Iš Anglijos didmiesčių − į lietuvišką vienkiemį

Giedrė Kubilė

Giedrė Kubilė, nuotr. iš asm. archyvo

„Tai tu nori gyventi vienkiemyje, ar ne? Taip? Žinok, aš irgi…“, − pokalbio su vyru Remigijumi nuotrupą prisimena Giedrė Kubilė. Taip paprastai vos prieš pusmetį prasidėjo jaunos šeimos grįžimas iš ilgametės emigracijos. Tinklaraščiui Euroblogas.lt moteris sutiko papasakoti apie pandemijos paskatintą sprendimą atsisakyti patogios kasdienybės Anglijoje, naują gyvenimo etapą Lietuvos kaime ir čia pasitaikančius šokiruojančius sodybos tvarkymosi kuriozus.

Giedrė Kubilė, nuotr. iš asm. archyvo

– Londone ir Basildone gyvenai ir dirbai iš viso dvylika metų. Kaip nutiko, kad vos per pusmetį su vyru tapote vienkiemio Utenos rajone šeimininkais?

– Daug kas to klausia ir tikrai ne visi mus supranta. Patiems įkyriausiems juokaudama sakau, kad taip pasielgėme iš per gero gyvenimo. Anglijoje turėjome stabilius darbus, nekilnojamojo turto, dukra ėjo į darželį − jokių didesnių problemų. Tad nutarėme tų problemų prisidaryti (juokiasi, − aut. past.) O jei rimtai, tokį sprendimą pastūmėjo COVID pandemija. Nusibodo, kad negalime kada panorėję aplankyti šeimos, namų, ėmė varginti bendravimas tik per ekraną. Nežinojau, ką atsakyti dukrai, klausdavusiai, kodėl negali važiuoti pas močiutę.

Kartą vyro tiesiai paklausiau, ar jis norėtų gyventi vienkiemyje. Jam atsakius „taip“, aš irgi pasakiau „taip“. Anglijoje įsigyti vienkiemį mums būtų buvę per sunku finansiškai, tad nutarėme kraustytis į Lietuvą.

Žalumoje paskendęs Giedrės Kubilės Žaliaduoniais pavadintas vienkiemis, nuotr. iš asm. archyvo

– Daugybė lietuvių emigrantų svajoja imti ir grįžti į gimtinę, tačiau ne visiems pavyksta taip lengvai ir greitai tai padaryti, kaip jums.

– Iš tikrųjų po to pokalbio praėjo keletas mėnesių, kol galutinai išsigryninome idėją, ką ir kaip norime Lietuvoje daryti. Tačiau man atrodo, kad pats likimas mums padėjo ir viską sudėliojo. Pavyzdžiui, sprendimą grįžti galutinai užtvirtino mano gautas darbas. Iš pradžių gavau darbą, tada nusipirkau lėktuvo bilietus, vėliau nusipirkome Žaliaduonius (daugiau apie Giedrės kasdienybę Žaliaduoniuose galima sužinoti jos aktyviai pildomoje Instagram paskyroje tuo pačiu pavadinimu, – aut. past.)

– Labai įdomus kaimo pavadinimas!

– Tiesą sakant, mes gyvename Žaliaduonių gatvėje. Žiūrint į pavadinimo lentelę ir skaičiuką ant namo sienos, pamaniau, kad tai labai geras žodis. Žalia juk asocijuojasi su kažkuo šviežiu, nieko neišmanančiu. Lygiai taip pat ir aš save laikau naujoke tiek kaime, tiek Lietuvoje apskritai. Na, o duoniai irgi asocijuojasi su duona kasdienine, kurią reikia kažkaip uždirbti.

Giedrė įsitikinusi, kad gyvenant vienkiemyje niekada nebus nuobodu, o įvairiausių veiklų galima susigalvoti, pavyzdžiui, visiems kartu eiti grybauti, nuotr. iš asm. archyvo

– Anglijoje dirbai administracinį darbą vienoje finansų įmonėje. Kokį darbą dabar dirbi Lietuvoje ir kaip tą duoną užsidirbi?

– Esu projektų koordinatorė vienoje švediško kapitalo įmonėje. Šis darbas pats susirado mane. Viskas, ką padariau − įkėliau savo gyvenimo aprašymą anglų kalba į darbo skelbimų svetainę ir padariau jį prieinamą visiems darbdaviams. Iš tikrųjų buvau nustebusi, kad darbą gavau taip lengvai, nors buvau prisiklausiusi visokių istorijų. Nežinau, galbūt lietuviškoje kompanijoje darbo ir negaučiau, nes neturiu aukštojo išsilavinimo. Tačiau laisvai kalbu angliškai, turiu pakankamai patirties. Tai viskas, ko reikėjo mano darbdaviui. Galų gale, turbūt nuo paties žmogaus ir jo nusiteikimo priklauso, kaip jam seksis darbo ieškotis. Kaip jau sakiau, man, regis, pats likimas padėjo, viskas įvyko labai greitai. Reiškia, taip ir turėjo įvykti.

Giedrė Kubilė, nuotr. iš asm. archyvo

– Tačiau kodėl pasirinkote būtent gyvenimą vienkiemyje? Kodėl ne, pavyzdžiui, tavo gimtuosiuose Zarasuose?

– Na, pirmiausia, dabar situacija nekilnojamojo turto rinkoje tokia, kad kainos Zarasuose aukštesnės negu Utenos rajone. Antra, norėjome gyventi arčiau Vilniaus. Nors šiuo metu dirbu nuotoliniu būdu, vis dėlto mano biuras yra Vilniuje ir gana dažnai tenka ten važiuoti. Trečia, mūsų Žaliaduoniai yra poeto Antano ir vertėjo Motiejaus Miškinių literatūrinės-etnografinės sodybos kaimynystėje. Pagalvojau, kad šalia tokio populiaraus lankytino objekto žiemą mums visada bus nuvalytas sniegas, o ir pačiu keliu bus pasirūpinta. Perkant sodybą tokius dalykus reikia įsivertinti, pasiskaičiuoti, juk vis tiek su pasauliu teks kažkaip komunikuoti.

Beje, įdomu tai, kad nors oficialiai ir gyvename gyvenvietėje, praktiškai esame kaip vienkiemis. Mūsų namas gatvėje pats paskutinis, artimiausi kaimynai, nors ir matomi, tačiau gyvena už kelių hektarų. Manau, kad pasodinus medžių ar nutiesus tvorą net ir jų nesimatytų, būtume tikras vienkiemis.

Raudonais vijokliais pasipuošęs Žaliaduonių ūkinis pastatas, nuotr. iš asm. archyvo

– Nepatinka turėti kaimynų?

– Gyvenimas vienkiemyje suteikia visišką emocinę laisvę. Taip, nereikia matyti, pavyzdžiui, girtų kaimynų. Taip pat bene vienintelis dalykas, prie kurio Anglijoje negalėjau priprasti, buvo visur įsigalėjęs žolės rūkymas. Eini gatve ir jauti jos kvapą nuo durų prie durų… Nenorėjau, kad mano vaikas tuo kvėpuotų ir galėtų nusipirkti paprasčiau negu pieno parduotuvėje.

Kai neturi kaimynų, nereikia jaudintis, kad dėvi paprastus drabužius, nesi pasidažiusi ar tavo vaikas, kepdamas kotletus iš smėlio, jau spėjo išsitepti (šypsosi, − aut. past.)

– Užsiminei, kad ne visi supranta jūsų sprendimą gyventi būtent vienkiemyje.

– Taip, draugės stebisi, nes turiu darbą Vilniuje ir tenka dažnai važinėti, neva nepatogu. Tačiau gyvenant Anglijoje man vienu metu tekdavo vairuoti po tris valandas į vieną pusę per didžiausius kamščius. Todėl dabar, patikėkit, pavairuoti lygiu plentu Utena-Molėtai-Vilnius yra visiškas niekis. Mano vyras dirba statybų srityje, dirbant prie skirtingų objektų jam irgi tekdavo vairuoti daug, bet prie to abu esame pripratę.

Giedrė juokauja, kad yra lyg tikra sodybos atnaujinimo darbų sekretorė ir nuolat užsakinėja įvairiausias darbams reikalingas medžiagas. Nuotraukoje − tvorai statybai nupirkta mediena, nuotr. iš asm. archyvo

– Vis dėlto nujaučiu, kad per dvylika emigracijos metų nuo kai kurių dalykų Lietuvoje esate ir atpratę. Kaip sekasi vėl įprasti prie lietuviškų realijų? Kas stebina labiausiai?

– Geriausią patarimą man davė brolis, į Lietuvą irgi iš Anglijos grįžęs prieš metus: tiesiog nelyginti Lietuvos ir Anglijos. Nelyginti kainų, klientų aptarnavimo kultūros ir kitų dalykų. Taip ir stengiuosi gyventi, bet, aišku, visiškai nelyginti man neišeina. Labiausiai turbūt stebina lietuviškų įmonių požiūris į klientą. Kartais atrodo, kad  jie arba turi pernelyg daug darbų, arba klientų ir jų pinigų jiems paprasčiausiai nereikia. Pavyzdžiui, sodyboje norėjome pasikeisti langus ir duris. Kreipiausi į bene dešimt įmonių. Atsakymus į elektroninius laiškus gavau vos iš keturių. Viena Utenoje gerai žinoma įmonė atvažiavo, išmatavo langus, tačiau sąmatą dėl langų keitimo sugebėjo pateikti tik per savaitę. Man paklausus, kaip bus su durimis, atsakė, kad tuo rūpinasi kitas žmogus… Iš jo atsakymo sulaukiau tik po trijų savaičių! Per tą laiką susiradau kitą darbų atlikimo įmonę ir tai pirmajai įmonei atvirai pasakiau: ačiū, bet jūsų konkurentai sureagavo greičiau, pasiūlė geresnę kainą ir jūsų paslaugų man nebereikia.

Dažnai susiduriu ir su diskriminaciniu požiūriu į moteris. Statybines medžiagas telefonu užsisakinėjanti moteris, atrodo, Lietuvoje lygi nuliui. Skambini, beveik visur atsiliepia vyrai ir tiesiog nenori su tavimi kalbėti. Tenka įrodinėti, kad aš iš tikrųjų tvarkausi sodybą ir noriu nusipirkti tam tikrų medžiagų. Pavyzdžiui, man pasiskambinus į vieną įmonę pirkti smėlio, norėjau pirmiausia pasikonsultuoti, uždaviau keletą klausimų, o vietoj atsakymų išgirdau frazę „Tu, mergaite, gal pirmiausia apsispręsk, ko nori“.

– Gal tau tiesiog nepasisekė tą kartą?

– Tai kad panašių istorijų iš draugių, ypač gyvenusių Anglijoje ir dabar grįžusių į Lietuvą, išgirstu nuolat. Pavyzdžiui, viena draugė užsisakė žvyro. Atvažiavus sunkvežimiui ji išėjo į kiemą ir vairuotojui ėmė rodyti, kur tą žvyrą reikėtų išpilti. Deja, bet tas vyras visiškai nenorėjo jos klausyti ir paprašė pakviesti „ką nors iš suaugusiųjų“. Kaip tokį klausimą suprasti? Ta draugė yra trisdešimties metų, normalaus ūgio ir svorio dviejų vaikų mama. Po tokių kuriozinių situacijų telieka apsišarvuoti kantrybe, bet vis tiek liūdna dėl vis dar tebevyraujančios tendencijos, kad moteris turėtų būti tyli lyg pelė po šluota. Kita vertus, nežinau, tikriausiai taip Lietuvoje buvo ir anksčiau, toks požiūris juk ne vakar susiformavo, bet tik pagyvenus Anglijoje tokia situacija ėmė atrodyti nebepriimtina.

Žaliaduonių rudens spalvos, nuotr. iš asm. archyvo

– Ką patartum užsieniuose esantiems emigrantams, svajojantiems, bet vis nedrįstantiems grįžti namo į Lietuvą?

– Manau, kad visi mes galime viską. Tik nuo mūsų noro ir laiko santykio priklauso, kaip greitai svajonės bus įgyvendintos. Tad svarbiausia yra svajoti, vienoms svajonėms išsipildžius būtinai susigalvoti kitų. Pernelyg negalvoti, ką pagalvos kiti ir gyventi savo gyvenimą, o ne kitų.

Virginija Pupeikytė-Dzhumerova

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Galite naudoti bazinį HTML kodą. Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.

Prenumeruokite šios diskusijos žinutes, naudodamiesi RSS

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

%d bloggers like this: