Kinams lietuviai – Kazlauskas, Nekrošius, Sovietų Sąjunga arba Zuokas su „tanku“

Indrė Balčikonytė-Huang, nuotr. iš asm. albumo

Indrė Balčikonytė-Huang, nuotr. iš asm. albumo

Komunikacijos strategė Indrė Balčikonytė-Huang Kinijoje gyvena jau dešimt metų – ketverius Pekine ir šešerius Šanchajuje. Čia ji ne tik konsultuoja valstybinių ir privačių įmonių vadovus, bet ir Fudano universitete baigė kinų literatūros magistro studijas, šiemet pasirodys jos kultūrinis gidas „China – Culture Smart! The Essential Guide to Customs & Culture“, kuriame ji aptaria visus pagrindinius šiuolaikinės Kinijos visuomenės gyvenimo aspektus. Nors Kinija mums atrodo labai tolima, Indrė tikina, jog lietuviai ir kinai – labai panašūs, o lietuvybė Kinijoje intensyviai puoselėjama mūsų tautiečių bendruomenės.

Kinija sudomino Penktosios kartos kino režisieriais

Nors gali atrodyti, kad įsikurti Kinijoje buvo Indrės svajonė, kurios ji ilgus metus siekė, viskas įvyko neplanuotai ir visiškai atsitiktinai.

„Lietuvoje baigiau Vilniaus licėjaus Tarptautinio bakalaureato klasę – jau tada gerai kalbėjau angliškai ir prancūziškai. Visada buvau gabi ir jaučiau didelę meilę kalboms, literatūrai, tačiau mokykloje svajojau apie kino režisūros studijas. Mano tėvams tai neatrodė gera mintis, todėl nusprendėme dar pagalvoti. Baigusi mokyklą išvažiavau į mainų programą Prancūzijoje: gyvenau prancūzų šeimoje, ten dar kartą baigiau vidurinę mokyklą, išlavinau kalbą. Mažame provincijos miestelyje buvo gana nuobodu, dažnai antrąją dienos dalį viena namie žiūrėdavau filmus iš viso pasaulio: Prancūzijos, Italijos, Japonijos, Korėjos. Taip atradau vadinamosios Penktosios kartos kinų režisierius, tokius kaip Chen Kaige ir Zhang Yimou. Mane labai patraukė jų vaizduojamos Kinijos estetika ir kalbos skambesys“, – pirmą susidūrimą su Kinija prisimena dabar šeimą ten sukūrusi komunikacijos strategė.

„Prieš pradedant mokytis bet kokią kalbą, būna toks magiškas laikas, kai ta kalba atrodo be galo paslaptinga, ją girdi kaip muziką, nes nesupranti, kur prasideda ir baigiasi žodžiai, kaip formuojami garsai, tau tiesiog gražu. Užsidegiau noru suprasti, kaip veikia kinų kalbos mechanizmai ir taip išlukštenti kultūrą, tad įstojau studijuoti kinų kalbos ir ekonomikos į specializuotą universitetą Londone School of Oriental and African Studies (SOAS). Mokėjau pasakyti gal tris frazes kiniškai, o užrašyti nemokėjau nieko – net neįsivaizdavau, ar kinų kalbos studijos man patiks. Tuomet tikrai negalėjau tikėtis, kad visą savo akademinį, profesinį ir asmeninį gyvenimą susiesiu su Kinija“, – tinklaraščiui Euroblogas.lt pasakoja Indrė Balčikonytė-Huang.

Kalbos klodus narplioja jau dešimtmetį

Didžioji kinų siena

Pexels.com (Paulo Marcelo Martins nuotr.)

Nors kiniškai Indrė kalba be jokių problemų, teigia vis dar besimokanti jos kiekvieną dieną: „Nesu iš tų, kurie gebėjimą susikalbėti buitinėmis temomis vertina kaip kalbos įvaldymą. Kai stojau į magistro studijas kinų kalba, jau buvau pragyvenusi Kinijoje ketverius metus, tačiau beveik nebuvau susidūrusi su akademine kalba, specializuotais literatūros, filosofijos, meno terminais. Tas pats ir su darbu: teko išmokti verslo ir publicistinės kinų kalbos. Kai imiesi naujos veiklos, kaskart atveri naują kalbos klodą. Pavyzdžiui, daug naujų dalykų išmokau, kai darėme namie remontą“, – juokiasi greitai ir lengvai gyventi Kinijoje prisitaikiusi komunikacijos strategė.

„Kai iškart po Pekino olimpiados atvykau metams studijuoti į Kiniją, jaučiausi kaip vaikas, patekęs į milžinišką žaidimų aikštelę: nerimavau tik dėl to, kad neužteks laiko visko ištyrinėti. Galbūt jau buvau pripratusi būti toli nuo namų, bet kultūrinio šoko nepatyriau, sunkiau buvo apsiprasti Prancūzijoje. Tikriausiai padėjo ir tai, kad dėjau visas pastangas nepapulti į „užsieniečių burbulą“. Nuo pirmos dienos gyvenau tikrą „pekinietišką“ gyvenimą: apsistojau ir draugystes mezgiau tik su vietiniais… Tais metais atsiradę draugai iki šiol yra tarp pačių brangiausių“, – gyvenimo pradžią Pekine prisimena Indrė.

Lietuvių bendruomenė Kinijoje labai tvirta

LITAO komanda, nuotr. iš asm. albumo

LITAO komanda, nuotr. iš asm. albumo

Aktyviai į Kinijos lietuvių bendruomenės veiklą įsitraukusi Indrė tvirtina, jog skleisti lietuvybę Kinijoje imasi tiek ambasada Pekine, tiek bendruomenės nariai, tiek ir pats verslas.

„Įsitraukusi į darbus, kurie nebuvo susiję su Lietuva, buvau atitolusi nuo visko, kas lietuviška. Lietuvybė man vėl tapo svarbi gimus sūnui Rojui. Todėl esu labai dėkinga už pažintį, draugystę ir galimybę dirbti su Lina Bartusevičiūte, LITAO konsultacinės įmonės Šanchajuje įkūrėja ir viena iš bendruomenės senbuvių. Dabar, per savo keturiolika užsienyje praleistų metų, turiu glaudžiausią ryšį su Lietuva“, – pripažįsta pašnekovė.

„Prieš dvejus metus Kinija pradėjo organizuoti vieną didžiausių pasaulyje prekybos renginių „China International Import Expo“ (CIIE). Įmonė LITAO, bendradarbiaudama su „Verslia Lietuva“, nuo 2018-ųjų yra atsakinga už Lietuvos ir lietuviškų prekinių ženklų įvaizdžio kūrimą Kinijos socialiniame tinkle „WeChat“. Sugalvojome šią iniciatyvą norėdami, kad Lietuvos eksportuotojai galėtų tinkamai prisistatyti tiek prieš parodą, tiek per ją, papasakoti potencialiems partneriams apie mūsų šalį, užmegzti prasmingus pokalbius, – darbo specifiką atskleidžia I. Balčikonytė-Huang. – Pernai ši iniciatyva gerokai išaugo ir atsirado Lietuvos nacionalinė „WeChat“ paskyra „Focus on Lithuania“. Prisijungiau prie komandos ir projekto valdymas buvo perduotas man. Paskyra ne tik leido kinams pažinti Lietuvą, bet ir atvėrė daugybę naujų bendradarbiavimo galimybių: kiekvieną savaitę sulaukiame naujų užklausų dėl darbo su Lietuva skirtingose srityse.“

Kovo 11-osios renginys LITAO biure 2019 m., nuotr. iš asm. albumo

Kovo 11-osios renginys LITAO biure 2019 m., nuotr. iš asm. albumo

Indrės komandai svarbus ir vidinis bendruomenės stiprinimas: „Praėjusių metų Kovo 11-osios proga įmonės lėšomis surengėme įspūdingą šventę: gavome išskirtines teises surengti filmo „Tarp pilkų debesų“ peržiūrą per tris miestus – Šanchajų, Pekiną ir Honkongą, susijungę teletiltu giedojome „Tautišką giesmę“. Ambasada kelis kartus per metus rengia susibūrimus, kurie lietuviams yra bendruomenės gyvenimo ašis. Nuo pat atvykimo į Kiniją mane maloniai stebino šiltas ambasados dėmesys studentams, kurių tuo metu tebuvo saujelė“.

Vieni Lietuvos nežino, kiti žavisi spektakliais

Prieš dešimtmetį žinomiausias lietuvis Kinijoje buvo Jonas. Taip kinai vadino Joną Kazlauską, kuris kažkada treniravo Kinijos nacionalinę vyrų rinktinę. Dabar kiekvieno žinios apie Lietuvą priklauso nuo individualių pomėgių, išsilavinimo, profesijos.

„Jei paprasti darbininkai ar pensinio amžiaus žmonės apie Lietuvą nebus išvis girdėję ar galvos, kad vis dar priklausome Sovietų Sąjungai, tai mano kurso draugai iš literatūros studijų su manimi dalijosi mintimis apie Eimunto Nekrošiaus ir Oskaro Koršunovo spektaklius, gedėjo Jono Meko, pažįstami fotografai ir režisieriai kalbėjo apie lietuvių modelius, o jaunimas prieš kelerius metus dalijosi vaizdeliu, kaip Artūras Zuokas Vilniaus centre „tanku“ pervažiuoja automobilį“, – prisimena Indrė, teigdama, kad kinams esame įdomūs ir patrauklūs – telieka mokėti save tinkamai pristatyti. Būtent tai padaryti Kinijoje vis intensyviau stengiasi daugybė šalių.

„Reikia atrasti tai, kuo esame unikalūs ir patys tikime, įdėti širdies. Kinijos verslui Lietuva įdomi daug kuo, tad kokias galimybes sugebėsime „pasiimti“, priklauso tik nuo mūsų noro, sugebėjimų ir užsispyrimo. Kas jau kas, o kinai yra labai verslūs ir nuolat ieško naujų rinkos galimybių. Tačiau kinų partneriams labai svarbu pasitikėjimas, gera įmonės reputacija. Drąsiai galite mąstyti apie žengimą į Kinijos rinką, jei turite gerai apibrėžtą nišinį produktą“, – rekomenduoja komunikacijos strategė.

Pasak pašnekovės, Kinijoje prognozuojamas didelis natūralių, sveikų, ekologiškų maisto produktų vartojimo augimas, ypač skirtų kūdikiams, vaikams, moterims, lieknėjantiems ar sportuojantiems. Taip pat verta apie Kinijos rinką mąstyti maisto papildų, sveikatinimosi produktų gamintojams, mat čia ypač didelė produktų grožiui, nėščiosioms, vaikams, vyresnio amžiaus žmonėms, skatinančių koncentraciją ir smegenų veiklą, paklausa.

„Jeigu kuriate išskirtinio dizaino, išskirtinių medžiagų (gintaro, lino, medžio) ar itin prabangius gaminius, taip pat būsite kinams įdomūs. Pats paprasčiausias mano patarimas būtų toks: atraskite būdą, kaip kinams pasiūlyti bent dalelę to puikaus gyvenimo būdo, kuriuo mėgaujasi žmonės Lietuvoje. Tiesa, reikėtų nusiteikti, kad Kinijos rinka pareikalaus tiek laiko, tiek piniginių investicijų: dabar visi nori kinams parduoti viską. Teks pasistengti. Pavyzdžiui, kinams labai svarbus stiprus ir Kinijai pritaikytas prekės ženklas“, – įspėja I.  Balčikonytė-Huang.

„Lietuviai ir kinai daug kuo panašūs“

Inglehart-Welzel kultūrinis pasaulio žemėlapis, Wikipedia nuotr.

Inglehart-Welzel kultūrinis pasaulio žemėlapis, Wikipedia nuotr.

Kaip tinklaraščiui Euroblogas.lt teigia Indrė, daug kas nustemba jai konstatavus, jog lietuviai ir kinai turi daug bendro: „Inglehart-Welzel kultūriniame pasaulio žemėlapyje matome, kad vertybiškai konfucianizmo kultūros labai artimos baltiškosioms, o Lietuva ir Kinija – visai greta viena kitos. Inglehart-Welzel grafikas paremtas dvejomis vertybinėmis dimensijomis: viena ašis atspindi tradicines ir pasaulietiškas/racionaliąsias vertybes, kita – išgyvenimo vertybes ir saviraišką. Tiek lietuvių, tiek kinų kultūroje vyrauja pasaulietinės ir išgyvenimo vertybės: pragmatiškumas, racionalumas, ekonominis saugumas. Nors mėgstame apie save kalbėti kaip apie krikščionišką šalį, pripažinkime, kad didžiosios dalies lietuvių gyvenime religija nebevaidina svarbaus vaidmens.“

Tiesa, lietuviai, pasak I. Balčikonytės-Huang, yra daug drąsesni ir idealistiškesni nei kinai – pastariesiems labai sunku ištrūkti iš visuomenės spaudimo gyventi tam tikrą gyvenimą:

„Jie dažnai gyvena kitiems: tėvams, visuomenei, vaikams. Labai griežtai apibrėžta, ką kokiu gyvenimo periodu turi nuveikti, ką reiškia sėkminga karjera, sėkminga santuoka, sėkmingi vaikai, gera išvaizda. Lietuviai daug labiau moka mėgautis gyvenimu: siekti savo tikslų, svajonių, kurti savo likimą, nebijo rizikuoti ir atsiskirti nuo bandos. Lietuviai ir daug didesni idealistai – jie turi tvirtesnius ir tyresnius įsitikinimus nei dauguma kinų, nebijo už juos pakovoti. Kinijoje oportunizmo ir materializmo kur kas daugiau nei Lietuvoje. Tam tikra prasme esame „nesugadinti“. Tuo lietuviai ypatingi ir tą turėtume labai branginti.“

Kinai įpratę arti dėl savo tikslo

I. Balčikonytė-Huang pažymi, jog iš kinų turime ir ko pasimokyti. Pavyzdžiui, pagarbos savo kultūrai: „Čia vaikai nuo darželio mokomi senovės kinų poemų, erudicijos standartas yra klasikinės kinų kalbos, klasikinių idiomų mokėjimas, poezijos išmanymas. Kinai su pasididžiavimu cituoja savo klasikus. Be to, kinai labai ambicingi, konkurencingi ir užsispyrę. Jų ambicingumas kitoks nei amerikiečių: apie savo planus jie garsiai nekalba, tiesiog aria sukandę dantis, jei reikia naktimis, kol juos pasiekia. Tada šiek tiek pailsi, gūžteli pečiais, nusistato naujus tikslus, ir aria toliau.“

Nors Kinijoje nepotizmas plačiai paplitęs ir nėra jokia gėda ar nusikaltimas, o daugiau kultūrinė norma, didžioji dalis aukštai iškilusių žmonių, su kuriais lietuvė bendrauja, yra kilę iš paprastų darbininkų šeimų ir viską pasiekę sunkiu darbu bei sumanumu. Tiesa, šiandien, visuomenei vis labiau stratifikuojantis, prasibrauti į aukštesnį socialinį statusą darosi daug sunkiau:

„Lietuviams iš kinų vertėtų pasimokyti finansinio išprusimo. Jau nekalbant apie tai, kad kinai yra geriausi pasaulio taupytojai, nenoriai ima paskolas ir šias grąžina kuo greičiau, daugelis turi daugiau nei vieną pajamų šaltinį, prekiauja akcijomis biržoje, investuoja ir taip toliau.“

Sinofobijos užuomazgos ryškėja

Pasak komunikacijos ekspertės, sinofobija pasaulyje jau senai tyliai virė ant lėtos ugnies, o dabar, kilus koronaviruso protrūkiui, ėmė ir užkunkuliavo:

„Viena iš pagrindinių priežasčių yra tam tikras pavydas. Daug išsivysčiusių šalių buvo pripratusios Kiniją matyti vienaip: pasaulio fabrikas, kur milijardas virš gamybinės linijos palinkusių darbininkų dieną-naktį konstruoja pigius padirbinius. Bet kinai vos per kelis dešimtmečius pasiekė neįtikėtinų dalykų: praturtėjo, keliauja, kuria inovacijas, perka viską nuo prabangos prekių iki nekilnojamojo turto, sporto komandų ir didžiulių kompanijų. Kitas pavyzdys: prieš dešimt metų tarptautinių kompanijų padaliniuose Kinijoje vadovaujančias pozicijas beveik be išimties užimdavo vakariečiai arba honkongiečiai, taivaniečiai. Dabar beveik visur vadovauja vietiniai. Daugelis vakaruose buvo nepasiruošę tokiems greitiems pokyčiams.“

Egzistuoja ir kalbos barjeras: nepaisant didelių pastangų kelti užsienio kalbų lygį šalyje, tik 10 proc. kinų kalba užsienio kalba, beveik visais atvejais – anglų, o kitų kalbų mokėjimas – retenybė. Todėl daugeliu atveju kinai negali patys apie save papasakoti, paaiškinti savo mąstymo ir motyvų:

„Girdime tik oficialų naratyvą arba pavienius balsus, dažnai disidentinius, kurie labai reikalingi, tačiau iš esmės nepadeda pasauliui geriau pažinti ar suprasti Kinijos. Kinija dabar neturi pakankamai stiprių „ambasadorių“ nei tarp paprastų, nei tarp žinomų žmonių.“

Kita vertus, ekstremalios situacijos, tokios kaip koronaviruso protrūkis, sukelia daug neracionalių baimių visame pasaulyje. Dabar Kinijoje, beveik sustojus viruso plitimui viduje, bet išaugus įvežtinių atvejų skaičiui, Indrė pastebi atsiradusių ksenofobijos apraiškų šalies viduje: „Kai kurie restoranai ir kitos įstaigos nebeįsileidžia užsieniečių, nors oficiali statistika sako, jog 90 proc. įvežtinių atvejų priklauso iš užsienio grįžusiems Kinijos piliečiams ir tik 10 proc. – užsieniečiams. Mąstant apie šias problemas tikriausiai labiausiai verta prisiminti, kad žmonės yra žmonės: mes visi esame tūkstantį kartų labiau panašūs nei skirtingi.“

 Živilė Karevaitė

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Galite naudoti bazinį HTML kodą. Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.

Prenumeruokite šios diskusijos žinutes, naudodamiesi RSS

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

%d bloggers like this: