Dovanojimo fenomenas: kas iš tikrųjų supakuota kalėdinėse dovanose?

Rūta Latinytė

Rūta Latinytė. Tito Silovo nuotrauka / Jill Wellington iš Pixabay nuotrauka

Ką dovanoti? Kam dovanoti? Kaip dovanoti? Šie ir panašūs klausimai gruodį daugeliui tampa tikru galvos skausmu. Pasak populiarios publicistės, komunikacijos dalykų dėstytojos Rūtos Latinytės, geriausia viso gyvenimo dovana kartais gali tapti ir paprasčiausias maišas bulvių. Disertaciją apie šiuolaikines lietuvių dovanojimo tradicijas rašanti tyrėja tinklaraščiui Euroblogas.lt sutiko atskleisti, ką iš tikrųjų pakuojame į kalėdines dovanas ir ką tai sako apie mus pačius.

Bob Dmyt / Pixabay nuotrauka

– Daugeliui žodis dovana asocijuojasi su kokiu nors konkrečiu apčiuopiamu daiktu. Tačiau kas tai yra pažvelgus šiek tiek giliau?

– Dažniausiai dovana yra komunikacijos būdas subtiliai pasakyti, kad tarp mūsų yra kažkoks santykis. Tai pasakoma ne per kalbą, o labai materialiu būdu įteikiant dovaną. Pavyzdžiui, jei mėgsti ir esi draugiškas savo kaimynui, santykis tavo viduje jau glūdi, tačiau tokiai žinutei aiškiau perduoti reikia konkrečios komunikacijos priemonės. Dovana šioje vietoje yra geriausias būdas. Juk nuėjęs neskambinsi kaimynui į duris ir nesakysi „Laba diena, Jūs man esate labai brangus kaimynas, aš Jus labai gerbiu“ (juokiasi, − aut. past.) Žmonės paprastai taip nedaro. Bet jeigu Kalėdų išvakarėse nuneši jam pyragą, tu jam tą patį ir pasakysi, tiktai tokiu kultūriškai mums labai priimtinu būdu.

Dovanos suvokimas skirtingose disciplinose yra labai platus. Tiesa, man pačiai labiausiai patinka ne dovanos, o mainų apibrėžimas. Prancūzų fenomenologas Maurice Merleau-Ponty sako, kad mainai nėra visuomenės efektas, o pati visuomenė veiksme. Kitaip tariant, jeigu visuomenės nariai niekuo nesikeistų, tuomet neturėtų tarpusavio santykio ir negalėtų būti vienos visuomenės nariais. Mainai arba keitimasis dovanomis plačiausia prasme mus įpina į tam tikrą santykių ratą.

Monicore / Pixabay nuotrauka

– Kodėl ratą? Argi dovanos įteikimas nėra baigtinis veiksmas?

– Ne. Prancūzų sociologas, antropologas ir etnologas Marcelis Maussas savo darbuose apie dovanas aprašė dovanojimo aktu prasidedančią ir niekada nesibaigiančią dovanų grandinę. Joje įsipina būtinybė duoti, gauti ir atsilyginti. Tai yra, po dovanos įteikimo ir priėmimo dovanojančio ir apdovanotojo vaidmenys apsikeičia. Gavęs dovaną tu esi įpareigotas atsilyginti. Toks keitimasis dovanomis yra nuolat pasikartojantis ir į jį įsipina patys įvairiausi objektai: daiktai, maistas, vaišės, paslaugos, šiaip geri darbai. Netgi toks abstraktus dalykas kaip svetingumas irgi gali būti suprantamas kaip dovana.

– Iš tikrųjų, tai, ką sakote, paaiškina labai subtilius, intuityvius dalykus  juk gavus netikėtą dovanėlę viduje tarsi ima kirbėti kažkoks mažas kirminukas, kad būtų gražu kuo greičiau atsilyginti…

– Čia įdomu pastebėti, kad jeigu atsilyginimas uždelsiamas, dovana virsta skola ir tampa tarsi užnuodyta. Viduje kyla tam tikra įtampa, tau skauda, tave graužia, galbūt net griauna santykį. Ši įtampa kyla iš dovanos intencijos, nes juk paprastai visos dovanos dovanojamos su kokia nors paslėpta mintimi.

Monicore / Pixabay nuotrauka

– Ar tas paslėptas mintis, kitaip sakant, dovanų intencijas, galima kaip nors sugrupuoti? Paprasčiau sakant, kodėl žmonės apskritai vieni kitiems dovanoja dovanas?

– Savo disertacijoje tokių dovanų intencijų išskyriau nemažai ir tas sąrašas dar galėtų būti pildomas. Pavyzdžiui, rūpestis dažnai sutinkamas tarp tėvų ir vaikų dovanų. Dėkingumodovanos teikiamos, kai jautiesi dėkingas dėl to, kas yra įvykę anksčiau. Yra dovanos, skirtos suartinti ir palaikyti ryšį tarp žmonių, išskirtų didelio atstumo. Jos dažnai būna susijusios su identiteto elementais, anksčiau gyventa ir dabar gyvenama šalimi. Taip pat išskyriau atsiprašymo, susitaikymo dovanas, kuriomis įveikiamas susidaręs tiek geografinis, tiek socialinis atstumas. Tarsi buvome nutolę vienas nuo kito, bet norime sugrįžti ir bendravimą vėl atnaujinti.

Mano atliktame tyrime vienas iš įdomesnių pasakojimų buvo apie porą, kuri labai stipriai susipyko ir net nebebendravo. Vyras moteriai parašė žinutę, neva jo tėvas norėtų iš savo daržo perduoti jai maišą bulvių. Moteris atsakė, kad gerai, priims tas bulves. Susipykę partneriai susitiko lyg ir dėl bulvių maišo perdavimo, bet ta pačia proga dar išgėrė kavos, ramiai pasikalbėjo. Kalbantis paaiškėjo, kad jųdviejų konfliktas nebuvo toks tragiškas. Žodžiu, paprasčiausias maišas bulvių tapo būdu vėl atkurti draugiškus santykius ir susitaikyti.

Bob Dmyt / Pixabay nuotrauka

Svarbu paminėti, kad be pagrindinės intencijos, dovanos teikimas ir perdavimas gali turėti ir labai daug kitų reikšminių sluoksnių, apie kuriuos žmonės paprastai nekalba. Pavyzdžiui, vienos respondentės pasakojime aš suskaičiavau bene dvylika užkoduotų reikšmių. Moteris savo sesers vaikams, gyvenantiems užsienyje, dovanų siuntė Stasio Eidrigevičiaus iliustruotą knygą. Iš jos pasakojimo iškilo, kad norėjo padovanoti ir kažką lietuviško, ir kažką europietiško, ir kažką, kas padėtų kurti lietuvišką vaikų identitetą gyvenant užsienyje, ir kad leistų tėvams su vaikais pabūti kartu tą knygą skaitant, ir dar daug kitų dalykų.

– Iki šiol kalbėjome apie dovanas tarp gana artimai susijusių asmenų. Kaip yra su verslo dovanomis? Juk darbe su kolegomis esame susieti aiškiai apibrėžtų darbinių santykių: darbuotojas dirba, o darbdavys už tai moka jam atlyginimą. Ar dovanos darbe apskritai yra reikalingos?

– Čia susipina du aspektai. Pirmiausia, yra įmonės etiketas, kaip organizacijoje priimta elgtis ir kokie galioja susitarimai dėl dovanų. Tačiau taip pat čia įsipina ir asmeniniai santykiai tarp, pavyzdžiui, pavaldinio ir viršininko ar kliento ir paslaugos teikėjo. Didžiausia rizika čia yra peržengti ribą tarp asmeninės ir profesinės dovanos, kiek gavėjas priims ją kaip įmonės atstovas, o kiek asmeniškai.

Apskritai dovanų teikimas yra labai intuityvus dalykas. Žmogus tarsi jaučia, kur yra ribos, tačiau kartais jos ir praslysta. Pavyzdžiui, viena įmonė turėjo tradiciją rengti penktadienio pusryčius, kuomet kiekvienas darbuotojas paeiliui vis rengdavo vaišes, kurios, beje irgi patenka į dovanų lauką. Iš pradžių buvo smagu, tačiau laikui bėgant tie penktadienio pusryčiai tapo nevaldomu išlaidavimu, nes visi stengėsi juos padaryti vis geresniais. Jeigu vienas iškepė pyragą, tai kitas kitą sykį kepdavo du pyragus, jeigu vienas atnešė sumuštinių, kitas jau ruošdavo furšetą. Galiausiai įmonė uždraudė tuos penktadienio pusryčius, nes suprato, kad žmonės jaučiasi įpareigoti nenusileisti kolegoms ir negali iš to uždaro rato išeiti. Verslas vis dėlto yra paremtas konkurenciniais santykiais ir dovanos žaidžia pagal tokių santykių taisykles.

Beje, vienas įdomesnių mano tyrimo įspūdžių − dovanos santykių nekuria ir nekeičia. Jos jau esančius santykius tiesiog atspindi, parodo, kokie jie jau yra. Tad jeigu versle santykiai tarp įmonės ir kliento yra labiau draugiški, dovanos greičiausiai tą atspindės, bus kažkas daugiau nei tik formalumas. O jeigu santykiai formalūs, dovanos irgi greičiausiai bus labiau formalios.

Еrica Мarsland-Huyn / Unsplash nuotrauka

– Ką manote apie tradiciją, kai draugų kompanija ar įmonės kolektyvas surašo savo vardus ant lapelių ir dovanėlėmis keičiasi anonimiškai, nežinant, kas yra dovanos siuntėjas?

– Tokioje tradicijoje svarbus yra žaidybiškumo aspektas, kad kolektyvas keitimąsi dovanėlėmis traktuoja kaip žaidimą. Fenomenologas-antropologas Michaelas Jacksonas žaidybiškumą aprašo kaip vieną iš būdų supaprastinti mus supantį pasaulį, jo problemas ir taip jas išspręsti. Tarkim, kolektyvas, susitaręs, kad mes tokiu būdu keisimės dovanomis, išsprendžia kylančią dilemą: nereikia visiems atskirai tų dovanų nešti, galvoti, kaip čia geriau padarius, ar nešti tik savo kabineto kolegoms, ar visiems. Tokio ritualo įvedimas tarsi sustyguoja įmonės narių buvimą ir visiems yra paprasčiau tuos santykius išreikšti. Kiek jie bus sėkmingi, aišku, priklauso nuo kolektyvo. Vienur gali labai prigyti, kitur ne. Pavyzdžiui, viena respondentė pasakojo apie didelį nusivylimą, kiek ji širdies įdėjo į tokį keitimąsi dovanomis, prieš mėnesį užsakinėjo iš užsienio kažkokį daiktą, rūpinosi, o pati gavo kažką iš „Tiger“ parduotuvės, kur viskas po vieną eurą (juokiasi, − aut. past.) Ji buvo nusivylusi, kad taip stengėsi, o kažkas į viską pažiūrėjo atmestinai.

– Ką galima padaryti, kad tokių nusivylimų būtų išvengta?

– Susitarti. Pavyzdžiui, jeigu visi susitaria, kad dovana yra iki 5 eurų, tada bent kažkiek lengviau. Čia kaip kalba: jeigu yra nustatytas žodynas, visi vienas kitą gerai supranta, o jeigu yra dviprasmybių maišalynė, tada prasideda nesusikalbėjimas. Tačiau mes dabar gyvename pokyčių laikotarpiu, kai dovanų tradicijos keičiasi ir žmonėms kyla daug įvairių neaiškumų. Klausimų ir sumaišties kelia ne tik jūsų minimi dovanėlių keitimaisi darbe, bet ir, pavyzdžiui, vestuvinės dovanos. Duoti pinigų ar pirkti dovaną? Jei pinigų, tai ar dėti į vokelį, ar kaip kitaip paduoti? Anksčiau viskas būdavo daug paprasčiau. Nėra ką ir lyginti su, tarkim, kokiu XVII amžiumi, kai vestuvėms dovanų būdavo nešami rankšluosčiai ir viskas visiems būdavo aišku. Tačiau kaip ir bet kuris pokyčių laikotarpis, jis kada nors baigsis, o tada kuriam laikui nusistovės naujos tradicijos ir būdai, kaip komunikuoti apie žmones siejantį bendrumą.

Virginija Pupeikytė-Dzhumerova

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Galite naudoti bazinį HTML kodą. Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.

Prenumeruokite šios diskusijos žinutes, naudodamiesi RSS

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

%d bloggers like this: