Kas svarbiau – tęsti ar nutraukti karantiną?

Psichologinis karantino poveikis

Pexels.com (Cottonbro nuotr.)

Karantinas dėl COVID-19 baigsis, bet jo pasekmes jausime ilgai. Ne tik ekonomines ir finansines, kurių mastas skaičiuojamas milijardais, bet ir psichologines. Tyrimai rodo, kad ir gera savaitė karantine, liaudiškai tariant, trenkia per smegenis. Apribojus judėjimą, galimybes dirbti ir socialinius kontaktus, trūkstant maisto geriausiu atveju apima nerimas. Ilgainiui jis gali peraugti į neviltį, pyktį, depresiją, prilygti potrauminiam stresui. Privalomas karantinas turi psichologinę kainą, tvirtina Londono Karaliaus koledžo mokslininkai, išanalizavę anksčiau per SARS, ebolos ir kai kurias kitas epidemijas karantinuotų žmonių tyrimus.

Grupės psichologų analizę „Psichologinis karantino poveikis ir kaip jį sušvelninti“ neseniai paskelbė vienas seniausių, geriausiai žinomų ir prestižiškiausių medicinos žurnalų „The Lancet“, kurį cituoja tinklaraštis Euroblogas.lt.

Kad neigiamos pasekmės būtų kuo mažiau juntamos, galima pasinaudoti žmonių, kuriems teko ilgą laiką išbūti uždarose erdvėse, patarimais, pavyzdžiui, Chriso Hadfieldo, kurį gimtosios Kanados žurnalistai juokais net pavadino geriausiu šalyje saviizoliacijos ekspertu, ar kitų astronautų, povandeninio laivo kapitono, pirmosios pasaulį apiplaukusios moters.

Pirmieji karantinai trukdavo 40 dienų

Karantinu vadinamas specialus laikinas režimas ir žmonių, galėjusių susirgti užkrečiama liga, judėjimo apribojimas siekiant sumažinti pavojų užkrėsti kitus. Tai nėra tas pats, kas izoliacija (sergančiųjų užkrečiama liga atskyrimas nuo sveikųjų), nors šie terminai dažnai tampa sinonimais. Pirmą kartą „karantinas“ buvo pavartotas 1127 metais Venecijoje, kalbant apie raupus. Jis kilęs iš žodžio quarantena („40 dienų“ – tiek laiko per maro epidemiją atplaukę laivai turėdavo laukti, kol jų įgula ir keleiviai galės išlipti į krantą). Bet tik po trijų amžių britai dėl raupų. pradėjo tinkamai taikyti karantiną.

2003-aisiais per SARS epidemiją karantinas buvo paskelbtas daugelyje Kinijos ir Kanados miestų. 2014-aisiais ebolos virusas privertė tokių pačių priemonių imtis Vakarų Afrikoje. Visą pasaulį apėmusi COVID-19 pandemija atnešė ir dar neregėto masto karantiną. Kinija buvo pirmoji, griežtus apribojimus paskelbusi daugelyje miestų. Jos pavyzdžiu ėmė sekti kitos pasaulio valstybės.

Minėti mokslininkai, pasitelkę elektronines duomenų bazes, rado bemaž 3,2 tūkst. darbų apie karantino psichologinį poveikį. Savo analizei jie pasitelkė 24 tyrimų rezultatus. Dauguma analizuotų studijų patvirtino neigiamą psichologinį poveikį, įskaitant potrauminio streso simptomus, sąmyšį ir pyktį. Poveikis buvo tuo stipresnis, kuo karantinas tęsėsi ilgiau, buvo juntama stipresnė infekcijos baimė, nusivylimas ir nuobodulys, buvo sunkiau apsirūpinti reikiamais produktais ir daiktais, labiau trūko informacijos, žmonės labiau nukentėjo finansiškai.

Galima privalomo karantino nauda turi būti kruopščiai apsvarstyta, atsižvelgiant į galimą psichologinę kainą

Koronavirusas

Pexels.com (Cottonbro nuotr.)

„Karantinas dažnai yra nemaloni patirtis, – rašoma apžvalgoje. – Atsiskyrimas nuo artimųjų, laisvės praradimas, netikrumas dėl sveikatos ir nuobodulys kartais gali turėti dramatiškų pasekmių.“ Esą pasitaikė net savižudybių, žmonės skundėsi pykčio priepuoliais. „Galima privalomo masinio karantino nauda turi būti kruopščiai apsvarstyta, atsižvelgiant į galimą psichologinę kainą“, – įspėjo mokslininkai.

Jų žodžiais, jei karantinas yra neišvengiamas, žmonių gyvenimas turi būti apribotas ne ilgiau nei būtina, reikia aiškaus pagrindimo, visapusiškos informacijos ir greitos komunikacijos, užtikrinti pakankamą apsirūpinimą (tiek bendriesiems, tiek medicininiams poreikiams patenkinti). Sumažinti neigiamą poveikį galima primenant, kad tai būtina visuomenės gerovei.

Net pasibaigus karantinui, nemažai žmonių toliau šalinosi kitų

Vienos ligoninės medikai, kuriems grėsė užsikrėsti SARS virusu ir kurie karantine išbuvo 9 dienas, dažniau skundėsi išsekimu, nerimu prižiūrint karščiuojančius pacientus, jautrumu, nemiga, negebėjimu susikoncentruoti, atsiskyrimu nuo kitų, nenoru dirbti. Kitoje studijoje nurodyta, kad medikai potrauminio streso simptomus jautė net po trejų metų. Daugelis karantinuotųjų skundėsi depresija, emociniu nestabilumu, prasta nuotaika. Tie, kurie pateko į karantiną dėl kontaktų su sergančiais SARS, patyrė baimę, nervingumą, liūdesį ar kaltę.

Karantinas stipriai paveikdavo ir vaikus. Tiesa, vienas studentų tyrimas parodė, kad jiems karantinas didelės įtakos neturėjo, greičiausiai dėl to, kad jaunimas turi mažiau įsipareigojimų už tuos, kurie dirba ir neretai privalo išlaikyti kitus.

Įdomu, jog, net pasibaigus karantinui, nemažai tirtųjų toliau šalinosi kitų. Remiantis vienos studijos rezultatais, daugiau nei pusė apklaustųjų vengė kosinčių ir čiaudinčių asmenų, kas ketvirtas – uždarų erdvių, kuriose buvo daug žmonių, beveik tiek pat – visų viešų vietų. Kai kurie prisipažino dar ilgai kruopščiai plaudavę rankas.

Kuo ilgesnis karantinas, tuo didesnis neigiamas psichologinis poveikis

Remiantis tyrimais, kuo ilgiau trunka karantinas, tuo stipresnį neigiamą psichologinį poveikį jis turi. Vienoje studijoje pažymėta, kad ir 10 dienų užtenka, kad žmonės pajustų potrauminio streso simptomus.

Nemaža dalis tirtųjų neslėpė jautę baimę dėl savo sveikatos ar kad gali užkrėsti kitus, ypač – artimuosius. Tiesa, vienoje studijoje pažymėta, kad tokia baimė labiausiai kamavo nėščiąsias ir mažų vaikų tėvus. Uždara erdvė, įprasto gyvenimo ritmo praradimas, sumenkę fiziniai ir socialiniai kontaktai stiprino nusivylimą, nuobodulį ir izoliacijos nuo likusio pasaulio jausmą, o tai daugelį vargino.

Stresą kėlė ir informacijos, ir maisto stoka

Neviltį keldavo ir nepakankamas apsirūpinimas maistu, vandeniu, drabužiais, bėdos su būstu. Pyktis ir nerimas dėl to dažnai užsitęsdavo iki 4-6 mėnesių. Kai kuriems problemų kėlė tai, kad jie negalėjo sulaukti reguliarios medikų priežiūros ar gauti receptų. Ne vienoje studijoje atkreiptas dėmesys, kad visuomenės sveikatos institucijos netinkamai aprūpindavo apsaugos priemonėmis. Pavyzdžiui, kaukes ir termometrus žmonės gavo per vėlai ar visai nesulaukė, maisto, vandens ir kitų daiktų tiekimas vyko su pertrūkiais ar labai užtrukdavo. Štai per SARS protrūkį Toronto gyventojai iš pradžių gyrė visuomenės sveikatos tarnybas už medicinos priemonių rinkinius, tačiau jie nesulaukė jokių maisto produktų ir kitų daiktų, reikalingų kasdieniam gyvenimui.

Daugelis tirtųjų nurodė, kad stresą kėlė informacijos stoka. Esą trūko nurodymų, kaip elgtis, nebuvo aiški karantino priežastis. Toronto gyventojai skundėsi, kad įvairios visuomenės sveikatos tarnybos dėl koordinavimo stokos teikė skirtingą informaciją, darė tai skirtingu būdu ir stiliumi. Nepakankamas skirtingų rizikos lygių išaiškinimas kėlė baimę. Kitur žmonės skundėsi, kad sveikatos sistemos ir valdžios atstovai neatskleidė tikrojo ligos masto.

Problema – ir prarastos pajamos

Viena didžiausių karantino sukeltų problemų – pinigai. Žmonėms, kurie dėl karantino nebegalėjo dirbti ir nebuvo tam pasiruošę iš anksto, tai turėjo kur kas ilgiau besitęsiančių pasekmių. Finansiniai praradimai nulėmė stiprų socioekonominį netikrumą, o šis neretai peraugdavo į psichologines problemas, pyktis ir nerimas tęsėsi dar kelis mėnesius. Dėl ebolos viruso karantine buvę žmonės, nors ir gavo finansinės paramos, skundėsi, kad ji buvo nepakankama ar atkeliavo per vėlai. Daugelis turėjo kliautis šeimos pagalba, kurią buvo sunku priimti ir buvo papildomas trikdis.

Toronte darbdaviai ar valdžia padengė prarastas pajamas, bet pinigai vėlavo. Greičiausiai kaip tik dėl prarastų pajamų žmonės, dirbantys mažiau apmokamus darbus, po karantino dažniau skundėsi dėl potrauminio streso ar depresijos simptomų. Mat jiems tokia pertrauka buvo kur kas sunkiau pakeliama nei tiems, kurių uždarbis didesnis.

Kaip pažymėta analizėje, karantine atsidūrusiems žmonėms, kurių pajamos nedidelės ar kurie pajamų visai neteko (pavyzdžiui, dirbantieji savarankiškai), reikėtų skirti kompensacijas, per karantiną teikti pagalbą. Darbdaviai esą taip pat galėtų prisidėti, pavyzdžiui, leisdami dirbti iš namų, jei tai įmanoma ir žmonės nori, – tai ne tik išsaugotų pajamas, bet ir nugintų nuobodulį. Tiesa, reikėtų turėti omeny, kad toks darbas greičiausiai bus ne itin produktyvus.

Dar vienas karantino padarinys – stigma. Ypač karantinuoti medicinos darbuotojai, palyginti su tais, kurie dirbo įprastai, dažniau skundėsi, kad kiti žmonės jų šalinosi. Keliose studijoje buvo nurodyta, kad aplinkiniai jų vengė, atšaukdavo ar atsisakydavo kvietimų susitikti, buvo justi baimė ir įtarumas, skambėjo kritiški komentarai. Kai kurių Senegalo medikų, karantinuotų per ebolos viruso protrūkį, šeimos ėmė galvoti, kad jų darbas yra per daug rizikingas, todėl namie kilo finansinė įtampa. Be to, kai kurie nebegalėjo grįžti į darbus, nes darbdaviai baiminosi užkrato.

Tiesa, Lietuvoje gali būti kitaip, mat karantinas paskelbtas visoje šalyje ir likti namie rekomenduojama visiems, net jei jie nejaučia ligos simptomų ir galbūt nėra užsikrėtę.

Analizės autorių teigimu, padėti gali bendras švietimas apie ligą ir visuomenės sveikatą, karantino pagrindimas . Priešingai gali būti dėl žiniasklaidos pranešimų – dramatiškos antraštės ir baimės stiprinimas per ankstesnius karantinus stigmatizavimą kaip tik stiprino. Todėl sveikatos sektoriaus pareigūnai informaciją turėtų teikti laiku, aiškiai suformuluotą ir visai visuomenei, kad ji galėtų geriau suprasti situaciją.

Kaip „gydytis“ nuo karantino?

Per karantiną įvairiose Europos šalyse įvesti ribojimai, frontex.europa.eu nuotr.

Per karantiną įvairiose Europos šalyse įvesti ribojimai, frontex.europa.eu nuotr.

Per užkrečiamų ligų protrūkį karantinas gali būti reikalinga prevencinė priemonė. Bet jis neretai turi neigiamą psichologinį efektą, kuris gali pasireikšti tik po kelių mėnesių ar dar vėliau. Todėl siūloma imtis veiksmingų tokių pasekmių švelninimo priemonių ir karantino procesą kruopščiai suplanuoti.

Kaip sušvelninti karantino pasekmes? Vienas pirmųjų mokslininkų patarimų – karantinas turi būti kaip įmanoma trumpesnis. Kuo jis trunka ilgiau, nuo pasekmės psichikai stipresnės. Pavyzdžiui, siūloma žmones karantinuoti tiek, kiek trunka ligos inkubacinis periodas, vengti perdėto atsargumo ir laikytis iškart nustatytos karantino trukmės, nepiktnaudžiaujant jos pratęsimu (kitaip žmones gali apimti neviltis). Patekimo į tam tikras teritorijas ribojimas be konkretaus termino (kaip buvo Uhane, Kinijoje) gali turėti blogesnį poveikį nei itin griežtos priemonės, taikomos tam tikrą laiką.

Teikti gyventojams tiek informacijos, kiek įmanoma. Karantinuojamus žmones dažnai kamuoja baimė užsikrėsti ar užkrėsti kitus. Jie perdėtai reaguoja į bet kokius fizinius simptomus. Tokia baimė gali dar paūmėti dėl viešai skelbiamos ir kartais netinkamos informacijos. Pavyzdžiui, jie nesupranta rizikos prigimties, kodėl apskritai reikia būti karantine.

Aprūpinti reikiamais ištekliais. Pareigūnai turi užtikrinti, kad karantine atsidūrę žmonės turi pakankamai išteklių svarbiausiems poreikiams patenkinti ir, reikalui esant, būtų jais aprūpinti kuo skubiau. Apie tai reikėtų pagalvoti jau iš anksto, pavyzdžiui, kur viską laikyti, kaip saugoti maisto produktus, kaip pristatyti ir iš kur gauti papildymą.

Sumažinti nuobodulį ir pagerinti komunikaciją. Izoliacija ir nuobodulys ilgainiui ima kankinti, todėl karantinuojamiems žmonėms reikėtų patarti, kaip jį nuginti, pasiūlyti streso valdymo technikų. Aktyvus socialinis tinklas, kad ir veikiantis nuotoliniu būdu, nėra pirmiausia būtinybė, bet negalėjimas bendrauti su kitais neramina, o vėliau taip pat perauga į kančią. Vienas iš tyrimų parodė, kad pagalba telefonu, teikiama profesionalų, karantinuojamiems žmonėms gali būti efektyvi ir ta prasme, kad žmonės nesijaučia vieniši. Itin svarbi galimybė bendrauti su artimaisiais ir bičiuliais, ypač tais, kurie yra toli. Tai ne tik leidžia žmogui pranešti, kad jis yra sveikas, bet ir sumenkina izoliacijos jausmą, paniką. Šalyse, kur socialiniai tinklai cenzūruojami, bendrauti tokiu būdu sunkiau.

Taip pat būtina sudaryti galimybę tiems, kurie pastebi vieną ar kitą simptomą, paskambinti medikams ir išgirsti nurodymus, kaip elgtis. Yra įrodymų, kad specialios grupės, padedančios namie įkalintiems žmonėms, taip pat sušvelnina neigiamas pasekmes. Jos padeda ne tik apsirūpinti reikiamais produktais ar daiktais, bet ir nesijausti vienišiems.

Sveikatos apsaugos sistemos darbuotojai nusipelno specialaus dėmesio. Jie neretai patys būna karantine, taigi gali patirti stigmą kaip esą pavojingi, baimintis, kad tuo metu kolegoms tenka kur kas daugiau darbo. Atskyrimas nuo savo komandos verčia jaustis izoliuotam, todėl svarbu, kad karantinuojami medikai jaustų kolegų paramą.

Altruizmas geriau nei prievarta. Nėra tyrimų, ar savanoriškas karantinas turi mažiau neigiamų pasekmių už prievartinį. Bet žinojimas, kad kitiems bus geriau, sunkią situaciją palengvina, tai gali būti taikoma ir karantino atveju. Kartojimas, kad karantinas apsaugo kitus, ypač labiausiai pažeidžiamus (jauniausius ar vyriausius visuomenės narius ar tuos, kurie jau turi sveikatos problemų), kad sveikatos apsaugos institucijos jiems dėkingos, gali sušvelninti neigiamą poveikį.

Gali atsisukti ir prieš medikus, ir prieš politikus

Karantinas

Pexels.com (Gustavo Fring nuotr.)

Analizuotose studijose buvo tirtos įvairaus dydžio grupės (nuo 10 iki 6 231 žmogaus) Švedijoje, Kanadoje, Senegale, Liberijoje, Siera Leonėje, Australijoje, Honkonge, Kinijoje, Pietų Korėjoje ir Taivane. Tuomet dėl SARS, ebolos viruso, kiaulių gripo, MERS ir arklių gripo buvo karantinuotos daugiausiai ribotos žmonių grupės – tam tikro miesto ar kaimo gyventojai, tam tikros profesijos atstovai ar tik kontaktų su sergančiaisiais turėję asmenys.

Todėl šių mokslininkų padarytos išvados nebūtinai galioja ir karantino dideliame regione ar visoje šalyje atveju. Tačiau, apžvalgos autorių įsitikinimu, karantinas gali turėti panašių pasekmių. Jis reikšmingai paveikia daugelį žmonių ir jo poveikis gali būti juntamas ilgai. „Neteigiame, kad karantino nereikėtų taikyti, jo netaikymo ir leidimo ligai plisti psichologinis efektas gali būti dar blogesnis, – rašoma apžvalgoje. – Tačiau žmonių laisvės dėl visuomenės gerovės apribojimas dažnai yra ginčytinas ir turi būti taikomas atsargiai.

Jei karantinas būtinas, mūsų išvados rodo, jog pareigūnai turėtų imtis visų priemonių užtikrinti, kad ši patirtis būtų kaip įmanoma lengvesnė. Tai galima pasiekti pasakojant, kas ir kodėl vyksta, kaip ilgai tai truks, suteikiant žmonėms prasmingos veiklos karantino metu, užtikrinant aiškią komunikaciją ir kad įmanoma gauti svarbiausių išteklių (maisto, vandens, medicinos priemonių), stiprinant nuoširdaus altruizmo jausmą.“

Autoriai taip pat atkreipė dėmesį, kad ne kiekvienas karantinuojamas žmogus išgyvena tokią pačią situaciją. Jei ši patirtis neigiama, pasekmės gali būti ilgalaikės ir paveikti ne tik konkretų asmenį, bet ir sveikatos apsaugos sistemą, kuri vykdė karantiną, bei politikus ir sveikatos apsaugos pareigūnus, kurie jį įvedė.

Eglė Zicari

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Galite naudoti bazinį HTML kodą. Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.

Prenumeruokite šios diskusijos žinutes, naudodamiesi RSS

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

%d bloggers like this: