Buvęs savanoris Kongo DR: maliarija baisi tol, kol ja neužsikreti
„Nuorodą į paraišką (savanorystės projektui Kongo Demokratinėje Respublikoje) man persiuntė buvusi mergina – tikriausiai norėjo, kad išvykčiau kuo toliau“, – juokauja šiuo metu Danijoje studijuojantis vengras Máté Pavlovitsius, savanoriauti išsirinkęs šalį, apie kurią girdime beveik vien kraupias istorijas.
Žurnalisto ir fotografo karjerą pasirinkęs jaunuolis parsivežė tokį istorijų kraitį, kuris priverstų aikčioti ir daugiau patirties turinčius kolegas. Kartu su kitais savanoriais jis ryžosi nuotykiui, kurio baltaodžiai privengia – pasivaikščiojimui šalies sostinės Kinšasos gatvėmis, o susirgęs maliarija išbandė ir pagal socialines klases ryškiai suskaldytą Kongo DR sveikatos apsaugos sistemą.
„Mums liepė po saulėlydžio neiti iš namų. Reikia turėti galvoje, kad taip arti pusiaujo saulė leidžiasi apie šeštą valandą vakaro. Mūsų rajonas buvo saugus, bet ten nebuvo, kur eiti, o mes neturėjome nei automobilio, nei kitokios transporto priemonės“, – prisimena Máté.
Dėl saugumo visi penki mėnesiai, kiek tęsėsi Europos savanorių tarnybos (angl. EVS) projektas, buvo varginantys. Savanoriauti atvykę europiečiai vietinių draugų nesusirado, nors Kongo DR vartojamą prancūzų kalbą mokėjo. „Net jei suprasdavau kiekvieną jų sakomą žodį, vis tiek nesuvokdavau, ką jie nori pasakyti“, – pasakoja Máté, atvykęs į Kongo DR su dar keturiais vengrais.
Skirtingai nei įprasta EVS projektuose, ir siunčiančioji, ir priimančioji organizacija buvo ta pati, o tai, anot buvusio savanorio, kėlė įvairių problemų. Penkis jaunus vengrus nuo 18 iki 30 metų į Centrinę Afriką išsiuntė ir jiems darbo davė nevyriausybinė organizacija „Fondas Afrikai“ (Fondation pour l’Afrique), kuri vienoje skurdžiausiai gyvenančių pasaulio valstybių išlaiko vaikų namus ir mokyklą.
Kongo DR yra milžiniška valstybė, kuriai nedaug trūksta, kad patektų į didžiausių pasaulio valstybių dešimtuką, bet joje gyvena kiek mažiau žmonių nei Vokietijoje. Nusikračiusi daug žmogaus teisių pažeidimų įvykdžiusių belgų kolonizatorių, išteklių turtinga Kongo DR išgyveno diktatūrą, pilietinį karą ir ligų protrūkius. Ypač karo pabėgėliai rizikuoja anksti mirti nuo išgydomų ligų – maliarijos, plaučių uždegimo ir pan. Skaičiuojama, kad per metus įvairios grupuotės išžagina tiek moterų, kiek yra gyventojų visoje Kauno apskrityje. Būtent šioje šalyje siautėjo internete žiaurumais pagarsėjęs sukilėlių vadas Josephas Kony.
Tokia šalis, žinoma, nėra gyvenimiškos patirties ištroškusių europiečių savanorių magnetas. Nors pastaraisiais metais atlikti tyrimai ir išleisti straipsniai įspėja, kad neprofesionalūs savanoriai neturtingose šalyse gali pakenkti, o turtingų šalių gyventojų pomėgis „gelbėti“ našlaičius verčia dirbtinai kurti vaikų namus, atskiriant vaikus nuo šeimų, nuniokotoje Centrinės Afrikos šalyje pagalba nėra „savanoriavimo atostogos“ – tai nėra populiarus maršrutas, nors konfliktas daugiausiai rusena rytinėje šalies dalyje. Kinšasoje vengrai rūpinosi našlaičiais, mokė juos informatikos, prancūzų ir anglų kalbos, fizinio lavinimo.
Turtingu socialiniu gyvenimu jie negalėjo pasigirti. Máté pasakoja: „Kartą išsiruošėme važiuoti taksi į miesto centrą – buvome pakviesti į vakarėlį. Tačiau vairuotojas nerado adreso, todėl pasiryžome eiti pėsčiomis. Priėjo du keisti vyrukai ir vos neapiplėšė mano draugų. Niekada nemačiau, kad vakariečiai taip sau vaikščiotų kaip mes. […] Kartu su vietiniais važinėjome mikroautobusais ir motorolerių taksi. Kartą mūsų dažnai lankomoje vietoje mačiau kelis baltaodžius su apsauginiu. Vaikštant gatvėmis reikėjo nuolat dairytis ir stebėti situaciją.“
Lyg to būtų maža, buvęs savanoris tropikų šalyje pasigavo maliariją. „Yra daug maliarijos rūšių, kiek žinau, kuo daugiau įkandimų, tuo didesnė tikimybė, kad pasireikš sunkūs simptomai. Cerebrinė maliarija numarina per kelias dienas, – pasakoja jis. – Maliarija baisi tol, kol ja neužsikreti. Tada supranti, kad ji yra kaip gripas Europoje, jei tik vartoji reikiamus vaistus, dažniausiai – antibiotikus ir specialius vaistus nuo maliarijos. Deja, daugelis vietinių negali leisti sumokėti nė dviejų dolerių už gydymą.“
Mátei teko susipažinti su visais trimis sveikatos apsaugos lygiais. Būtiniausia pagalba teikiama medicinos kabinetuose (dirba du gydytojai, prireikus telefonu iškviečiami specialistai, galima atlikti kraujo tyrimą). Daugiau paslaugų teikiama poliklinikose – tai gali sau leisti tik ne žemesnės kaip viduriniosios klasės šeimos. Aukščiausio lygio paslaugos teikiamos tik turtingiesiems prieinamoje privačioje belgų ligoninėje, kur dirba daug gydytojų užsieniečių: „Ji atrodė geriau nei kai kurios įstaigos Vengrijoje. Matėme daug verslininkų ir kareivių su žydrais (Jungtinių Tautų taikdarių) šalmais.“
Pernai Kongo DR nemokamai seksualinių nusikaltimų aukas gydantis ginekologas Denis Mukwege gavo Europos Parlamento teikiamą Sacharovo premiją žmogaus teisių gynėjams.
Šalyje su neišspręstu konfliktu, klasine nelygybe, kuri prasiveržia ligomis ir nesaugumu miestuose, ir tropiniais iššūkiais sveikatai pagyvenęs vengras nenustoja keliauti po egzotiškus kraštus ir domėtis vystomojo bendradarbiavimo naujienomis. Ar rekomenduotų tokią patirtį kitiems? „Kaip vieta atlikti savanorystę Kongo DR yra gana unikali. Tik rekomenduočiau pasirinkti projektą, kuriame dalyvautų ir viena kitą kontroliuotų dvi organizacijos.“
Daiva Repečkaitė
Norite šį tekstą publikuoti savo interneto svetainėje ar tinklaraštyje? Turite pastebėjimų šia tema ar norite pareikšti savo nuomonę? Rašykite mums elektroniniu adresu euroblogas.geras @ gmail.com. Komentarus siųskite lietuviškais rašmenimis, prisegtus kaip „Word“ ar pan. dokumentą.
Vienas atsakymas į “Buvęs savanoris Kongo DR: maliarija baisi tol, kol ja neužsikreti”
[…] Buvęs savanoris Kongo DR: maliarija baisi tol, kol ja neužsikreti […]
PatinkaPatinka