Iš senovinių kaklaraiščių lietuvių kuriamos puošmenos stebina pasaulį: įvertino ir garsus stiliaus guru

Iš Palangos į Airiją emigravusi Ieva Sungailaitė sukūrė unikalių papuošalų verslą. Asmeninio archyvo nuotr.

Iš Palangos į Airiją emigravusi Ieva Sungailaitė sukūrė unikalių papuošalų verslą. Asmeninio archyvo nuotr.

Unikalių papuošalų, siuvamų iš vintažinių kaklaraiščių, verslą įkūrusią Airijoje gyvenančią lietuvę Ievą Sungailaitę šios idėjos link pastūmėjo ir visą jos šeimą palietusi emigracija, ir dažnas lankymasis dėvėtų drabužių parduotuvėse. Verslui suklestėti padėjo netikėta pažintis su visame pasaulyje pripažįstamu stiliaus guru, o per pandemiją, kai visas pasaulis nuščiuvo ir nustojo puoštis, nuo bankroto išgelbėjo sprendimas siūti veido kaukes.

Tapo vieniša mama

Nors kelias ir nebuvo lengvas, I. Sungailaitė dabar jau gali pasidžiaugti, kad šeimos verslu tapusio „Bebrave Textiles“ vienetiniais mados aksesuarais noriai puošiasi ir prancūzai, ir kinai, vis plačiau atsiveria Amerikos rinka, o išskirtinį kaklaraištį nešioja ir vienos Afrikos genties karalius.

Netrukus 38 metų gimtadienį švęsianti I. Sungailaitė į Airiją atvyko prieš 16 metų. Tuo metu svečioje šalyje jau buvo įsikūrusi jos mama.

Ieva Sungailaitė, nuotr. iš asm. albumo

Ieva Sungailaitė, nuotr. iš asm. albumo

„Tiesą sakant, aš atvykau tik trims mėnesiams, nes tuo metu vienoje Vilniaus kolegijų studijavau fotografiją“, − prisiminė tinklaraščio Euroblogas.lt pašnekovė, kilusi iš Palangos.

Tačiau gyvenimas jos planus pakoregavo taip, kad į Lietuvą ji nebegrįžo, o savo gyvenimą pradėjo kurti Airijoje.

Lietuvoje žurnaliste dirbusiai merginai Airijoje pirmąja darboviete tapo nedidelė kavinukė dideliame prekybos centre.

„Kai dirbau žurnaliste, visada svajojau padirbėti padavėja, nes man atrodė, jog nėra, ką veikti, kai darbas neprotinis. Tačiau teko pripažinti, kad klydau. Fizinis krūvis bus toks didelis, kad šiame darbe ištvėriau gal keturis mėnesius ir vieną dieną tiesiog į jį nebenuėjau, nors jame ir uždirbau tiek, kad tokių pinigų Lietuvoje niekada nebuvau mačiusi“, − prisipažino I. Sungailaitė.

Tačiau veiklos jai niekada netrūko. Mergina kartu su mama rašė Airijoje leidžiamam lietuvių laikraščiui, įkūrė ir ne vienerius metus vadovavo Airijos lietuvių bendruomenės fotoklubui.

Nors veikla ir buvo įdomi, tačiau iš jos išgyventi darėsi vis sudėtingiau. Todėl I. Sungailaitė pradėjo ieškotis darbo ir jai pavyko įsidarbinti juvelyrinių dirbinių parduotuvėje.

„Ji buvo kaip reikiant. Prekiavome ir deimantais, ir kitais brangiais akmenimis. Mane daug mokė apie juos. Ten išmokau perverti perlų vėrinius, pamažu pradėjau gaminti papuošalus“, − apie naujus įgūdžius pasakojo lietuvė.

Kol dirbo šioje parduotuvėje, vietoje nestovėjo ir asmeninis gyvenimas. I. Sungailaitė susilaukė sūnaus.

„Po motinystės atostogų dar grįžau į šią parduotuvę padirbėti, bet galiausiai ji užsidarė. Todėl tapau bedarbe. Be to, gyvenimas susiklostė nemaloniai ir todėl, kad išsiskyriau su vaiko tėvu, tad tapau vieniša mama. Joms čia, Airijoje, yra teikiama labai didelė parama. Man didžiausia paskata buvo ta, kad buvo suteikta galimybė nemokamai studijuoti“, − kalbėjo I. Sungailaitė.

Kol augino savo mažąjį sūnelį, jauna mama pradėjo namuose iš pusbrangių akmenų ir tekstilės kurti papuošalus. Todėl, kai tik jai atsivėrė galimybė nemokamai studijuoti, I. Sungailaitė nusprendė pasirinkti menus.

„Tikrai buvau nustebusi, kad mane priėmė. Kiti būsimieji studentai atvyko su dideliais segtuvais savo tapybos darbų, o aš atsinešiau lagaminėlį savo gamintų papuošalų ir dar atvirai pasakiau, kad net nemoku piešti. Tačiau mane priėmė. Dėstytoja, pamačiusi mano darbus ir ypač – dygsniukus, pasakė, jog esu labai kruopšti ir talentinga, todėl nusipelnau galimybės studijuoti. Pirmieji metai buvo paruošiamosios studijos, kad po jų galėčiau bandyti įstoti į prestižinį Nacionalinį dailės ir dizaino koledžą Dubline. Po tų paruošiamųjų metų sėkmingai įstojau ir pasirinkau studijuoti tekstilės dizainą“, − dėstė I. Sungailaitė.

Variklis – auksarankė močiutė

Ypatinga šeimos verslo sėkmė yra ir Ievos Sungailaitės močiutės Irmos Merkienės jaunatviškumas, užsispyrimas ir talentas siūti. Asmeninio archyvo nuotr.

Ypatinga šeimos verslo sėkmė yra ir Ievos Sungailaitės močiutės Irmos Merkienės jaunatviškumas, užsispyrimas ir talentas siūti. Asmeninio archyvo nuotr.

Galima sakyti, kad „Bebrave Textiles“ verslo ištakos ir siekia tuos metus, kai mergina pradėjo studijuoti tekstilės dizainą.

„Viskas tikrai prasidėjo prieš kokius dešimt metų, o gal net ir dar seniau. Mane visada labai žavėjo Coco Chanel, nes ji sugebėdavo daug vyriškų elementų pritaikyti moteriškoje madoje. Tad vieną dieną tiesiog šovė idėja iš senovinių kaklaraiščių pradėti siūti moteriškus kaklaraiščius. Mano močiutė, kuri viena liko gyventi Palangoje, yra talentinga auksarankė. Tad jai su mama ir pametėjome tą mintį, kad pabandytų pasiūti moterišką kaklaraištį. Ji pasiuvo pirmąjį, kuris, aišku, buvo visai kitokios kokybės nei yra dabar. Bet svarbiausia – ji užsikabino. Siūti kaklaraiščius jai tapo savotiška terapija, o jos reikėjo, nes mūsų emigracija ją skaudžiai paveikė. Močiutė ir dabar yra pagrindinė kaklaraiščių siuvėja“, − kalbėjo pašnekovė.

Per pirmuosius metus močiutė (Irma Merkienė – aut. past.) pasiuvo kone šimtą kaklaraiščių, tačiau pradėti verslo vis nepavyko.

„Lietuvoje mes bandėme juos nunešti į kelias galerijas, bet niekas nesusidomėjo. Mes tiesiog nemokėjome jų parduoti. Tad dovanodavome juos ir, žinoma, pačios nešiojome. Vieną dieną, kai buvau gal antrame ar trečiame kurse, su mama sugalvojome išsivalyti savo drabužių spintas. Ir radome labai daug gražių drabužių, kurių pačios nebenešiojome. Buvo gaila juos atiduoti į „second hand“ parduotuves, todėl susiruošėme į vadinamuosius blusturgius, kurie čia, Airijoje, yra labai populiarūs ir vyksta vos ne visuose „pub‘uose“. Į tuos blusturgius pasiėmėme ir savo kaklaraiščių kolekciją. Ir labai nustebome, kai po vienos, antros, trečios mugės pamatėme labai didelį potencialą. Mūsų kaklaraiščiai visus labai domino. Stebino tai, kad jie domino net kinus vyrus, nors buvo skirti moterims. Dabar jau tikrai žinome, kad mūsų aksesuarai yra unisex, juos gali nešioti tiek moterys, tiek vyrai – visi kurie nori būti stilingi ir išskirtiniai“, − kalbėjo pašnekovė.

Tačiau kone lemiamas lūžis įvyko, kai I. Sungailaitė po ketvirto studijų kurso išvyko į didelį Anglijos tekstilės fabriką atlikti praktikos.

„Kai pamačiau, kokią neigiamą įtaką gamtai daro visa ta tekstilės pramonė, kokiu konvejeriu varoma, kiek kolekcijų pristatoma… Supratau, kad šiuo keliu tikrai neisiu, kad žygiuosi tvarios mados keliu. Ir man tada galutinai atsivėrė akys, kad mūsų kuriami kaklaraiščiai turi tapti mūsų šeimos verslu. Tada užsibrėžiau tikslą, kad vos tik baigiu studijas, kuriu rimtą verslą“, − teigė I. Sungailaitė.

Įžymybei pasiuvo itin retą aksesuarą

I. Sungailaitė pasitikėti savimi ir savo kuriamomis puošmenomis ėmė, kai sulaukė stiliau guru Salomono Thiombiano prašymo jam sukurti askoto kaklaraištį, su kuriuo pasirodė Niujorko mados savaitėje. Asm. albumo nuotr.

I. Sungailaitė pasitikėti savimi ir savo kuriamomis puošmenomis ėmė, kai sulaukė stiliau guru Salomono Thiombiano prašymo jam sukurti askoto kaklaraištį, su kuriuo pasirodė Niujorko mados savaitėje. Asm. albumo nuotr.

Savo tikslą ji įgyvendino, įkūrė įmonę „Bebrave Textiles“. Ir netrukus sulaukė merginos iš Prancūzijos, kuri atvyko atlikti praktikos pradedančiojoje kompanijoje. Jos I. Sungailaitė paprašė išsiaiškinti visus įžymius „blogerius“ Prancūzijoje ir aplink ją esančiose prancūzakalbėse šalyse.

„Airija nėra šalis, tinkanti realizuoti mūsų kuriamus aksesuarus, nes airiai yra gana konservatyvūs mados atžvilgiu. O prancūzai mėgsta eksperimentuoti, jie nori išsiskirti, būti originalūs, todėl mūsų akys ir krypo į juos. Be to, Prancūzijoje labai vertinama vintažinė mada. Mūsų praktikantė, mano pavedimu, parašė visiems „blogeriams“, o tarp jų buvo ir visame pasaulyje žinomas stiliaus guru Salomonas Thiombiano. Ir jį labai sužavėjo mūsų aksesuarai. Kai jis gavo laišką, po trijų dienų Niujorke turėjo vykti mados savaitė. Ir jo asistentė parašė man laišką, ar negalėčiau jam pasiūti kaklaskarės. Net ne kaklaskarės, o askoto kaklaraiščio. Tai buvo labai netikėta, nes tokie aksesuarai buvo populiarūs prieš 100 metų, o dabar jie labai reti. Aš net nežinojau, kaip jie siuvami. Gavau nuotrauką, kokiomis „Gucci“ kelnėmis ir marškiniais bus apsirengęs Salomonas, per vieną vakarą išsianalizavau, kaip siuvami askoto kaklaraiščiai, pasiuvau juos tris ir suorganizavau, kad per parą jie pasiektų jį Niujorke. Ir tikrai buvau šokiruota, kai prancūziškajame „Vogue“ žurnale pamačiau Salomono nuotrauką su „Gucci“ marškiniais ir „Bebrave“ askoto kaklaraiščiu.

Taip Salomonas tapo savotišku mūsų ambasadoriumi. Ir jis niekada neprašė jokio atlygio, nors „blogeriams“ reikia mokėti. Jis pats yra kilęs iš Afrikos, iš skurdo, bet išaugo į tokią stiliaus ikoną ir norėjo mums padėti. Kai tokie žmonės įvertina, labai išauga pasitikėjimas savimi, savo verslu, potencialu. O tai ir buvo svarbiausia, kad jis įgautų pagreitį“, − pabrėžė I. Sungailaitė.

Jos su mama kone skersai išilgai išmaišė visą Prancūziją, nes keliavo į joje rengiamas vintažo muges ir jose prekiavo savo mados aksesuarais, juos dar labiau populiarino. Išskirtinių gaminių ieškančius klientus žavėjo ne tik iš vintažinių kaklaraiščių gaminami unikalūs ir vienetiniai kaklaraiščiai, bet ir peteliškės, fantazijos, apyrankės, kryžminiai ryšiai ir net sagės.

„Prancūzai tikrai tiesiog lydosi dėl tų mūsų kaklaraiščių. Labai gaila, kad dėl koronaviruso visas keliones teko nutraukti, mugės nevyksta. Paskutinį kartą Prancūzijoje buvau pernai rudenį. Ir Lione susipažinau su nepaliečiu, kuris ieškojo įdomios produkcijos Kinijoje esančioms parduotuvėms. Jo brolis yra vedęs kinę ir jie turi parduotuvių tinklą, kuriame prekiaujama prabangos prekėmis, vintažiniais papuošalais. Mugėje tas nepalietis iš manęs nupirko 70 kaklaraiščių, o neseniai pasirašėme bendradarbiavimo sutartį ir jie tapo mūsų distributoriais Kinijoje. Tad pandemija išėjo į naudą todėl, kad dabar turime daugiau laiko siūti kaklaraiščius Kinijos rinkai“, − šypsojosi tinklaraščio Euroblogas.lt pašnekovė.

Nusitaikė į Ameriką

Į verslą yra įtraukta visos keturios šeimos kartos: Ievos močiutė Irma, Ievos mama Renata, pati Ieva ir jos sūnus Kajus. Verslui labai padeda ir Ievos brolis Juozas, kuris yra profesionalus videografas. Asm. archyvo nuotr.

Į verslą yra įtraukta visos keturios šeimos kartos: Ievos močiutė Irma, Ievos mama Renata, pati Ieva ir jos sūnus Kajus. Verslui labai padeda ir Ievos brolis Juozas, kuris yra profesionalus videografas. Asm. archyvo nuotr.

Jaunoji verslininkė tvirtino, kad „Bebrave Textiles“ yra ir tikras šeimos verslas, ir įkvėptas šeimos vertybių.

„Kiekvienas daiktas yra absoliučiai vienetinis, rankomis pasiūtas iš vintažinių kaklaraiščių, o tai yra gamtos tausojimas. Mes pačios visą gyvenimą apsipirkdavome padėvėtų rūbų parduotuvėse, nes niekada neturėjome tiek pinigų, kad galėtume pirkti brangius drabužius. Man nuo vaikystės buvo diegiama, kad turi būti originali, nors ir neturi daug pinigų. Todėl ir verslo tikslas yra pasiūlyti išskirtinį produktą už prieinamą kainą. Mūsų kaklaraiščiai kainuoja po 40 eurų, peteliškės – po 35. Ir nors iš prancūzų dažnai girdime, kad pardavinėjame gerokai per pigiai, bent kol kas kainų kelti tikrai neketiname“, − pabrėžė I. Sungailaitė.

Ji pasakojo, kad pasiūti vieną kaklaraištį užtrunka dvi valandas, nors daugeliui ir sunku tuo patikėti. „Tačiau mūsų tikslas visada buvo, kad mūsų gaminiai turi atrodyti kaip aukštosios mados aksesuarai, o ne rankdarbiai. Todėl kiekvienam dygsniukui, užsegimui yra skiriamas ypatingas dėmesys. Jau svarstau, kad mūsų gaminių pasiuvimo, mūsų kaklaraiščių užsegimo techniką reikia užpatentuoti, nes ji yra unikali“, − samprotavo pašnekovė.

Plėtoti verslą lietuvių šeimai padeda ne tik klientų įvertinimas, bet ir geradariai, kurie paaukoja išskirtinių gaminių.

„Neseniai gavau ypatingą siuntinį iš Amerikos. Istorija tokia, kad viename Dublino viešbutyje buvo apsistojęs stiuardas, atskridęs iš Niujorko. Ir jis pamatė to viešbučio darbuotoją, pasipuošusį mūsų peteliške. Tam stiuardui darbuotojas papasakojo visą mūsų šeimos ir verslo istoriją. Jis buvo taip  sužavėtas, kad mums paaukojo visą savo neseniai mirusios tetos vintažinių papuošalų kolekciją. Jos vertė yra be proto didelė. Dabar mūsų tikslas yra sukurti išskirtinę kolekciją ir panaudoti visas tas puošmenas, taip pagerbti tos moters atminimą. Ji buvo ypatinga, nes visą savo gyvenimą rėmė menininkus, kūrėjus. Kiekvienas kaklaraištis bus parduotas su istorija apie tą ypatingą moterį“, − į ateitį žvelgė pašnekovė.

Šis siuntinys iš Amerikos verslininkę paskatino plačiau žvelgti į rinką, esančią už Atlanto. Tačiau įkvėpimo suteikė ir jau anksčiau pelnytas amerikiečių susidomėjimas. „Dublino senamiestyje kiekvieną vasarą vyksta mugė. Į ją bandžiau patekti ir mane priėmė tik trečiais metais. Ir pagrindiniai mano klientai toje mugėje buvo amerikiečiai. Pavyko užsidirbti daug pinigų ir susirasti labai daug potencialių klientų iš Amerikos. Todėl dabar mano tikslas yra ši šalis. Tačiau reikia sulaukti, kol pasibaigs pandemija“, − konstatavo I. Sungailaitė.

Pasiuvo 4000 veido kaukių

I. Sungailaitė jau sunkiai galėtų suskaičiuoti, kiek per pastaruosius 10 metus jos su mama ir močiute pasiuvo unikaliųjų kaklaraiščių. Asmeninio archyvo nuotr.

I. Sungailaitė jau sunkiai galėtų suskaičiuoti, kiek per pastaruosius 10 metus jos su mama ir močiute pasiuvo unikaliųjų kaklaraiščių. Asmeninio archyvo nuotr.

Ji apgailestavo, jog koronaviruso krizė iš tiesų sustabdė nerealų verslo augimą.

„Iš pradžių pardavimai mūsų internetinėje parduotuvėje dar vyko, bet viskas sustojo. Matyt, žmonės suprato, kad dar ilgai reikės sėdėti namuose, kad nėra tikslo puoštis, todėl nustojo pirkti. Todėl pradėjau sukti galvą, ką daryti, kaip išgyventi. Sugalvojau reklaminiais tikslais iš kaklaraiščių pasiūti veido kaukę. Pasidariau iškarpas ir pasiuvau mamai kaukę, nes jai reikėjo eiti į darbą. Man patiko mintis, kad kaukė, siūta rankomis iš medžiagos, nėra vienkartinė, todėl taip prisidedame prie gamtos tausojimo. Ir vieną vakarą įdėjau skelbimą į mūsų vietos bendruomenės „Facebook“ grupę, kad parduodu kaukes. Per vieną vakarą man atėjo 100 užsakymų. O man užtrukdavo pusvalandį pasiūti vieną kaukę. Todėl net sūnų darbinau daryti iškarpas, sunaudojau visas turėtas medžiagas, o užsakymai vis plaukė.

Taip per 8 mėnesius, nepakeldamos galvų, pasiuvome 4000 kaukių. Man ir sveikata pradėjo šlubuoti, nes laiko miegui likdavo tik kelios valandos, siūdavau nuo ryto iki nakties. Vietiniams kaukes pardavinėjome po 6 eurus, o vėliau jas įkėliau ir į mūsų internetinę parduotuvę po 7 eurus. Ir čia jas pirko. Galima sakyti, jog kaukės išgelbėjo verslą. Nes užsidirbome pinigų, kuriuos galime investuoti į jo gerinimą, į ateities keliones“, − džiaugėsi išeičių visada ieškanti ir jas randanti užsispyrusi moteris.

Ir nors vis dar neaišku, kada pandemija bus įveikta, I. Sungailaitė drąsiai žvelgia į ateitį. Ji pasvajoja ir apie grįžimą į Lietuvą, tačiau pripažįsta, jog kol kas būtent Airijoje yra pačios palankiausios sąlygos plėtoti verslą.

„Pavyzdžiui, visai neseniai sužinojau, kad gausiu paramą iš valstybės savo internetinės parduotuvės optimizavimui. Ji gyvuoja jau 4-5 metus. Tačiau norint, kad internetinis verslas klestėtų, jis turi būti matomas. Tai padaryti ir padės optimizavimas, šios paslaugos labai brangiai kainuoja, bet valstybė man padengs 90 proc. išlaidų. Valstybės paramą verslui gausiu jau antrą kartą. Airijoje verslams tikrai yra teikiama be galo daug pramos, reikia tik domėtis ir nepraleisti galimybių“, − reziumavo pašnekovė.

Saulė Girdvainytė

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Galite naudoti bazinį HTML kodą. Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.

Prenumeruokite šios diskusijos žinutes, naudodamiesi RSS

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

%d bloggers like this: