame ji dirba, liepė visiems darbuotojams pirmiausia naudoti sukauptas mokamas atostogas, o po to eiti nemokamų. Iš įvairiausių šalių suvažiavusių restorano darbuotojų dalis išsivažinėjo pralaukti pandemijos gimtosiose šalyse. Nors liko daugiau laiko ruošti lietuvišką maistą, Rita neskuba plėsti paslaugos. „Privengiu vežioti, nes sako, jauniems [viruso sukelta liga] greičiau praeina, o man juk virš penkiasdešimt. Rizika didesnė nei kitiems.“

Tačiau patys ištikimiausi skanautojai, juolab priversti dirbti iš namų, su džiaugsmu laukia lietuviško lauknešėlio už durų. „Jaučiuosi kaip mama, nes klientų dauguma – mano vaikų amžiaus. Kas atlieka, išdalinu. Nekyla ranka išmesti maisto, jei prigaminu per daug. Kam sunku, kas neturi pinigų, tiems ir taip atiduodu. Padėti reikia visiems, jeigu galiu. Gal ir man kada reiks pagalbos,“ – teigiamo požiūrio nepraranda pokyčių nebijanti pašnekovė.

Daiva Repečkaitė

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Galite naudoti bazinį HTML kodą. Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.

Prenumeruokite šios diskusijos žinutes, naudodamiesi RSS

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

%d bloggers like this: