Lietuviškos Kalėdos: iš kur atkeliavo eglutė ir kaip buvo minimi Naujieji metai

Kalėdinių eglučių tradiciją į lietuvių namus atkeliavo iš Vokietijos XX a. pirmojoje pusėje (Eugynivy Reverv nuotr./Unsplash)

Kalėdinių eglučių tradiciją į lietuvių namus atkeliavo iš Vokietijos XX a. pirmojoje pusėje (Eugynivy Reverv nuotr./Unsplash)

Ramus vakaras su valgių nukrautu stalu kartu su artimiausiais ir mylimiausiais šeimos nariais. Šventinių lempučių nušviesta kalėdinė eglutė, išmarginta blizgančiais žaisliukais. Keitimasis dovanomis ir plėšomo dovanų popieriaus garsas. Tokiais vaizdais, garsais ir kvapais dvelkia daugelio lietuvių Kalėdos. Tačiau ar lygiai taip pat vienos svarbiausių metų švenčių buvo sutinkamos ir senovėje? Apie tai tinklaraščiui Euroblogas.lt pasakoja etnologė Gražina Kadžytė.

„Kūčios yra ta tradicija, kurią turi beveik visos lietuviškos šeimos. Ši tradicija išliko net ir tada, kai buvo sovietmečiu draudžiamos Kalėdos“, – pasakojo etnologė. Pasak jos, kokia tvirta Lietuvoje šių švenčių tradicija parodo ir tai, kad net ir dabar labai daug emigrantų į savo gimtinę stengiasi sugrįžti būtent Kalėdoms – praleisti laiką su šeima.

Gražina Kadžytė pasakoja, kad geriausia dovana Kūčių vakarą − padėka, atsiprašymas ir palinkėjimas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto nuotr.

Gražina Kadžytė pasakoja, kad geriausia dovana Kūčių vakarą − padėka, atsiprašymas ir palinkėjimas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto nuotr.

Kalbėdama apie Kūčių ir Kalėdų minėjimą senovėje, G. Kadžytė paminėjo, kad tai visuomet buvo ramios, vidinės šilumos ir šviesos pilnos šventės: „Juk kai gimsta kūdikis niekas nešaukia, nekaukia, todėl ir kūdikėlio Jėzaus gimimas buvo minimas ramiai“.

Kaip pasakojo pašnekovė, Kalėdoms buvo ruošiamasi iš anksto: stengtasi sugrąžinti visas metų skolas, atsiprašyti už negerus darbus, išsivalyti ir susitvarkyti namų aplinką.

„Kad ir apie kokias dovanas kalbėtume, visgi svarbiausia apeiga per Kūčias – pasidalijimas kalėdaičiu. Tuomet žmogus, duodamas laužti kalėdaitį kitam, žiūri į artimojo akis ir pasako du svarbius dalykus. Pirma, padėkoja už per metus atliktus gerus darbus. Antra, palinki tai, kad išsipildytų žmogaus troškimai, – kalbėjo etnologė. – Taigi padėka ir palinkėjimas yra pačios geriausios dovanos. Visi kiti daiktai tikrai daug įtakos mūsų gyvenimui neturi, o gerumas tikrai gali pakeisti gyvenimą“.

Kas nuguldavo ant Kūčių stalo?

Senovės lietuviai nebuvo susikoncentravę į 12 patiekalų ir ant Kūčių stalo patiekdavo tai, ką galėdavo sau leisti (Kar Shea nuotr./Unsplash)

Senovės lietuviai nebuvo susikoncentravę į 12 patiekalų ir ant Kūčių stalo patiekdavo tai, ką galėdavo sau leisti (Kar Shea nuotr./Unsplash)

Neretai Kūčių išvakarėse šeimos nariai susikaupę pradeda mąstyti, kaip reikės paruošti dvylikos patiekalų stalą. Tačiau G. Kadžytė primena, kad dvylikos patiekalų tradicija nėra jau tokia sena, o anksčiau žmonės tenkindavosi tuo, ką galėdavo geresnio paruošti Kūčioms.

„Kiek bus patiekalų, nebuvo taip svarbu. Buvo svarbu, kad ant stalo būtų padėti tie patiekalai, kurie pagaminti iš šalia išaugusių produktų. O tai, kiek ir kokio maisto būdavo, priklausydavo nuo šeimos: vieni turėjo mažiau, kiti – daugiau. Bet dėl to nebuvo jokios problemos. Pavyzdžiui, Mikalojus Katkus „Balanos gadynėje“ rašydamas apie XIX a. Lietuvos vidurio, Kėdainių krašto, Kūčias teigia, kad suėjo šeima, laužė kalėdaitį, paskui susėdo, valgė barščius su grybais, užsikando pelenuose keptos silkės ir užsigardžiavo aguonpieniu su kūčiukais ir tuo viskas pasibaigė“, – pastebėjimais dalijosi ji.

Ant Kūčių stalo šį ypatingą vakarą nepasirodydavo jokie gyvulinės kilmės produktai: nei mėsa, nei kiaušiniai, nei pienas. Tokia tradicija užgimė, nes virsmas į naują etapą, kūdikėlio Jėzaus gimimą buvo suprantamas kaip visiško atsiprašymo metas ir visiškas susitaikymas. Kartu ir su prisijaukintais dėl maisto gyvūnais.

Po Kūčių vakarienės vyresnieji dar pasikalbėdavo ir nenusivėlinę eidavo miegoti. Anksčiau buvo įprasta tą daryti apie 20 val. vakare, nes keldavosi apie 5 val. ryte.

„O jaunimas dar pasilikdavo ilgiau ir bandydavo paspėlioti: ar pasiseks ištekėti, ar išvykti kitur gyventi. Pavyzdžiui, iš lauko parsinešdavo malkų ir skaičiuodavo, ar porinis skaičius, ar ne. Bėgdavo apkabinti tvorą ir taip pat skaičiuodavo, ar poringi metai. Mesdavo per petį batus ir žiūrėdavo, jei batas atsisuka į duris, tai kitais metais ištekėsi, ar išeisi iš namų ar į mokslus išvažiuosi“, – jaunimo veiklas per Kūčias vardijo pašnekovė.

G. Kadžytė priminė, kad reikėtų atskirti spėliojimus nuo burtų. Pasak jos, spėjimai yra skirti tiesiog bandyti užklausti, o burtas atliekamas, kai norima kažką pakeisti ar paveikti, o tai jau, tikino etnologė, yra suprantama kaip nuodėmė.

Kalėdinė eglutė į namus atkeliavo iš mokyklų

Namai buvo puošiami karpiniais, vėrinukais iš šiaudų ar vaikų gamintais popieriniais papuošimais (Kelly Sikkema nuotr./Unsplash)

Namai buvo puošiami karpiniais, vėrinukais iš šiaudų ar vaikų gamintais popieriniais papuošimais (Kelly Sikkema nuotr./Unsplash)

Etnologė pasakojo, kad tiek kalėdinė eglutė, tiek Advento vainikas, tiek Advento kalendorius Lietuvoje pradėti naudoti XIX a. pabaigoje ir visi šie žiemos švenčių atributai buvo nusižiūrėti nuo vokiečių.

„Kalėdinė eglutė Lietuvoje iki galo įsitvirtino, kai nepriklausomoje Lietuvoje buvo sukurta švietimo sistema. Tuomet pradinėse mokyklose mokytojai su vaikais pradėjo puošti eglutes. O pamatę, kad gražu mokykloje, vaikai šią tradiciją parsinešė ir į namus“, – paminėjo pašnekovė.

Iki šių kalėdinių simbolių lietuviai stengdavosi labai gerai sutvarkyti namus. Kaimo sodybų namuose iš šiaudų verdavo vėrinukus ir kabindavo palubėje. Taip pat karpiniais puošdavo langus.

„Taigi namus lietuviai puošdavo, bet saikingai“, – reziumavo G. Kadžytė.

Sulaukus Kalėdų iki pat Trijų Karalių dienos ir toliau namuose tęsdavosi šventvakariai, kai buvo lankomi tolimesni artimieji, kaimynai.

„Būdavo net jaunimo eisenos ar vilkdavo blukį ir linkėdavo laimės. Visą šventinį laiką stalas būdavo beveik visada padengtas su kokia rūkyta mėsa, sūriu. Taip galėdavo pavaišinti ir netikėtus svečius“, – savo pasakojimą apie žiemos šventes tęsė etnologė.

Prieš Kalėdas – į turgų išleisti metų atlyginimo

Senovėje lietuviai per Kalėdas dažniausiai dovanodavo skanumynus, nes praktiškas dovanas dovanodavo tuomet, kai daikto žmogui iš tiesų reikėdavo (Rawpixel/Unsplash)

Senovėje lietuviai per Kalėdas dažniausiai dovanodavo skanumynus, nes praktiškas dovanas dovanodavo tuomet, kai daikto žmogui iš tiesų reikėdavo (Rawpixel/Unsplash)

O kaip senovės Lietuvoje buvo su dovanomis? Ar jos buvo privalomas švenčių atributas? Kaip ir kada lietuviai dovanodavo dovanas?

„Didžioji dalis dovanomis nesikeisdavo, nes, kaip jau minėjau, didžiausia dovana buvo – padėka, atsiprašymas ir palinkėjimas laužiant kalėdaitį. Bet Kalėdų rytą, kai vyresnieji grįždavo iš bažnyčios, vaikai užšaudavo duris, klausdavo, kuo vardu bernelis už durų, o parvažiavusieji sugiedodavo kalėdinės giesmės posmelį ir atveždavo lauktuvių. Dažniausiai tai buvo valgomos dovanos“, – tinklaraščiui Euroblogas.lt teigė G. Kadžytė.

Pasak jos, praktiškos dovanos žmogui buvo dovanojamos tada, kai žmogui jų reikėjo. Niekas nelaukdavo iki Kalėdų, kad padovanotų šiltas pirštines ar kepurę, jei artimajam jų reikėdavo žiemos pradžioje.

Taip pat artėjant Kalėdų metui, gruodžio mėnesį, vykdavo specialūs turgūs – šeškaturgiai, skaistaturgiai ir saldaturgiai.

„Kadangi žmonės gaudavo metinį atlyginimą metų pabaigoje ištarnavę, tai jaunimui buvo labai svarbu išmokti tuos pinigus teisingai išleisti“, – prisiminė pašnekovė. Šie prekybos renginiai būtent jaunimo to ir mokydavo.

Pirmasis vykdavo šeškaturgis. Čia įsigyjami šilti batai, drabužiai – tai, kas žmogui reikalingiausi. Jei po šio apsipirkimo lieka pinigų, tai laukiama po savaitės vyksiančio skaitaturgio, kuriame galima įsigyti prabangos prekių – gražesnių skarelių, laikrodžių, žiedą, karolius ar dovanėlę sužadėtiniui, sužadėtinei. Jei ir po šio apsipirkimo dar lieka pinigų, trečią savaitę vyksta saldaturgis, kuriame prekiaujama įvairiais skanumynais.

Naujieji metai visai kitokie nei dabar

Kaip jau minėta kalėdinis laikotarpis ir šventvakariai lietuvių šeimose vykdavo iki Trijų Karalių šventės, todėl Naujųjų metų šventimo tokio, kokį dažniausiai įsivaizduojame dabar, nebuvo.

„Kai kur Naujųjų metų išvakarės yra vadinamos kūčelėmis“, – teigė etnologė.

Kūčių vakarą į šeimą bandydavo sugrįžti visi − net ir iš toliau, tačiau visgi tiems, kuriems nepavyko, buvo skirtas kūčelių vakaras. Pavyzdžiui, pagal lietuvių paprotį ištekėjus dukrai ir dar nesusilaukus vaikų tikimasi, kad ji pirmais metais dar sugrįš pas tėvus Kūčioms. Tačiau vėliau tam galėjo būti skirtos ir kūčelės.

„Kūčelės buvo lyg ir pakartojimas. Vakaras būdavo ramesnis, nebe taip griežtai buvo žiūrima į maistą, kuris patiekiamas ant stalo, bet vėl su grįžusiu žmogumi buvo dalijamasi kalėdaičiu“, – pridūrė pašnekovė.

Ugnė Karaliūnaitė

Norite šį tekstą publikuoti interneto portale ar tinklaraštyje?  Parašykite mums elektroniniu adresu euroblogui @ gmail.com.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

Galite naudoti bazinį HTML kodą. Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.

Prenumeruokite šios diskusijos žinutes, naudodamiesi RSS

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

%d bloggers like this: