Kaip susikurti tvarią spintą?

Sukūrė Euroblogas.lt, 13 rugpjūčio, 2020

Aplinkosaugininkė Viktorija Nausėdė jau daugelį metų domisi mada ir stiliumi, tačiau profesijos paskatinta pradėjo ieškoti harmonijos tarp drabužių, kuriuos dėvime, ir pasaulio, kuriame gyvename. Taip ir gimė antrų rankų spinta ir platforma „Textale“, skatinanti atsakingą vartojimą ir tvarų stilių. Tinklaraščio Euroblogas.lt kalbinta Viktorija pabrėžė, kad savo pinigais mes balsuojame, todėl labai svarbu drabužių parduotuvėse daryti atsakingus ir apgalvotus pasirinkimus.

– Savo veikla skatinate prisidėti prie žiedinės tekstilės ekonomikos. Visų pirma, kas yra žiedinė ekonomika ir kodėl ji svarbi Lietuvai ir pasauliui?

– Žiedinė ekonomika yra ekonomika, kuri remiasi principais „imk, gamink, naudok ir gražink“. Ji skiriasi nuo prieš tai buvusios, bet vis dar gyvuojančios linijinės ekonomikos, kuri skatina imti, gaminti, naudoti ir išmesti. Visi jos procesai buvo sudėlioti į liniją – nuo žaliavos išgavimo, gaminimo ir naudojimo, o atliekomis tekdavo tiesiog atsikratyti. Žiedinė ekonomika sako, kad nebegalime sau leisti eikvoti neatsinaujinančių gamtinių išteklių ir taip teršti aplinkos.

Planetos galimybės yra ribotos, todėl mes turime susigrąžinti tai, ką naudojame. Ne tik susigrąžinti, bet ir pačiame daiktų projektavimo etape apgalvoti, koks bus šio daikto poveikis toliau jam keliaujant per visus gamybos, tiekimo ir naudojimo etapus.

Visa tekstilės pramonė yra paremta medžiagų mišinių naudojimu, nes niekas iki šiol negalvojo, kaip reikės tuo mišinius atskirti, perdirbti ir gražinti į ekonomiką. Jau pradžioje turi būti apibrėžtas daikto ilgalaikiškumas, kad jis galėtų suktis žiedinės ekonomikos rate. Žiedinė ekonomika yra ta, kurią dabar labiausiai skatina Europos Sąjungos (ES) politika.

2019 m. buvo priimtas Žaliasis kursas, kuris nubrėžė gaires, kaip ES iki 2050 m. turėtų tapti neutraliu regionu pagal anglies dioksido emisijas. Įvairūs pakeitimai teisės aktuose yra orientuoti į tai, kad kaip įmanoma daugiau atliekų būtų perdirbta, tuo būdu grąžinant jas į ekonomiką ir iš to generuojant pridėtinę ekonominę, aplinkosauginę ir socialinę vertę.

– Kuo ši tema yra aktuali jums asmeniškai?

– Tokią gyvenseną ir patį požiūrį į ekonominį vystymąsi lėmė aplinkosaugininkės profesija. Visad buvau ta, kuri ieškojo suderinamumo tarp aplinkos, ekonominių, socialinių ir kultūrinių aspektų. Mano veiklos kryptys buvo apie tai, kaip žmonių gyvenimą lemia harmonijos tarp visų šitų minėtų aspektų nebuvimas. Pastarojo penkmečio pokyčiai, kurie vyksta ne tik nacionaliniu, bet ir tarptautiniu lygmeniu, labai džiugina. Taip pat džiugina, kad visus šiuos tvaresnės gyvensenos modelius Lietuvos vartotojai linkę labai noriai išbandyti.

– Kodėl prie žiedinės ekonomikos kūrimo nusprendėte prisidėti būtent tekstilės perpanaudojimo aspektu?

– Mada ir jos industrija buvo sritis, kuri mane visada traukė. Buvau linkusi į stiliaus paieškas ir mėgau apsipirkinėti, tačiau turėjau tą pačią problemą kaip ir didelė dalis moterų – pilną spintą drabužių, tarp kurių nerasdavau ką apsirengti, ir nežinojau, kur juos vėliau padėti. Keliaudama profesiniu keliu, pasukau į atliekų tvarkymo sritį ir nemažai metų ieškojau sprendimų, ką daryti su mišriomis komunalinėmis atliekomis, bet mintyse nuolat šmėžuodavo klausimas – o kaip yra su tekstile? Kodėl niekas neieško sprendimų, kaip nebeleisti šitokiais mastais švaistyti drabužių? Tekstilė atliekose yra labai pastebimas srautas, tai nėra adata šieno kupetoje, nes tekstilės mūsų atliekų konteineriuose vidutiniškai yra 7-8 proc. Pradėjau kelti klausimą, kaip kitos šalys žiūri į šį klausimą, ką daro ir ką galėtume daryti mes. Ši klausimų grandinė nuvedė prie trečiojo pasaulio šalių, kurios tiesiog paverstos tekstilės sąvartynais. Taip labai natūraliai gimė noras apjungti savo pomėgius domėtis mados industrija, tvaria gamyba ir atsakingu vartojimu.

– Kokie sprendimai ir vartotojų įpročiai labiausiai skatina linijinės, o ne žiedinės ekonomikos dominavimą?

– Tam tikrais gyvenimo tarpsniais mums norėjosi 12 ar net 24 kartus per metus besikeičiančių kolekcijų, todėl mes ir leidome tai linijinei grandinei suktis. Mados industrija, pamačiusi vartotojų poreikius, susidėliojo labai aiškų ekonominį planą, tad gavosi abipusiai mainai – greitos mados industrija pasiūlė daug drabužių, o vartotojas labai lengvabūdiškai juos priėmė. Vartotojui buvo pasiūlyti nekokybiški daiktai ir buvo pasakyta, kad tai nieko tokio, nes po dviejų savaičių parduotuvėse vėl suksis nauja kolekcija.

Pirmasis sujudimas dėl to, kas vyksta greitosios mados grandinėje, prasidėjo tada, kai nevyriausybinis sektorius ir tarptautinės organizacijos ėmėsi veiksmų ir ėmė viešinti problemas. 2014-2015 metais buvo paviešinta daug skaudžių socialinių istorijų iš trečiojo pasaulio šalių, kur yra sukoncentruota didžioji siuvimo pramonės dalis. Žmonės ten siuva pigiai ir greitai, už tai paaukodami savo sveikatą. Įvykus tokioms socialinėms tragedijoms, kaip fabriko griūtis Bangladeše, aktyviau įsitraukė ir žiniasklaida. Maži žingsneliai pradėjo plisti ir štai šiandien, po penkerių metų, mes turime jau pakankamai nemažą pokytį, bent jau kalbant apie tai, kad visiems tapo aišku, kodėl nereikėtų pirkti greitosios mados gaminių.

– Mes daug kalbame apie drabužius, tačiau kokios kitos tekstilės rūšys galėtų dalyvauti tokioje ekonomikoje?

– Atlikdami įvairius statistinius tyrimus, drabužius dažnai apjungiame su namų tekstile, tačiau ne visada į juos įtraukiame avalynę. Vienas Lietuvos gyventojas per metus įsigyja 9,7 kg tekstilės. Tai yra nemažas skaičius, todėl atėjo laikas pagalvoti, ką su ta tekstile daryti. Perdirbimo procesas sudėtingėja, nes yra daug paprasčiau tekstilę malti, smulkinti, klijuoti ar iš jos gaminti kažkokias izoliacines medžiagas. Tai reiškia – gaminti prastesnės kokybės produktus.

Bet, jeigu mes norime iš tekstilės susigrąžinti antrines žaliavas, reikalingi brangūs ir sudėtingi technologiniai sprendimai. Tai ir yra pagrindinis stabdis, kuris šiai dienai vis dar riboja tekstilės perdirbimą. Yra labai sudėtinga išskirti, kiek skirtingų pluoštų gali būti panaudota viename gaminyje. Pavyzdžiui, sportbačiuose gali būti naudojama net 12 skirtingų medžiagų. Kaip perdirbti tokį daiktą?

Bet nepamirškime tos drabužių ir namų tekstilės dalies, kuri net nepasiekia parduotuvių lentynų. Skaičiuojama, kad pirkėjų nepasiekia net 40 proc. tekstilės, kuri tampa nebereikalinga.

– Jeigu šį straipsnį skaitantis žmogus užsidegė idėja susikurti tvarią spintą, nuo ko jam reikėtų pradėti?

 – Visų pirma reiktų pradėti nuo atsakingo poreikių įsivertinimo. Atidarykime savo spintą, pasižiūrėkime, ką turime, ko ten išties trūksta ir tik tada eikime įsigyti naujų drabužių. Tada mes žinosime spintoje vyraujantį koloritą, ką galime priderinti prie vieno ar kito garderobo elemento.

Pačioje prekybos vietoje atkreipkime dėmesį į kokybę – lieskime, įvertinkime spalvinę gamą, kiek ji bus universali ir lengvai pritaikoma, pasižiūrėkime į siūles, perskaitykime priežiūros instrukciją, kas yra ypač svarbu.

Svarbu atkreipti dėmesį, iš kokių medžiagų drabužis yra pagamintas, nes daug geriau rinktis natūralių pluoštų audinius. Taip pat reiktų atkreipti dėmesį, kur gaminys buvo pagamintas, įvertinti, kiek galimai jis buvo transportuotas, kol pasiekė mūsų parduotuvės lentynas. Visada siūlau remti vietos pramonę bei kūrėjus ir taip prisidėti prie žiedinės ekonomikos. Darydami tokius pasirinkimus mes palaikome lėtesnę madą, ekologinę ir atsakingą gamybą.

Kada jau grįžtame su įsigytais drabužiais namo, reikėtų laikytis jų priežiūros instrukcijos. Jei drabužis nėra iš natūralaus audinio, skalbkime jį neaukštoje temperatūroje bei išvirkščius. Taip į mūsų aplinką pateks mažesnis kiekis mikroplastiko. Jei atsiranda nedideli defektai, juos ištaisyti galima adata ir siūlu.

Jeigu matome, kad jau nebenorime naudoti drabužio, atsakingai išleiskime jį į antras rankas. Yra įvairiausių tam skirtų platformų, kurių pagalba galima net susigražinti dalį sumokėtų pinigų. Ir tik tada, kai daiktai nebetinkami naudoti, reiktų galvoti, kur juos nukreipti atliekų tvarkymui. Mūsų, kaip vartotojų, vaidmuo žiedinėje ekonomikoje yra labai svarbus, nes daug dalykų yra užprogramuota mūsų mažuose pasirinkimuose.

– Pakalbėkime apie jau dėvėtų drabužių pirkimą. Kai kurie jų privengia dėl, jų žodžiais, drabužiuose susikaupusios negatyvios prieš tai juos vilkėjusių žmonių energetikos.

 – Mes galime sakyti, kad drabužis pritraukia neigiamą energiją iš ankstesnio savininko, bet tikrai mažiausiai pagalvojame apie žmogų, kuris tą drabužį gamino. Jei gamina jį kentėdamas fizinį skausmą ar smurtą, tai kokia gera energetika gali slypėti tuose marškinėliuose už du eurus?

Mano nuomone, savo pasirinkimais turime pasirūpinti, kad energetika į gerą keistųsi pačioje greitosios mados industrijoje. Būtų laikas pagalvoti apie tai, kaip mes tarpusavyje galėtume pasidalinti jau turimais drabužiais, nes toks vartojimo modelis būtų daug palankesnis.

– Iš tiesų, kiek kartų mes, moterys, esame gavusios kvietimus į vestuves ar kitą svarbią šventę ir tai vienai progai įsigijusios suknelę, kurios vėliau nebeapsivilkome. Juk būtų daug praktiškiau jas nuomotis.

– Nuoma kaip galimybė atsigauna ir bus ateinančio dešimtmečio verslo niša. Užsienio šalyse atsiranda galimybės nuomotis net ir kasdienį garderobą. Tokie deriniai būna paruošti stilistų ir priderinti prie figūrų. Jei šie modeliai bus ir toliau vystomi, atlietų turėtų būti dar mažiau. Spintų prenumerata labai populiarėja ir tikiu, kad ji atkeliaus bei puikiai pritaps ir Lietuvoje.

Astra Petkūnaitė

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.