Iš Lenkijos po 15 metų grįžusi verslininkė stebina išradingumu: sugalvojo pardavinėti lietuvišką tylą ir tamsą

Dovilė Vitkevičiūtė

Dovilė Vitkevičiūtė sodyboje su šunyte Nida. Algimanto Navicko nuotr.

Užklupta pandemijos, klestinčio verslo Lenkijoje savininkė Dovilė Vitkevičiūtė po daugiau nei penkiolikos metų grįžo į gimtąjį Zarasų kraštą. Sodybą mažame Biržūnų kaime turinti moteris kviečia išbandyti, kaip pati sako, visapusišką detokso nuo civilizacijos programą. Vis dėlto sėkminga verslininkė tinklaraščiui Euroblogas.lt atvirai prisipažįsta, kad būtent to lietuviškame kaime pirmiausia reikėjo jai pačiai.

– Dovile, daugybę metų kuriate ir vadovaujate sėkmingam išorinio eksporto paslaugų verslui Lenkijoje. Tačiau dabar jau pusantrų metų gyvenate sodyboje Zarasų rajone. Ar toks gyvenamosios vietos pakeitimas – pasaulį sukrėtusios pandemijos pasekmė?

Dovilė Vitkevičiūtė. Giedrės Sviklės nuotr.

– Ir taip, ir ne. Mano individualioji įmonė „Expo Marketing“ ir UAB „Polish Sweets“ teikdavo paslaugas daugiau nei trisdešimčiai skirtingų gamintojų. Didelę laiko dalį užimdavo atstovavimas jiems ir dalyvavimas tarptautinėse mugėse. Prasidėjus visam tam vajui 2020-ųjų kovą, buvau mugėje Rygoje. Grįžus į Varšuvą tuščiame oro uoste mus pasitiko kariuomenė, visiems tikrino temperatūrą, šalyje buvo paskelbtas karantinas. Pamenu, tris dienas sėdėjau namuose sutrikusi ir galvojau, kas čia dabar darosi ir kaip tai pakeis pasaulį. Ar tebeveiks viešbučiai, ar egzistuos parduotuvės? Galiausiai nusprendžiau su trimis dukromis ir šuniu vykti į mūsų sodybą Biržūnuose, maniau, karantinuosimės čia ir blogiausiu atveju bent jau turėsime kur pasisodinti morkų.

Kilusi pandemija buvo ir tebėra lyg didžiulis pagalys, įkištas į mano gerai išsuktą verslo ratą. Tarptautinės mugės iki šiol taip ir nevyksta. Tarsi ore pakibusios pasirašytos svarbios didelio biudžeto sutartys, kurių negaliu vykdyti. Į priekį sumokėti pinigai už dalyvavimą suplanuotose mugėse. Iki šiol nežinau, ką su tuo verslu daryti, kada ir kaip viskas išsispręs.

Tačiau taip pat reikia pripažinti, kad nuo tokio intensyvaus darbo buvau pavargusi dar prieš pandemiją. Aišku, skamba labai gražiai, kad mano įmonė apkeliavo visus kontinentus išskyrus Antarktidą, tačiau tas nuolatinis keliavimas, skrydžių planavimas, atsakomybė už didelę keliaujančių asmenų grupę ir darbas ne namuose vargina. Kartais zyzdavau: prašau, nuvažiuokit kas nors už mane į Australiją, Tailandą arba Kazachstaną, o aš važiuosiu į savo Biržūnus. Dukra Dominyka juokdavosi, kad mama visai kvankštelėjo: kiti žmonės juk tauposi pinigus, kad aplankytų tokias tolimas šalis, o čia man mokama, kad tik aš ten nuvažiuočiau. Tačiau sėdėti tyloje ant liepto Biržūnuose man smagiau negu praleisti kokias 27 val. lėktuvuose, o tada blaškytis kur nors triukšmingose Indijos gatvėse. Tiesa, Dominyka pas mane metus padirbėjo ir po maratono Madridas − Las Vegas – Dubajus – Bangkokas − Almata sakė: „Žinai, mama, atrodo, jau tave suprantu, aš irgi dabar labiausiai noriu į Biržūnus…“

Dovilė Vitkevičiūtė sėlių konferencijos metu. Gintarės Laurikėnienės nuotr.

– Kaip išėjo, kad tą lietuvišką kaimišką tylą sugalvojote… pardavinėti?

– Esu dirbusi su labai skirtingomis įmonėmis, nuo gaminančių kanalizacijos vamzdžius iki saldumynus ar metalo pjaustymo lazerius. Vienu metu jau ėmiau juokauti, kad tame sąraše trūksta tik lietuviškos tylos. Dar prieš prasidedant pandemijai įkūriau UAB „Biržūnai“, kurios viena iš veiklų turėjo būti tarptautinių stovyklų SILENCE.LT Zarasų rajone organizavimas. Vienokia programa skirta poroms, kitokia − šeimoms su vaikais, moterims ar senjorams. Iš tikrųjų mano idėja apjungia tris T: tylą, tamsą bei tyrą orą ir programų dalyviams siūlo visišką detoksą nuo civilizacijos.

– Tyla ir tyras oras, regis, savaime dera su poilsiu, tačiau tamsa?!

– Taip. Visa mūsų Žemė yra peršviesta ir žmonės nebemato žvaigždžių. Tarkim, kokiame nors Šanchajuje žmonės per susidariusį smogo sluoksnį naktį nemato ne tik žvaigždžių, bet ir dieną saulės. „Tamsos pardavinėjimas“ juokingai skamba tik tiems, kurie tokių patirčių neturi. Tačiau kaip ilgus metus gyvenusi Lenkijoje galiu tik patvirtinti, kad ne tik Varšuvoje, bet ir mažesniuose miestuose dėl oro užterštumo ir nuolatinio apšvietimo tikrai nesimato žvaigždžių. Aplink mus pernelyg daug dirbtinės šviesos. Pavyzdžiui, dabar Biržūnuose gatvių apšvietimas išjungiamas tik 21:30 val., iki to laiko nei aš, nei dukros negalime užmigti. Užmiegame tik visiškoje tamsoje. Tiesa, gana juokinga, kaip per šituos pusantrų metų pasikeitė mano supratimas apie Biržūnų tylą. Iš Lenkijos atvykę draugai dažnai klausia, ar nenorėčiau čia įsigyti daugiau sodybų ir plėtoti verslą jose. Sakau, kad norėčiau, bet ne Biržūnuose, nes čia pernelyg triukšminga ir per daug civilizacijos (juokiasi, − aut. past.). Tai žolę kas nors pjauna, tai traktorius aria, o kitapus ežero yra keliukas ir juo burzgiančius automobilius nuolat girdžiu.

Dovilė prisipažįsta, kad nors ir labai įdomus, tačiau darbas viso pasaulio prekybos mugėse ją gerokai išbalansavo. D. Vitkevičiūtės asmn. arch. nuotr.

Jūsų verslas Lenkijoje iš kitų išsiskyrė tuo, kad nieko nei pirkdavo, nei parduodavo, būdavo tik lyg perkančius ir parduodančius sujungiantis tiltas. Ar tokį patį modelį planuojate taikyti ir tylos bei tamsos pardavinėjimui?

– Taip, būtent toks verslo modelis yra mano arkliukas. Jį sėkmingai taikiau įmonėje Lenkijoje, lygiai taip pat noriu taikyti ir dabar. Tai yra, aš pati nei teikiu apgyvendinimo paslaugų, nei svečių maitinu, nei pirtinu. Aš esu tik tarpininkas tarp tokias paslaugas teikiančių ir tokių paslaugų norinčių. Visas veiklas pagal svečių poreikius suorganizuoju taip, kad žmogui apsimoka atvažiuoti, tarkim, savaitei iš Japonijos. Jis turės, kur miegoti, ką valgyti, jam bus pasiūlyta, kaip praleisti laiką, surasta, kas jį papirtins, pamasažuos, pamokys, kaip iš vilnos nusivelti tapukus ar iš medžio išsidrožti paukščiuką. Visa reikalingų paslaugų bazė Zarasų rajone jau yra, aš tik noriu jas išreklamuoti ir pritraukti čia svečių, ypač ne vasaros metu, po sezono.

Dovilė Vitkevičiūtė su dukra. Christian Suck nuotr.

– Kaip toks Jūsų sumanymas derėjo su Lietuvos verslą pandemijos metu varžiusiais ir tebevaržančiais reikalavimais?

– Sumanytas tarptautines stovyklas teko pamiršti, spėjau suorganizuoti vos vieną. Netgi teko keisti įmonės veiklos kodą ir sodyboje vienu metu pati ėmiau teikti apgyvendinimo paslaugas. Tačiau į pastaruosius pusantrų metų žvelgiu kaip į labai vertingą verslo įgūdžių kalvę. Išmokau pati priimti svečius, atradau, kas jiems patinka, kaip įsirengti sodybą, kad atvykusiems būtų patogu ir gražu.

Kartais pageidaujantiems padarydavau pusryčius ar vakarienę, kartais reikėdavo pasirūpinti jų vaikais ar šunimis, kartais − su kuo nors tiesiog pasikalbėti ar nuvažiuoti kartu pasimelsti, pamedituoti Baltriškių vienuolyne.

Pernai vokiečiai iš mano sodybos toliau važiavo į Norvegiją ir kempinge Latvijoje sutiko vokietį, kuris važiavo į Lietuvą ir paprašė rekomendacijų, ką labiausiai verta Lietuvoje pamatyti. Tai jie pasakė, kad visa Lietuva labai graži, bet geriausia, kas jiems nutiko − tai nuvažiuoti su Dovile į Baltriškių vienuolyną. Tai jis pirmiausiai atvažiavo pas mane, pasistatė sode kemperį ir kasdien važinėdavome kartu į Mišias ir adoraciją. Čia praleido visas keturias Lietuvai apžiūrėti skirtas dienas. Kai grįžinėdamas į Vokietiją užsuko į Vilnių, sakė pirmiausiai norėjo sukti ienas atgal į Biržūnų tylą, bet nuvažiavo namo ir pasidarė klauptukus meditacijai, kuriuos turi Baltriškių broliai. Užsienio svečiams vertėjaudavau brolių pamokslus į vokiečių, lenkų ar anglų kalbas, tas jiems palikdavo gilų įspūdį, galėdavo sąmoningiau dalyvauti Mišiose.

Per šį laiką taip pat pati išbandžiau daugybę turizmo paslaugų, susipažinau su jų tiekėjais, žinau, kas, ką ir kaip daro. Galiu patarti ir rekomenduoti tiek svečiams, tiek tokių paslaugų teikėjams, ką ir kaip padaryti geriau. Čia, kaip ir buvau Lenkijoje, vėl esu tarsi tiltas tarp poilsio paslaugų ieškančių ir tokias paslaugas teikiančių. Tik po šių pusantrų metų galiu drąsiai sakyti, kad tokiam verslui esu labai gerai pasirengusi. Tiesa, jei iš pradžių ketinau orientuotis į tarptautinę rinką, dabar supratau, kad vis dėlto labiausiai norėčiau dirbti lietuviams. Taip, visas pasaulis nusistekenęs ir pervargęs, bet ne ką mažiau ir mūsų Lietuvos didmiesčių žmonės.

Pasak Dovilės, surasti vidinę tylą ir ramybę kilusio pasaulinio chaoso metu jai labiausiai padėjo Baltriškių vienuolyno broliai. D. Vitkevičiūtės asmn. arch. nuotr.

– Imti ir pakeisti gyvenamąją vietą, verslo pobūdį ar net jau užregistruotos įmonės veiklos kodą nėra taip jau paprasta, tačiau apie visas šias patirtis kalbate labai ramiai ir šviesiai. Kas padeda išlaikyti tokį požiūrį ir vidinę ramybę?

– Tik Tiberiados bendruomenės brolių dėka visame šitame chaose man pavyko surasti vidinę pusiausvyrą, tylą ir ramybę, kuri padeda eiti kaip per lyną tarp visų įstatymų, rūpesčių, įsipareigojimų ir baimių. Žinote, kinai net turi tokį prakeiksmą − o, kad tu gyventum permainų laikais! Visi gudrūs, kai situacija stabili. Tik permainų, įtampos, nuovargio metu pasimato, kas tu esi iš tiesų, išlenda visas tavo vidus. Iš tikrųjų kilus pandemijai įtampa buvo didžiulė. Tu juk atsakai už savo įmonę, darbuotojus, kontraktus, savo vaikus, kad jie turėtų, ką valgyti. Prisideda baimė dėl pačios ligos, kad susirgs tavo artimi žmonės ir gali jų netekti. Tik mano vidinė tyla padeda man apskritai būti visame šitame chaose.

Dovilė Vitkevičiūtė. Leono Sadausko nuotr.

– Ar surasti tokią vidinę ramybę kaimo tylumoje paprasčiau?

– Nebūtinai. Jeigu neturi vidinės tylos, išorinė tyla tave gali gąsdinti dar labiau negu miesto triukšmas ir judesys. Kaime atsiduri tyloje, tamsoje ir tyrame ore. Esi visiškai nuogas, pats su savim, girdi savo vidinį balsą. Mieste tu gali užsiglušinti muzika, gali sėdėti nejudėdamas priešais televizorių ar judančią gatvę ir galvoti, kad kažką darai, nors iš tikrųjų tu tik sėdi ir žiūri į vieną tašką. Kaime visi tave pažįsta kaip nuluptą. Visi mato kiekvieną tavo žingsnį. Čia pats turi pasiruošti malkų žiemai. Mieste tau šildymą įjungia, sniegą kieme nuvalo, o čia turi viską pasidaryti pats. Turi įsijungti sąmoningumą. Pavyzdžiui, jeigu kaime nulupi žievelę obuoliui, ji keliauja į kompostą ir maitina žemę. Tačiau jei kaime ant žolės numeti celofaninį maišiuką, jis ten gulės daugybę metų. Kaime viskas labai aiškiai pasimato.

– Kaip gyvenimas kaime pakeitė jūsų kasdienybę?

– Tapau daug sąmoningesnė. Šią vasarą pati sau pasidariau detoksą nuo civilizacijos. Anksčiau vis aiškindavau, kaip kitiems jo reikia, kaip mane biesina aplinkui burzgiantys automobiliai. Tačiau iš tikrųjų man pačiai to detokso labiausiai ir reikėjo. Pavyzdžiui, šią vasarą sodyboje sumaniau visiškai atsisakyti plastiko. Ėmiau tvarkytis ir tai sukėlė vadinamąjį sniego gniūžtės efektą. Pardaviau ir atidaviau daugybę elektronikos prietaisų, įrenginių, ikėjos baldų, žoliapjovę, visokių lapų pūtiklių. Tais visais daiktais tylą, kurios taip troškau, pati sau drumsčiau. Netgi automobilį dukrai atidaviau. Kiek įmanoma, stengiuosi vaikščioti pėsčia arba važiuoti dviračiu ar traukiniu. Noriu gyventi kuo ekologiškiau pirmiausia pradėdama nuo savęs.

Visa tai pastūmėjo kitaip persitvarkyti ir pačią sodybą. Pavyzdžiui, susiradau meistrus, kurie pagal senąsias technologijas iškas ir įrengs man kieme šulinį iš akmenų, o ne betono. Taip pat pavyko rasti meistrą, totorių, kuris taip pat pagal senąsias technologijas visiškai be betono sumūrys man krosnį. Tos krosnies koklius jis aptiko vienoje sudegusioje sodyboje. Sodybos šeimininkams tai tebuvo šiukšlės. Nusipirkome juos, išvalėme, dabar atgaivinsim. Taip pat renkam keramikines duženas, iš jų darome puikias mozaikas, tada dekoruojame senus pabodusius baldus, veidrodžius, išklijuojame sienas prie kriauklės vietoje plytelių.

Šalia Biržūnų esančiame Salako miestelyje nuo senų laikų gyvena daug audėjų. Žmonės tuos močiučių audinius saugo, tačiau nenaudoja. Aš net feisbuke paskelbiau, kad tokius visokius senus audinius mielai priglausčiau, panaudočiau, prikelčiau antram gyvenimui, pavyzdžiui, iš jų galima pasiūti puikius sceninius drabužius.

– Čia turbūt reikėtų paminėti, kad viena iš UAB „Biržūnai“ veiklų yra ir sceninė kūrybinė veikla.

Vienas iš Dovilės ir kūrybinės komandos sukurtų dainų vaizdo klipų.

– Taip. Iki man išvažiuojant gyventi į Lenkiją kartu su gitaristu kompozitoriumi Aidu Norvaišu buvome sceninis duetas, sukūrėme daug dainuojamosios poezijos dainų. Dabar man grįžus vėl ėmėme koncertuoti ir netgi surengėme 20 metų jubiliejinį koncertą (juokiasi, − aut. past.) Parengėme koncertinę programą „12 meilės mėnesių Zarasuos“. Vasarą koncertavome Zarasų, Visagino miesto šventėse, dalyvavome festivalyje Latvijoje. Tikiuosi, ir toliau galėsime koncertuoti. Taip pat visas šis projektas įrašytas į medinį flešiuką, išdegintą tradiciniais lietuviškais raštais. Savo veiklomis aš jungiu tą tikrąjį tyrą lietuvišką kaimą su XXI-uoju amžiumi, naujausiomis technologijomis ir pažanga, aplenkiant benziną, betoną ir viską, kas labai nualino Žemę.

Virginija Pupeikytė-Dzhumerova

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Galite naudoti bazinį HTML kodą. Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.

Prenumeruokite šios diskusijos žinutes, naudodamiesi RSS

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

%d bloggers like this: