Išmokti prisiimti atsakomybę už savo šiukšles

Sukūrė Euroblogas.lt, 31 liepos, 2020

Žiedūnė Morkūnaitė, nuotr. iš asm. gyvenimo

Viena iš „Precious Plastic Lithuania“ įkūrėjų Žiedūnė Morkūnaitė karantino laikotarpiu namuose pradėjo gaminti net tofu sūrį, o neseniai užsirašė ir į siuvimo kursus. Viskas tam, kad savo buvimu šioje planetoje padarytų kuo mažiau žalos gamtai ir mažintų vartojimą. Tvarų gyvenimo būdą propaguojanti Žiedūnė tinklaraščiui Euroblogas.lt sakė neabejojanti, kad net mažas pokytis kasdienybėje gali prisidėti prie didžiulių pokyčių pasaulyje, bet pirmiausia, reikia prisiimti atsakomybę už savo veiksmus.

– Jau ne vienerius metu užsiimti savo pačios ir kitų žmonių švietimu apie plastiko perdirbimą ir antrinį panaudojimą. Ar gyvenimas karantine suteikė naujų įžvalgų apie tai, kaip būtų galima gyventi dar tvariau?

– Tvariu gyvenimu laikau atsakomybės už savo veiksmus prisiėmimą. Kiekvienas mūsų dienos veiksmas gali būti kvestionuojamas: ar jis yra reikalingas? ar tai teikia man sveikatą? ar kuria gerovę gamtai? Žinoma, kiekvienas toks smulkmeniškas žingsnio nagrinėjimas išvargina, todėl pradėti galima nuo pagrindinių dalykų, kuriuos matome savo aplinkoje. Net 70 proc. visų sugeneruojamų šiukšlių sudaro plastikas, tad, gal galiu įsigyti kažką, kas nėra taip gausiai įpakuota į plastiką? Gal galiu dažniau nueiti į turgų? Gal eidamas apsipirkti galiu pasiimti jau turimų daugkartinių pakuočių? O gal man visai nereikia to supakuoto produkto, kuris dar ir nėra toks skanus? Gal aš galiu jį pasigaminti namuose? Aš karantino metu namuose pradėjau gaminti tofu sūrį ir tai yra nuostabu!

Manau, kad geriausia tvarumą matuoti pradedant nuo savęs, nes, jei žiūrėsime į socialinius tinklus, gausius tvarių ir viską idealiai darančių žmonių skaičius, ūpas gali greitai kristi. O jeigu lyginiesi tik su savimi pačiu, tai motyvuoja. Pavyzdžiui, anksčiau dantis valydavausi plastikiniu šepetėliu ir nesukdavau dėl to sau galvos, o dabar man jau svarbu, kuo valausi dantis. Anksčiau kiekvieną sezoną eidavau apsipirkti drabužių, o dabar žiūriu, ką jau turiu spintoje, kurį drabužį galiu pasitaisyti ar išmainyti, o ką galiu įsigyti tikrai kokybiško ir ilgaamžio.

Žiedūnė Morkūnaitė, nuotr. iš asm. gyvenimo

– Ar sąmoningumas į tavo gyvenimą ėjo palaipsniui ar vieną dieną tiesiog pamatei, kaip neteisingai mes gyvename?

– Viskas atėjo palaipsniui, bet buvo etapas, kai pradėjo keistis mano aplinka, kai pradėjau išeidinėti iš socialinių burbulų, kuriuose gyvenau. Kadangi studijavau kultūros ir meno vadybą, man buvo įdomūs visi kultūriniai dalykai, bohema ir pan., o ten tikrai retai kas nors susimąsto apie tvarumą. Pradėjau kreipti dėmesingesnį žvilgsnį ir į save. Klausiau savęs, kas man gyvenime teikia džiaugsmą ir malonumą, kas man įdomu, kame matau prasmę. Kai pradėjau galvoti apie tokius dalykus, supratau, kad nei drabužiai, nei visuomenėje priimtinos veiklos, tokios, kaip savaitgaliniai pasilinksminimai, man neteikia prasmės. Man svarbesniais tapo laikas su gamta ir laikas sau. Augantis sąmoningumas pradėjo rodyti, kaip mes varginame gamtą, kuri yra mūsų namai. Praėjusią vasarą iš vegetarizmo perėjau į augalinę mitybą. Ir tuo labai džiaugiuosi, nes jaučiu, kaip kūnas, nors ir lėtai, bet kokybiškai keičiasi ir stiprėja.

Dirbtuvės, nuotr. iš asm. albumo

– Norint gyventi tvariai, ekologiškai ir sąmoningai, reikia turėti daug laisvo laiko. Juk užtrunka net informacijos paieška. Ką būtų galima daryti jau dabar, kad laiko trūkumas netaptų pasiteisinimu, kodėl nesistengiame keistis?

– Tikiu, kad, kai užsisukame savo veiklose ar turime vaikų, gyvenimo tempas yra visai kitas. Bet mes žinome ir tai, kad, kai nori, suspėti galima viską. Visgi, nesakau, kad pokytį reikėtų iš karto padaryti maksimalų. Nė vienas ilgalaikis pokytis taip nevyksta. Norėdami pradėti sportuoti, nes nepradedame nuo maratono bėgimo. Mes pradedame nuo rytinės mankštos ar pasivaikščiojimo. Tas pats galioja ir tvaresnio gyvenimo būdo kūrimui. Man tvarumas – atsakomybės prisiėmimas, todėl galima pradėti nuo klausimo, kodėl jos nejaučiu? Ar tikrai manau, kad neprisidedu prie žalos, daromos aplinkai? O gal manau, kad ne man tai spręsti, o, pavyzdžiui, valstybei? Jeigu jauti atsakomybę, kažką darai. Jeigu mes visi padarysime po mažą pokytį, greičiau įvyks didieji pokyčiai.

Tvarus gyvenimas, nuotr. iš asm. albumo

– Ar mūsų aplinka Lietuvoje padeda gyventi tvarkiau ir ekologiškiau?

– Šioje srityje turime dar daug darbo, bet yra juntamas to, kas yra norma, pokytis. Dabar rūšiavimas jau tapo norma. Mūsų tvarumo elgsenos modeliai kinta ir įsitvirtina, bet dar tikrai atsiranda žmonių, kurie nesupranta, kodėl aš atsisakau įpakavimų. Jie vis dar mato tai kaip labai didelį patogumą, bet nemato to minusų. Taip pat reikia daugiau edukacijos ir neturėtų būti reklamuojamos prekės, kurios yra taršios. Labai džiaugiuosi, kad jau pradėti reklamuoti daugkartiniai puodeliai kavai, bet, deja, Lietuvoje vis dar labai populiari greitoji mada…

– Ar šios misijos ir tikslo vedina ir prisidėjai prie „Precious Plastic Lithuania“ įkūrimo?

– Ši veikla mano gyvenime atsirado tada, kai išgyvenau didžiausius vidinius pokyčius. Sugalvojau keisti veiklos sritį, nes norėjau pati išmokti to, kas padėtų prisidėti prie tvaresnių pokyčių. Kadangi nestudijavau aplinkosaugos, man reikėjo platformos, projekto ar iniciatyvos, kuri man padėtų prisidėti prie pokyčių ir skleisti informaciją. Pamenu, kad tiesiog „gūglinau“, kas ką daro, ir radau nuorodą į šią bendruomenę. Ją įkūrė vienas jaunas olandas studentas, kuris, baiginėdamas savo inžinerinius mokslus, sugalvojo, kad nori padaryti ne bet ką, kad atsiskaitytų, o mašinas, kurios perdirbtų plastiką ir kad jos būtų maži atitikmenys tų didžiulių mašinų, kurios veikia fabrikuose. Tokiu būdu buvo siekiama priartinti žmogų prie rūšiavimo ir perdirbimo ciklo, įgalinti jį patį perdirbti plastiką. Projektas toliau plečiasi ir eina organikos link – bandoma sukurti kompostavimo galimybes. Prieš dvejus metus mes su komanda įkūrėme šio projekto ambasadą Lietuvoje ir dabar patys skleidžiame žinutę apie atsakomybę už savo sugeneruojamas šiukšles ir apie šiukšlę, kaip apie resursą. Ne veltui plastikas taip greitai įsigalėjo mūsų pasaulyje, jis tikrai puiki medžiaga, tačiau ją naudoti reikėtų ne vieną kartą.

Plastikas, nuotr. iš asm. albumo

– Ką naujo dirbdama šiame projekte sužinojai apie plastiką?

– Man buvo naujiena, kad plastikas yra skirstomas į rūšis, nes iki tol galvojau, kad plastikas yra tiesiog plastikas. Kiekvienas plastiko gaminys turi savo numerį, kuris reikalingas norint jį perdirbti. Tai man atvėrė akis ir supratau, kodėl vieni plastikai yra geresni už kitus. Pvz., šešto tipo plastikas, kuris naudojamas supakuoti maistą išsinešti, yra labai kenksmingas, nes yra visiškai neperdirbamas. Jis sukuria tikrai didelę dalį visos plastiko taršos. Kartais būna ir kombinuotas plastikas, kurį mes galime sutikti vienkartiniuose puodeliuose kavai, kurie atrodo kaip popieriniai, bet yra pagaminti su plastiku. Tetrapakas taip pat nėra tiesiog popierius, nes turi plastiko dangą, kuri neleidžia perdirbimo metu jos atskirti, todėl, geriausiu atveju, tetrapakai yra deginami. Dar yra septinta plastiko rūšis, kuri žymi, kad plastikas yra padarytas iš kitų plastikų. Vadinasi, kad gamintojas nelabai domėjosi, koks tai plastikas, todėl ir pažymėjo šiuo numeriu. Tai rodo jo neatsakingumą. Tokį plastiką galima atskirti tik naudojant, pvz., lazerines technologijas, kurios nuskenuoja plastiko struktūrą, bet tokių mašinų yra labai nedaug.

Lietuvoje pirminis plastiko rūšiavimas yra atliekamas rankomis. Tikrai baisus vaizdas, kai žmonės stovi prie tų konvejerių ir atrinkinėja šiukšles… Mums yra kur tobulėti, nes perdirbame tikrai mažai plastiko. Kai pradedi domėtis ir gilintis, kartais nusvyra rankos. Perdirbimas reikalauja didelių resursų, nes reikia plastiką surinkti, nuimti etiketes, išplauti, susmulkinti ir perlydyti. Jo perdirbimo kaštai ir tam reikalingi resursai išauga, nes perdirbimui reikalingas vanduo ir elektra. Galbūt daugkartinio panaudojimo sistema yra daug geresnis sprendimas nei perdirbimas.

Žiedūnė Morkūnaitė, nuotr. iš asm. albumo

– Grįžtant prie temos apie greitąją madą, pastebiu, kad didelę įtaką jos populiarumui turi socialinės medijos ir jose dirbantys nuomonės formuotojai. Dažnas jų kalba apie sąmoningumą savo gyvenime, o va rengiasi greitosios mados drabužiais, taip ne tik skatindamas besaikį vartojimą, bet ir remdamas šiuolaikinę vergovę fabrikuose, kur tie drabužiai siuvami.

– Yra labai daug faktorių, lemiančių tokį mūsų elgesį. Vienas jų, kad mes dažnai jaučiamės nelaimingi, todėl norime bent vizualiai jaustis gražūs. Greitoji mada yra populiari dėl reklamos. Jei mes nematytume tais prekių ženklais, kuriuos ir mes galime įpirkti, besirengiančių garsių žmonių, gal ir nenorėtume tų drabužių. Manau, kad ir patys „influenceriai“ visa tai supranta, nes turėtum būti visiškai kvailas, kad nesuprastum, kad greitoji mada yra visiškai beprasmė. Kam norisi pasimesti savo spintoje, nerasti toje drabužių gausoje, kuo apsirengti? Sąmoningumas tikrai nesisieja su greitosios mados palaikymu. Tikrai nesu už tai, kad turėtume vaikščioti kaip pilkos pelės, bet viską galime suderinti ir su tvarumu. Aš pati šiuo metu išgyvenu pokyčių periodą, kai pamažu pereinu prie natūralių audinių, net pradėjau mokytis siūti, nes man įdomu, kaip gimsta drabužis. Labai gera, kad galiu po truputį performatuoti savo spintą į ilgalaikę, kuri man tarnaus ilgai. Tačiau suprantu, kad tai ne visiems tinkama išeitis.

– Kaip galvoji, ar tai, ko išmokome karantino ir pandemijos laikotarpiu, išliks ilgam? Ar maisto gaminimas namuose, buvimas gamtoje, mažesnis vartojimas baigsis kartu su pandemija ar taps nauju normalumu?

– Norisi tikėti, kad laikas, kai sustojome, davė mums visiems galimybę susimąstyti. Kiekvieno kelias į sąmoningumą yra savitas, tačiau, kaip masė žmonių mes turime įtakos vienas kitam. Manau, kad bus visko. Štai neseniai kalbėjau su Didžiojoje Britanijoje gyvenančia drauge, kuri sakė, kad tai, kas vyko atšaukus karantiną, buvo tragedija. Žmonės išpirko viską – nuo sporto prekių iki sauskelnių. Tame tikrai nematau žmonių sąmoningumo, nes toks elgesys tik parodė, kaip jie pasiilgę apsipirkinėjimo. Visgi, džiugina tai, kad Lietuvoje tokio dalyko nepastebėjau, vadinasi, nesame tokie priklausomi nuo daiktų.

Astra Petkūnaitė